Viename žurnale perskaičiusi įžymių moterų ir vyrų pasisakymus apie platonišką meilę, apsidžiaugiau: ne aš viena vertinu "sielų šnabždesius". Nors vienas sielų gydytojas sakė, jog platoniška meilė - tai savanoriškai pasirinkta beprotybė, aš galvoju, jog didelis dvasios artumas ir pasitikėjimas, visų paslapčių atvėrimas neįmanomas su pavydžiu meilužiu. Suartėjus paprastai prasideda santykių aiškinimasis, priekaištai ir... atšalimas. Taip ir išskiria žmonės.
Familiarumas ir mąstymo stereotipai
"Kai man dar reikėjo laiko atsipeikėti po skyrybų, daugelis pažįstamų bandė mane prablaškyti. Ir kartais pasijusdavau pažeidžiama, "nuoga tarp vilkų", - pasakoja Ieva. - "Stengiausi išlikti šaltakraujiška, kai geriant kavą koks pažįstamas tarsteldavo: "Tau gerai, dabar gali laisvai kaitalioti partnerius". Įterpdamas ką nors apie tai, koks beprotiškai geras meilužis jis pats. Kai mėgindavau paaiškinti, jog seksas vardan sekso nedomina, kolega palaikydavo tai kone pasityčiojimu: "Tai ką reiškia tas žybčiojimas akutėmis, sąmojus ir pro palaidinę prasišviečiantys obuoliukai?" Priekabiautojus viskas erzina: mini sijonas ir aptempti džinsai, stirnos eigastis ir neryžtingas stypčiojimas, makiažas ir parandža. Žiaukčioji nuo nešvankių užuominų. Jie mano turį raktą bet kokiai spynai. Juk pasijunti erotiškiau, kai pastebimos tavo gražios akys, nei klausydamasi, kokių potyrių vyras galėtų suteikti, ir kas tavyje jį gyvuliškai sužadina. Ir nelygu, ką vyrui jauti. Kartais atsainus simpatijos prisilietimas ar žvilgnis tiesiog nutvilko.
Ir labai skaudu, kai džentelmenas po sueities staiga pasikeičia. Aš su naminiu gyvūnėliu elgiuos pagarbiau. Vyras gali šliūkštelt tau savo dvasios pamazgų, skolintis pinigų ar prašyti paslaugos. Pagaliau ignoruoja tavo jausmus ir pašiepia ypatumus, kuriais neseniai taip karštai žavėjosi. Net išmetinėja, kelia pavydo scenas. O vėliau išgirsti, kaip naująjį tavo ryšį detaliai aptarinėja pažįstami. Ir nors normalūs vyrai plepį ir pagyrūną laiko pašlemėku, tavo reputacija jau nukentėjo. Man intymumas yra neįkainojama vertybė: tai ne tik kūnų karštis, pančiojantis sūrius nuo prakaito kūnus, kai gali pasinert į kitą žmogų iki susiliejimo su visata, - bet ir neapčiuopiama asmenybės trauka".
Jausmų audra po štilio
"Tuomet į mano gyvenimą "įžengė" draugas, padaręs didelę įtaką mano karjerai, mąstymui, su juo pasijutau jaukiai saugi. Dabar galvoju, jog tuomet man reikėjo ir tėviškos globos, ir ... kunigo. Žavėjo Liudviko intelektas, jo sąžiningumas, žmogiškumas ir ištikimybė šeimai. Be to, kai tau skauda, ne patino ieškai, bet žmogaus. Susitikdavome labai retai, bet bičiulystė tęsėsi daugelį metų. Žinoma, aš buvau atviresnė, bet užtat jo išmintį, sarkazmą bei profesinę patirtį sugerdavau lyg samanos liūtį. Vėliau jo abstrakčiuose samprotavimuose apie santuoką pasigirsdavo savotiško nusivylimo. Kai jis palaidojo tėvą, laikiausi atokiau, nes maniau, kad nereikia įkyrėti stiprios dvasios žmogui, juk šalia jo yra žmona ir vaikai. Kita tuo pasinaudojo. Netrukus sužinojau, kad Liudvikas turi meilužę.
Kai pamačiau, kas ji, į mano vidų įsisuko naikinantis tornadas. Jaučiau dvasinį ir "fizinį" pasišlykštėjimą ja. Sakoma, moteriai nerūpi vyro praeitis, o šiam atvirkščiai - svarbu, kas buvo prieš jį ir nerūpi, kokie vyrai bus po jo. Iš tiesų man rūpėjo kelių buvusių mylimųjų likimas, pasiekimai, asmeninis gyvenimas. Nesavanaudiškai džiaugdavausi, jeigu buvusysis gyvena su gražia, protinga, mylinčia moterimi, ne su kokia tuščia padraika ar "vampyre". Dabar mačiau, jog Liudvikas nepanašus į katiną, prisilaižiusį grietinės, kaip dauguma įsimylėjusių vyrų. Pažinojau tą valdingą, lipančią per galvas jo moterį. Vietoje "šarmo" ji buvo sklidina įžūlumo, veidmainystės, ir "tvarkė" Liudviką kaip šiltą vilną. Jis pats prasitarė, jog Irena jį pernelyg temperuoja, ji graužia tartum rūgštis, siurbia jo gyvybinius syvus. Gailėjausi jo, bet be nuostabos jaučiau ir panieką jam. Gladiatorius pavargo pats priimti sprendimus ir panoro pasijusti ėriuku po padu?"
Draustinyje - grobuonis
"Pasidariau irzli, savigailė, nepakenčiama sau pačiai. Mėnesius kankino nemiga. Apie ką galvočiau, vis grįždavau į tą patį tašką. Praėjo tiek daug laiko, o Liudvikas sakė tik bandąs vaduotis iš meilužės tironijos. Galbūt ji šantažuoja jį ar tenkina mažus iškrypimus? Žinojau, jog visiems prieinama moteris visada randa kvailį, kuriam suvaidina nepasiekiamą, ir kaip neįkainojamą dovaną įteikia savo nuengtą meilės kareivinėse kūną. Tikiu, jog nuoširdi prostitutės meilė gali pakylėti ir būti išganymas. Nepakenčiu ištekėjusių moterų, savininkiškai žiūrinčių į savo vyrus, juos išnaudojančių ir sykiu bėgėdiškai apgaudinėjančių. Buvau girdėjusi, kad kartą Irena apdraskiusi išmetė už durų nuogą savo vyro studenčiokę, o pavymui - jos drabužėlius. Bet svetimą vyrą ji turi išspaudžia kaip citriną. Nėra nieko šventa? Turiu galvoje begėdišką darkymąsi ir stulbinantį tiesmukiškumą ir cinizmą, su kuriuo tokios moterys demonstruoja save.
Taip, aš jaučiau, kad kraustausi iš proto. Ar pavydėjau? Taip. Bet dar labiau tūžau, kad pasirinko vulgarią "artistę", kuri save galbūt laiko Greta Garbo, ir visiškai nesivaržo demonstruot apnuogintus "medkirčio" pečius, mėsingas kojas, kokčiai nugrimuotą veidą. "Atleisk, bet mano užpakaliukas - smulkesnis, skaistesnis ir gražesnis nei tas Frankenšteino snukis", - taip, aš tai kalbėjau savo mylėtam žmogui. Po to, kai jis pripažino, jog jam patiko "gyvuliškas" seksas su ja. Tapau pagiežinga, nelaiminga ir tik kūriau planus, kaip ją "demaskuoti". Galiu prisiekti, kad niekad gyvenime niekam tulžingai nešnekėjau apie moterį. Bet Irenos net nelaikiau moterimi: vyriška išvaizda ir agresyvus elgesys atrodė kaip vyro. Man juk patinka, kai moterys valdo pasaulį: miela šviesiaplaukė projektuoja ir siuva drabužius Popiežiui, kukli pelenė iš Holivudo mergišiaus padaro šeimos galvą, o paprasta virėja Maša komunistų partijos vadą paverčia bevale mumija... Bet koktu, kai savanaudė grobuonė praryja vyrą su plaukais, nagais ir oda. Kuo ji save laiko? Respektabilų žmogų paversdama savo (šliundros) liokajumi! Liudvikas nuolankiai lankė nykius mėgėjiško balagano vaidinimus, kur po sceną klaikinėjo ji. Ką pagaliau jis "dulkina" - bobą ar jos personažus?"
Netekau, ko niekada ir neturėjau?
"Sakoma, jei ilgai žvelgsi į bedugnę - bedugnė pažvelgs į tave. Ieškojau nušvitimo bažnyčioje, filosofų veikaluose, atsitiktiniuose santykiuose, svaiguly. Kartą žiūrėjau seną vesterną su Klintu Istvudu. Kaubojus ir sako vienai patrakėlei: "Tu primeni mano motiną. Ji buvo paskutinė kekšė ir nuostabiausia moteris Vakarų pakrantėje. Nežinau, kas buvo mano tėvas, bet valandą ar mėnesį jis buvo laimingiausias vyras pasaulyje". Nusijuokiau ir susimąsčiau. Ar Liudvikas būtų pasmerkęs mano abejotiną ryšį su kokiu jam atgrąsiu vyru, kuris mane žemina, ar būtų man "išmetinėjęs" - o gal išklausęs ir palaikęs? Turbūt. Regis, "simboliški" žmonės, savotiški stabai, ateina pas mus iš knygų. Arba nusileidžia iš dangaus. Jie ateina į mūsų protą ir vėl išeina; tada jaučiamės tarytum kažko netekę. Netenkame to, ko niekada ir neturėjome.
Ką aš padariau, kad jį "turėčiau"? Kokie jausmai many suputojo? Aš, anot psichologinių bestselerių autoriaus M. Kunderos, kaip ta Dostojevskio "Idiotuose" aprašyta Nastasja Filipovna. Ši ramiausiai pergulėjo su daugybe vulgarių tipų, bet tą akimirką, kai sutiko kunigaikštį Myškiną, "jo lyties organai ištirpo didžiuliame jos jausmų "samovare". O gal turiu peržengti įžeistą savimeilę ir pasipūtimą, kas iki šiol mūsų su Liudviku platoniškiems santykiams nebūdinga, ir džiaugtis, kad nereikia jausti kaltės prieš jo žmoną, prieš save?
Ar iš tikrųjų stoju moralistų ir švento santuokos sakramento ir gynėjų pusėn, ar mane siaubia egoistiškas pavydas ir prabudę gašlūs instinktai? Kaip tas šuo ant šieno - ne man, tai ir ne kitai. Po teisybei, pykstu ant savęs, net esu sukrėsta, jog dėl nevisavertiškumo kompleksų beatodairiškai neatsidaviau žmogui, kurį mylėjau visa savo esybe. Dabar galvoju, jog platoniška meilė yra ne palaima ir ne sparnai, o mazochizmas ir išsižadėjimas neįkainojamo, svarbiausio dalyko - intymumo, kuris jutimus paverčia vidine šviesa ir artumu. Turbūt moteris ir vyras iki gilios senatvės negali dalintis šventųjų propaguojama visa apimančia meile, vadinama agape. Gamtos kitaip sumanyta. Nuo Ievos ir Adomo laikų. Tebepalaikome ryšį su bičiuliu, ir jeigu tai dar branginu, kodėl tad man atrodo, kad iš esmės "viskas prarasta"?"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą