Tik Aukštai Viršuje parašyta, kuris iš šių faktų yra prasmingesnis, o liudininkams buvo svarbu ir viena, ir kita: tiek pagarbos, draugiškumo gestas, parodytas garsiai Lietuvos politikei, tiek gyvasties triumfas prieš sunkiai paveikiamas ligos pasekmes.
Nepaprastasis ir įgaliotasis Kazachstano ambasadorius Lietuvos ir Latvijos respublikose Bauržanas Muchamedžanovas ta proga atvyko į K.Prunskienės gimtuosius Švenčionis, kur pastaruoju metu sūnaus Vaidoto Prunskaus globoje bėga jos dienos. Sakytume, nelengvos, jei imtume lyginti su andai veržlia partijos lyderės kasdienybe, sakytume, jos kur kas skaidresnės, jei lygintume su pirmaisiais gydymo bei reabilitacijos mėnesiais, paženklintais nežmoniškomis pastangomis išsiveržti iš nesveikatos gniaužtų. Bet Rasa Vaitkienė, K.Prunskienės dukra, lydėjusi į reabilitaciją ir buvusi greta ne vieną mėnesį tiek namie, tiek Maskvos neurologijos centre, pataiso mintį, tardama, jog jos motina, nors ir kartais nubraukdama ašarą, nors apniukdama, kaip būdinga ir kitiems, ligų neapniktiems žmonėms, vis dėlto buvo ir išlieka optimistė. Vieną lapą užvertusi imasi kito.
Kodėl ordinas dabar
Apsirengusi jos stotui tinkančia prabangia suknia, kiek pašiauštais kaip kadaise plaukais, tądien K.Prunskienė atrodė kaip nužengusi iš praeities drobių ir vienintelis dalykas, kuris priešinosi andainykščiam paveikslui, buvo vežimėlis, iš kurio ji, kai to reikalavo protokolas, porą kartų bandė stotis pati.
Taigi tos dienos „lapas“, kuris buvo atverstas Kaltanėnuose, sūnaus V.Prunsko kavinėje „Prie Žeimenos“, primargintas nemažai žinomų veikėjų, kurių veidus išvydusi K.Prunskienė nušvisdavo, siluetų. Be namiškių, ją itin nudžiugino pasirodę Pirmosios vyriausybės klubo nariai - Leonas Ašmantas, Jonas Biržiškis, Vytas Navickas, Albertas Sinevičius, kurie ir šiaip nereti paukščiai jos pastogėje. Apskritai būtų nuodėmė sakyti, kad žaibu kirtusi liga tirpdė ne tik moters sveikatą, bet ir žmonių atmintį jos atžvilgiu, kad profesorės vardas ėmė grimzti užmarštin. Politikės biografijoje būta įvairių misijų ir vaidmenų ir jų atgarsiai žmonėse podraug su pagarba juntami iki šiol. R.Vaitkienė patikino, kad motina per didžiąsias šventes nebūna apeinama dėmesingumu net dabartinės mūsų valdžios atstovų.
Kazachstano diplomatas paaiškino „Draugystės“ ordino teikimo aplinkybes. „Kazachstanas, - kalbėjo jis, - paskelbė nepriklausomybę 1991 metų gruodžio 16 dieną ir kasmet ši data respublikoje minima kaip Nepriklausomybės diena, ir kasmet šios šventės proga prezidentas tradiciškai įteikia valstybinius apdovanojimus. Šiemet tarp apdovanotų žmonių yra ir Lietuvos liaudies partijos garbės pirmininkė Kazimiera Prunskienė, pažymėta už vaisingą veiklą puoselėjant santarvę visuomenėje, už svarų indėlį stiprinant taiką, draugystę ir bendradarbiavimą tarp tautų.“
Tai jau antrasis šios valstybės apdovanojimas Lietuvos politikei - 2002 metais ji buvo pagerbta Kazachstano respublikos Nepriklausomybės medaliu. Dėmesingai išklausiusi svečio pasisakymą, K.Prunskienė jam rusiškai tarė tik „ačiū“, kiek susinepatoginusi dėl to, kad negali atsakyti jai būdinga gražbylyste - R.Vaitkienė prisipažino būgštavusi, kad dėl tiekos svečių bei momento iškilmingumo motinos neištiktų emocinis šokas; laimei, jos nerimas nepasitvirtino. Žinoma, sunku buvo tikėtis profesorę prabilsiant kaip kadaise daugiapakopėmis frazių girliandomis, tačiau jos psichologinė būsena ir nuginkluojanti šypsena liudijo nepranykusį politikės polinkį bendrauti ir džiaugtis žmogumi.
„Močiutė visada turėjo daug parako, užsispyrimo, - pasakojo vyriausiasis K.Prunskienės anūkas Tadas Vaitkus, - todėl ir šitoje situacijoje ji labai stengiasi, manau, laikui bėgant bus dar geriau. Paskutinius ketverius metus prieš jos ligą į užsienio komandiruotes vykdavome kartu; buvau kaip lydintis asmuo, kaip padėjėjas juridiniais komerciniais klausimais, ir nors pastaruoju metu mūsų visų gyvenimas truputėlį pasikeitė, močiutė man buvo ir tebėra autoritetas, pavyzdys žmogaus, į kurį reikia lygiuotis, ir visai ne dėl to, kad ji mūsų mylima ir gerbiama, - mažai esu gyvenime sutikęs tokių šviesių charizmatiškų asmenybių. Tai išskirtinis žmogus.“
Atkakliai su liga kovojanti K.Prunskienė prieš ketvirtį amžiaus ne mažiau stebino savo valingumu: būdama 47-erių, ėmėsi vadovauti Pirmajai atkurtos nepriklausomybės vyriausybei ir siekdama Lietuvos pripažinimo bei palaikymo ryžtingai patraukė nepramintais takais pas šio pasaulio galinguosius - JAV prezidentą Džordžą Bušą, Didžiosios Britanijos premjerę Margaretą Tečer, Prancūzijos prezidentą Fransua Miteraną, Vokietijos kanclerį Helmutą Kolį... Nenuostabu, kad ir su apdovanojimo įsaką pasirašiusiu Kazachstano Respublikos prezidentu Nursultanu Nazarbajevu ji pažįstama nuo 1989 metų, yra bendravusi tiek oficialiuose susitikimuose, tiek lankydamasi šioje Vidurinės Azijos respublikoje 2012 metais.
Tuos metus prisiminė ir kazachų diplomatas B.Muchamedžanovas: „Aš labai seniai dirbu prezidento komandoje, ir prisimenu 2012 metus, kai Kazachstane gana sudėtingomis sąlygomis vyko eiliniai Parlamento rinkimai, ir jūs buvote kaip stebėtoja; atsimenu jus, atsimenu jūsų susitikimus su ministerijų ir žinybų vadovais... Aš tada vadovavau vienai iš Kazachstano sričių, ir prisimenu, kaip mus surinkęs prezidentas labai šiltai kalbėjo apie jus... Prezidentas labai dėmesingas žmonėms ir nepamiršta savo draugų...“
Arti Vyriausybės jubiliejus
Šiemet kovo 17-ąją sueis 25 metai, kai pradėjo dirbti Pirmoji atkurtos nepriklausomybės vyriausybė; ji neišdirbo nė visų metų: prisiekusi 1990 metų balandžio 11 dieną, 1991 metų sausio 10 dieną sudėjo savo įgaliojimus. Istorijos tyrinėtojai iš tikrųjų mažai ką, be tam tikrų privatizavimo klaidų, gali prikišti Pirmajai vyriausybei, dirbusiai sudėtingiausiomis vis dar integruoto į Sovietų Sąjungą ūkio, perėjimo iš planinės į rinkos ekonomiką sąlygomis, mezgant ryšius su pasauliu, atremiant pustrečio mėnesio trukusią Sovietų ekonominę blokadą. Daugelis Lietuvoje linkę manyti, kad būtent Pirmoji vyriausybė ir dirbusi garbingai, ir atsistatydinusi garbingai. Ji neatlaikė opozicijos spaudimo, tačiau nepasidavė ambicijų pinklėms, galvodama, matyt, apie Lietuvos, o ne asmeninę perspektyvą - turiningas jau vien tas faktas, kad tuo metu K.Prunskienė buvo populiariausia politinė figūra, gerokai lenkusi profesorių Vytautą Landsbergį. Gal Sąjūdžio dvasia dar veikė politikų laikyseną, gal apskritai kai kurių politikų tiek asmeniniai, tiek visuomeniniai orientyrai buvo aukštesnės kategorijos. Sakysim, K.Prunskienė 2004 metais buvo laimėjusi europarlamentaro mandatą, tačiau tęsdama varžytuves su Valdu Adamkumi Lietuvos prezidento rinkimuose, garantuoto darbo Europos Parlamente atsisakė, o iš nesenos praktikos visi matėme, kaip be jokio drovėjimosi ir greičiausiai iš merkantiliškų paskatų buvo bandoma apsėsti abi kėdes išsyk.
Pirmoji atkurtos nepriklausomybės premjerė didžiavosi savo kabinetu ir vadino jį profesionalų vyriausybe. Kaltanėnuose, kur dalis Pirmosios vyriausybės kabineto sveikino K.Prunskienę su apdovanojimu, tuometinio prekybos ministro A.Sinevičiaus klausėme, kaip, jo nuomone, tenykštei vyriausybei sektųsi vairuoti Lietuvą šiandien. Nusijuokęs jis tarė sunkiai įsivaizduojąs, ar tai įmanoma:
„Važiuodami čialink kalbėjome, kad šiandien tiek visokių nesąmonių prikurta, kad mes, visi patyrę, kas penkiose, kas net septyniose vyriausybėse dirbęs, nežinotume ką daryt, nes niekas už nieką neatsako. Čia yra didžiausias socializmo iškovojimas. Na, dingo pusė milijardo, ir kas kaltas? - niekas. Taip, kaip mes tada dirbome, dabar negalėtume dirbti, todėl, kad dabar reikia žinoti, kas kur ką yra pasižadėję; dabar ministras turi krūvas patarėjų ir negali atsakyti į normalų paklausimą, žmonės jų nepažįsta. Kai mes dirbome, jokios apsaugos nebuvo: dar iškoneveikdavo, dar pagrasindavo, dar „ačiū“ pasakydavo, dabar pabandykit pakliūti pas ministrą - du trys „kordonai“. Aš suprantu, gal taip reikalinga, bet aš nesuprantu, kaip galima taip bijoti. Šiandienos ministrą dažnai girdi sakant „ačiū už paklausimą, mes atsakysim raštu“. Jeigu tu ministras, atsakyk iškart, parodyk savo protą ar durnumą, o jei negali, koks iš tavęs ministras... Aš jokioj partijoj nebuvau, man jokia partija nenurodinėjo, ką daryti, mano įsakymas buvo kaip įstatymas savo srity. Vyriausybės generatorius, aišku, buvo K.Prunskienė, ji sakė: kiekvienas esate savo srities ministras pirmininkas...“
Žingsneliai į priekį
...Po ceremonijos, papildžiusios Pirmosios vyriausybės vadovės apdovanojimų kolekciją (joje - ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas, Lietuvos nepriklausomybės medalis, Minervos prizas, gautas 1991 m. Romoje (Italija) už politinę veiklą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, Vokietijos Nuopelnų ordino Didysis nuopelnų kryžius), bei fotosesijos veiksmas persikėlė užstalėn. Svečiams iš Kazachstano ambasados, tarp jų buvo ir pirmasis sekretorius Žandosas Saduakasovas, padėkos žodžius kalbėjo K.Prunskienės dukra R.Vaitkienė, Liaudies partijos pirmininko pavaduotojas Rimantas Kumpis (šios partijos vicepirmininkas yra ir Prunskienės sūnus V.Prunskus).
Kiekvieną savaitgalį Kaltanėnuose lankanti motiną, kuriai vasario 26-ąją sueis 72-eji, R.Vaitkienė tvirtino: „Ne tik mus, bet ir mamą labai nudžiugino Kazachstano Respublikos pripažinimas. Iš tiesų sveikdama mama pažengė į priekį, tačiau niekas negali pasakyti, kas bus toliau. Palyginti su pradžia - kaip žemė ir dangus, nors stebuklų nebūna: kiek įdedi darbo dėl sveikatos, tiek jos ir susigrąžini, ką liga iš tavęs atima. Tam tikros pažangos esama ir kalbos atžvilgiu, tačiau judėjimas dėl dešinės pusės paralyžiaus vis dar apribotas, bet džiaugiamės tuo, kas yra. Bendrauti mama, kaip mėgo anksčiau, taip mėgsta ir dabar, visus prisimena, visus pažįsta, tik negali kaip anksčiau taip laisvai komunikuoti žodžiais. Bet aš viliuosi, kad vienąkart mama prabils ir tada jau pasakys viską, ką per visus metus tylėjo... Ir mes brauksime ašarą iš džiaugsmo, kad viskas vėl grįžo į vėžes.“
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą