Pažintis
"Kartais manęs klausia, kaip man pavyksta suderinti draugę, sportą ir mokslus. Pavyksta, bet nebelieka laiko kitiems dalykams - naktiniams klubams, alui gerti kieme. Pasirenki, kas tau iš tikrųjų svarbu", - sako Vytauto Didžiojo gimnazijos vienuoliktokas Artūras Jankauskas, jau beveik 10 metų paskyręs graikų-romėnų imtynėms.
Savo sąskaitoje turintis ne vieną pergalę - čempiono bei prizininko titulus Lietuvos vaikų, jaunių bei jaunimo pirmenybėse - sportininkas šiuo metu ruošiasi birželį vyksiančiam Europos jaunimo čempionatui. Beje, Artūras ką tik grįžo iš Šiaurės šalių jaunimo pirmenybių, kuriose pelnė bronzos medalį.
Mūsų šalyje labiau įprasta rinktis krepšinį.
Krepšinis man labiau patinka tik kaip hobis. Visada norėjau kovų sporto šakos, o mano tėtis buvo pažįstamas su graikų-romėnų imtynių treneriu, tai ten ir nuėjau. Prisimenu, važiavau į pirmąją treniruotę išsigandęs - tada man buvo aštuoneri, - nežinojau kas tai per sportas. Maniau, kad kažkas panašaus į bušido, kurį žiūrėdavau per televizorių. Išėjo, kad nelabai.
Pirmąją treniruotę dar prisimeni?
Iš pradžių nepradėjau mokytis kovos veiksmų. Užduotis buvo išmokti daryti kūlvirsčius į priekį ir atgal. Kokią savaitę tai ir dariau. Beje, tokie dalykai labai svarbūs - lavina koordinaciją. Kol ėmiau mokytis veiksmų, praėjo koks pusmetis. Bet man patiko vien tas pavadinimas, kad lankau imtynes, nors ir nelabai supratau, kas tai - reikia stumdytis ir tiek.
Ar per šitiek metų sportas nenusibodo ir nekilo noras mesti?
Yra buvę prieš 3-4 metus. Užėjo tokia lyg depresija - ką darydavau, viskas negerai. Atėjau į salę paskutinįkart, - tuo metu taip galvojau - susirinkau daiktus ir išėjau. Treneris nieko nesakė. Jis mane pažįsta, žinojo, kad grįšiu. Po mėnesio ir grįžau. Sportas man jau įaugęs į kraują. Kaip ir knygas kad skaito kiti - nusibosta, numeta, o paskui ir vėl ima.
Kitiems pomėgiams ir draugams tikriausiai nelieka laiko?
Nėra tiek laisvo laiko, kad visur vaikščiotum. Daugiau jo yra tik savaitgaliais, bet yra draugė, tai kiemo draugams laiko nelabai lieka. Tėtis yra medžiotojas, o kai sulauksiu aštuoniolikos, tapsiu ir aš. Man patinka kartu su juo būti miške per medžioklę, matyti visą reginį. Ar negaila gyvūnų? Natūrali atranka vyksta ar šiaip ar taip, nuo to nepabėgsi. Yra tokių medžiotojų, kurie į mišką daugiau atneša nei iš jo pasiima: žiemą šeria, priberia grūdų, netgi riešutų. Jei tėtis važiuoja šerti, kartu važiuoju ir aš. Patinka vaikščioti po mišką, o žiemą tai netgi gera treniruotė, jeigu eini kelis kilometrus, sniego iki kelių, medžių privirtę.
Draugė ateina palaikyti per varžybas?
Buvo kartą atėjusi, kai varžybos Klaipėdoje vyko. Ir draugai, būna, ateina. Bet mane tai apsunkina, nes atrodo, kad tuomet didesnė atsakomybė. Nebent būčiau tikras, kad laimėsiu, tai gal būtų nieko pasipuikuoti.
Kuri pergalė tau mieliausia širdžiai?
Praėjusių metų Lietuvos tautinėje olimpiadoje. Priešininkai nebuvo tokie stiprūs, kaip tikėjausi. Tai legendinė pergalė, nes olimpiada vyksta tik kas ketverius metus, ir už ją duoda vieną aukščiausių kategorijų. Kai pirmą kartą laimėjau Lietuvos čempionatą, irgi buvo daug laimės, prisiminiau ilgai.
Kad laimėtum, vien fizinio pasirengimo tikriausiai neužtenka?
Išanalizavau, kad yra trys pagrindiniai dalykai: technika, jėga ir moralinis pasiruošimas. Aš už trenerį dabar sveriu daugiau, keliant štangą jėga irgi gal supanašėjusi, bet vis tiek aš sugebu jam pralošti. Stengiuosi būti už jį geresnis, lipti ant kulnų, treniruotis ir visada, atrodo, pralaimiu tik per plauką. Tai - ne "štangistų" sportas. Čia žmogus juda, o judesį atspėji - ir viskas.
Man "pliažinių" raumenų nereikia. Kiti mano, kad turės didelius raumenis ir bus "kieti", bet "pliažiniai" raumenys nieko neverti. Su jais nei tu futbolą žaisi, nei krepšinį - toks triskart per aikštę perbėgo ir viskas, jau pavargo.
Kokie tavo ateities planai?
Kai buvau mažas, treneris sakė, kad sudalyvausiu Europos čempionate, ir galėsiu toliau sportuoti tik dėl savęs. Pernai ir sudalyvavau, likau dvyliktas. Tiesiog Stambule, kur vyko čempionatas, supratau, kur atsidūriau, ir atsakomybė užspaudė. Fiziškai buvau gerai pasirengęs, bet moraliai "ištampė". Yra daug žmonių, kurie treniruotėse daro stebuklus, o varžybose kojos dreba ir nieko nebeišeina.
Treneris užkabino vėl dalyvauti. Su jaunimo rinktine birželį Lietuvai atstovausiu Europos jaunimo čempionate Belgrade, o rugpjūtį - pasaulio čempionate Kinijoje. Didelių vilčių nededu. Galima, žinoma, ir apie dalyvavimą olimpiadoje pafantazuoti, bet kuo daugiau savo gyvenimo ant ko nors statai, tuo daugiau likimas duoda smūgių.
Sportas nulėmė ir mano apsisprendimą, kur studijuoti. Pasirinkau Karo akademiją. I kurse dar pateksiu į jaunimo kategoriją, ir galėsiu dar dalyvauti Europos bei pasaulio čempionatuose. O gyventi iš sporto? Čia ne ta šaka.
Giedrė NORVILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą