Lietuvos olimpiečiams skirta apranga buvo pristatyta lapkričio 15 dieną ir netrukus pradėjo kelti aistras tarp politikų ir dizainerių. Kai kurie šioje aprangoje vietoj baltiškojo saulės simbolio įžiūrėjo nacistinę svastiką.
Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius ir jo patarėjas sporto klausimais plaukikas Vytautas Janušaitis kreipėsi į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą ir bendrovę „Audimas“ prašydami pakeisti olimpiečių aprangą, kad joje neliktų dviprasmiškų simbolių.
„Respublikai“ V.Janušaitis prisipažino pats nieko bloga neįžvelgiantis, tačiau simboliką patarė pakeisti „dėl šventos ramybės“.
„Viskas jau sutvarkyta. Ant olimpiečių aprangos jokių įsivaizduojamų svastikų nebus“, - sakė jis. Tačiau, jei svastikos, kaip sako V.Janušaitis, tik įsivaizduojamos, kodėl apranga keičiama?
„Nes daug kas gali įsivaizduoti. Iš tikrųjų ten mitologiniai dalykai, baltų simboliai... Tai mūsų istorija, bet daug kam tie simboliai gali asocijuotis su svastika. Kaip Vyriausybė, nenorėjome, kad prieš olimpines žaidynes, per jas ar po jų kiltų koks nors skandalas. Todėl gražiai išsprendėme šitą problemą, gražiai susitarėme. Buvo pakeista kitais baltų ženklais, kad nekiltų jokių asociacijų. Nesinori, kad graži sporto šventė, kuri vyksta kas ketverius metus, būtų sugadinta. Kad Lietuva nuskambėtų iš blogosios pusės. Norisi, kad tai būtų sporto, o ne politikavimo renginys“, - sakė premjero patarėjas.
Saulės ženklai Lietuvos olimpiečių aprangoje naudojami ne per pirmas olimpines žaidynes. Iki tol jie niekam neužkliuvo - nei Londono, nei Vankuverio žaidynėse. Tačiau ir LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras laikėsi nuomonės, kad važiuojant į Rusiją geriau nerizikuoti.
„Žinot, Lietuvoje tai vienas klausimas, bet negalime rizikuoti važiuodami į Rusiją. Visą kolekciją „Audimas“ pertaisė, todėl tariamų svastikų niekur nebus. Man asmeniškai tai nebuvo panašu į svastikos ženklus, buvo tariamasi ir su etnologais (kuriant aprangos dizainą - red. past.), bet Rusija gali interpretuoti, kaip nori... Sportininkams nebūtų malonu“, - sakė V.Paketūras.
Pasak jo, pakeista apranga sportininkus turėtų pasiekti sausio viduryje.
„Audimo“ pardavimų vadovas Arvydas Povilaitis nenorėjo komentuoti situacijos.
Isteriškai išsigandę savo sakralinių ženklų...
Olava STRIKULIENĖ, „Respublikos“ apžvalgininkė:
Žiemos olimpinėse žaidynėse mūsų olimpiečiai dėvės labai „korektiškas“ uniformas. Jokia kepuraitė, pirštinė, kojinė ar šalikas nebus papuoštas baltiškomis saulutėmis, nes jos neva asocijuojasi su nacistine svastika.
Dangaus skliautu riedančią, spinduliais minančią baltų saulutę sugalvojo ne toks kvaištelėjęs Adolfas. Saulutė buvo įkomponuojama į lietuvių staltieses, rankšluosčius, prikyštes, kai toks Adolfas net gimęs nebuvo. Ir jokia audėja negalvojo, kad jos staklės po kelių šimtmečių išprovokuos holokaustą ar sudegins dar nepastatytą reichstagą. Lietuvė įausdavo baltiškas saulutes, mėnuliukus, žvaigždutes, žalčiukus, kryželius, kad saulutė tekėtų per jaunamarčių ir jos būsimų vaikelių gyvenimus. Kad jose būtų kuo daugiau skalsos bei šviesos. Kad Saulė motinėlė neužsirūstintų ant mūsų. Kad Mėnulis tėvelis naktį kelelį nušviestų. Ir laumės negalėtų prisiartinti prie įmigusių vaikų.
Norėdami visiems įtikti, jau pradedame bijoti savo šešėlio. Užuot pasauliui paaiškinę, ką reiškia mūsų ženklai, mes juos gėdingai atmetame. Atiduodame hitlerininkams. Patys tą simboliką, atspindinčią senąją jauseną, nekaltai supurvindami, pažemindami nacizmu. Kuo kaltas tas ženklas, lietuvių laikomas saule? Lygiai taip pat niekuo nekaltas tautinėje prikyštėje išsiuvinėtas kryželis. Nors mus, baltiškas pagonių gentis, ne kartą buvo užpuolę kryžiuočiai. Tačiau išsiuvinėtas kryželis mums vis vien nesiasocijuoja su išžudytais prūsais. Mūsų istorinės jausenos ženklai ir trumpalaikiai, kartais niekšiški žmonių poelgiai turi būti sudėlioti į visiškai atskiras lentynas. Ir kvaila ieškoti tarp XX a. šmėkštelėjusių nacių ir senojo indoeuropiečių saulės ženklo kažkokios bendros semantikos. Nes taip galime nuspręsti, kad mūsų olimpiečiai negali avėti batais. Nes batais avėjo ir nacistiniai nusikaltėliai. Ir iš savo tautinių raštų turėtume ištrinti, išpjauti tulpes. Nes tulpė buvo turkų-osmanų imperijos galios simbolis. O raudoną gvazdiką, šiaip iš tikrųjų gražią gėlę, taip lengva sutapatinti su proletariato revoliucijomis. Nors tas gvazdikas laukiniu pavidalu žydėjo dar tais laikais, kai pirmykštis žmogus lakstė su kuoka. Ir nieko nežinojo apie būsimą proletariato diktatūrą ir tikrai negiedojo „Internacionalo“.
Kas nesidomi savo etnokultūra, savo tautos istorija, tas visada linkęs „pripiešti“ kokį nors senovinį sakralų ženklą pačiam nesakraliausiam, bjauriausiam ir, aiman, pačiam artimiausiam laikotarpiui. Nes žmogus, prisimenantis tik artimiausius laikotarpius, savo esme yra kultūrinis barbaras. Tad ko piktinamės Afganistano talibais, susprogdinusiais į UNESCO kultūros paveldą įrašytas Budos skulptūras? Juk artimiausiame laikotarpyje įstrigusiam talibui kažkoks stabas, vadinamas Buda, nieko nereiškia. Alacho jis nesprogdintų. Taip ir mes. Šiukštu (bent kol kas) nesprogdiname kryžių. Bet saulutes iš tautinių raštų jau susprogdiname. Nors jomis dar taip neseniai puošėme savo namų langines. Ir susipainiojusiais žalčiais, žirgeliais, atkartojančiais tą nelemtąją XX a. fiurerio svastiką, puošėme savo stogų kraigus. Tačiau niekas kažkodėl nesipiktina, kai dėvime marškinėlius su žudiko revoliucionieriaus Če Gevaros portretu.
Libertas Klimka, fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas:
Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad svastika yra plačiai žinomas ženklas. Tai nėra vien tik baltiškos kultūros dalis. Svastika, kaip ženklas, simbolis, Rytų kultūrose buvo žinoma jau prieš keletą tūkstančių metų. Ji naudojama ir šiandien. Pavyzdžiui, neseniai parduotuvėje nusipirkau kiniškos arbatos dėžutę, parsinešu namo, žiūriu - o ten pakraštėliuose ornamentas iš miniatiūrinių svastikėlių.
Svastikos, kaip ženklo, kilmė labai įdomi, susijusi su dangaus kūnų stebėjimu. Yra toks Slibino žvaigždynas. Jei į jį žiūrėsime vakare, bus tarsi išpiešta raidė S, ryte jis bus pasisukęs 90 laipsnių kampu, o jei tą vaizdą perpiešime, gausime svastiką. Tai vienas iš ženklo kilmės aiškinimų. Rytų kultūrose svastika yra skalsos, gėrio, gausos ženklas. Jis plačiai žinomas pasaulyje, tačiau, deja, XX amžiuje, kai Hitleris atėjo į valdžią, naciai tą ženklą panaudojo savo nacizmo teorijoms propaguoti, tai galutinai sukompromitavo ženklą. Deja...
O mūsų liaudies kultūroje svastikos ženklas taip pat plačiai naudojamas. Įrodymų yra likę iš IX-X amžiaus.
Pavyzdžiui, Latvijos moterys nešiodavo tokias skaras, kurių pakraštėliai būdavo išsiuvinėti žalvario vielutėmis. Ten galima pamatyti net kelias dešimtis svastikos variantų: ir su ragiukais, ir su atsišakojimais, pakreiptų skirtingomis kryptimis. Beje, net ir rusų tautiniuose rūbuose svastika yra. Aš pats Archangelske esu matęs XX amžiaus pradžioje austus rusiškus rūbus su svastikomis. Taigi svastikos yra per visą pasaulį perėjęs ženklas, jo prigimtis yra kosminė, susijusi su dangaus dinamika.
Liūdniausia, kad šitas ženklas siejamas su nacistine simbolika. Senųjų kultūrų tyrinėtojų nuomone, svastika - kaip tik teigiamas ženklas, nešantis ne baimę ir siaubą, bet gėrį kaip dangaus palaimą... Tiesa, lietuviai tų simbolių turi tiek daug, kad tikrai yra iš ko rinktis. Mano nuomone, bijodami ką nors įžeisti, galime ir kitus ženklus pasirinkti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą