"Pragaro duobė" Macikuose.

1939 metais hitlerininkai Šilutės rajone, H. Zudermano gimtuosiuose Macikuose, įkūrė karo belaisvių lagerį, o 1944-aisiais šioje vietoje sovietai įkūrė GULAG/o (glavnoje upravlenije lagerei) skyrių. Šis didžiausias mirties fabrikas okupuotoje Lietuvoje veikė iki 1955-ųjų. Atskiroje uždaroje zonoje nežmoniškomis sąlygomis buvo laikoma apie 3 tūkstančius politinių kalinių, pagrindinė mirčių piežastis - distrofija. Pažymėtina, jog su įkalintomis moterimis gyveno net 620 vaikų, iš kurių 194 čia ir gimė. Tiek hitlerininkams, laikiusiems save "ubermenšais", gryniausios rasės žmonėmis, tiek komunistams viešpataujant, lageryje nebuvo dujų kamerų, tačiau žmonės buvo nuodijami dujomis specialiose mašinose. Tikslios "aukų aritmetikos" jau niekad nebesužinosim.

Pensionatas ant žmonių kaulų

- sako Šilutės pensionato direktorius Romas Jovaiša. - " Kai 1986 metų spalį pradėjau čia dirbti, ir tuomet žmonių su proto negalia gyvenimo sąlygos nedaug kuo skyrėsi nuo lagerio", - pasakoja jis. - Pamatęs, kad kapinėse ganosi kaimiečių karvės, išvaikiau galvijus ir pakėliau triukšmą. Kažkas iš keršto supjaustė mano automobilio padangas ir vinimis subraižė jo šonus. Mes su pensionato darbuotojais nušienavome kapinaites ir bandėme ieškoti archyvinės medžiagos, tačiau aukščiausi tuometinės valdžios pareigūnai uždraudė mums kištis ne į savo reikalus.
Koncentracijos stovyklos buvo skirtos masiškam žmonių naikinimui, čia buvo laikomi ir žvėriškai kankinami iš kitų kalėjimų atgabenti jau visiškai suluošinti asmenys. Todėl paties svarbiausio jau niekas niekada nebepapasakos - apie "pragaro duobę", ant kurios vartų švietė ciniškas užrašas: "Trud v SSSR - delo česti, slavy, doblesti i geroistva".

Sąjungininkams - geresnės sąlygos

"Stalag Luft VI" - taip amerikiečių dokumentuose vadinamas lageris, priklausęs Vokietijos karinėms oro pajėgoms (Luftwaffe), ir jį saugojo šios tarnybos kariškiai, kurie dėl sužeidimų nebetiko frontui. Buvęs šio lagerio kalinys, sunkiojo amerikiečių bombonešio B-52, vadinamo "skraidančiąja tvirtove", įgulos narys Klodas Vatkinsas, po 50-ies metų su sūnumi atvykęs į Macikus, pasakojo, jog 1944 m. lagerio kaliniai buvo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos karališkų oro pajėgų kariškiai: anglai, australiečiai, rodeziečiai, naujazelandiečiai, kanadiečiai, o taip pat iš Pietų Afrikos kilę belaisviai. Jų gyvenimo sąlygos lageryje buvo nepalyginti geresnės, negu rusų belaisvių, mat laikytasi tarptautinės Ženevos konvencijos. Tarybiniai karo belaisviai, kurių čia nuolat laikyta po 800, buvo maitinami sugedusio maisto atliekomis - žuvų galvomis ir supuvusiomis daržovėmis, ir per parą dukart į duobes buvo suverčiama dešimtys nuogų lavonų. Į jų vietą netrukus stodavo naujai atvežtieji.
1944 m. liepos 15 d. JAV karinės žvelgybos departamento paruoštame dokumente nurodoma, kad dešimtyje plytinių ir dvylikoje medinių barakų buvo saugoma 10 400 sąjungininkų belaisvių. K. Vatkinsas patvirtino, kad hitlerininkai nei amerikiečių, nei anglų nevertė dirbti, smurtu ar kitokiais būdais nežemino, elgėsi "korektiškai". Be to, jiems Didžiosios Britanijos ir JAV Raudonasis Kryžius siuntė drabužių, konservuotos mėsos, pieno miltelių, sviesto, margarino, sriubos... Viename barakų belaisvių "aukštuomenei" net buvo įrengta koplytėlė maldai, veikė biblioteka, kur buvo apie 6 000 knygų, belaisviai turėjo teisę porą kartų per mėnesį parašyti laiškus.
Lageryje buvo futbolo, krepšinio ir tinklinio aikštės, bokso ringas. K. Vatkinsas papasakojo, kad vėliau amerikiečius belaisvius išvežė traukiniu į Klaipėdą, iš jos laivu - į Lenkiją, o iš čia prasidėjo varginga kelionė pėsčiomis į Vokietiją. Čia juos išvadavo amerikiečiai.

Vos nenušovė sargybinis

Šilutės pensionato direktorius R. Jovaiša susitiko su sovietmečiu Macikų lageryje dirbusiais žmonėmis. Medicinos sesuo Genovaitė Lukoševičienė dirbo lageryje 1953 metais. Jai tebuvo septyniolika metų, bet reikėjo uždirbti duonos kąsnį septynetui broliukų ir sesučių, tad ji aukojosi: " Už stalo sėdėję trys vyrai raudonais antpečiais prisaikdino, kad nieko "nematysiu, negirdėsiu, nekalbėsiu", kitaip mane pačią sukaustys lagerio pančiais. Iš Šilutės Žuvų gatvės, kur gyvenome, ateidavau į Macikus pėsčia, nakties metu. Pavėlavai nors 2-3 minutes, sargybiniai nebeįleis nė su "propusku", o viršininkai atskaičiuos iš atlyginimo. Stovykloje būdavo tamsu, nors į akį durk, pažliugusiame kalinių išmintame keliuky čežėdavo lapai, rodėsi, kas sėlina iš paskos. Prožektorių nebuvo, sykį manęs vos nenušovė sargybinis, spėjau laiku šūktelt lietuviškai: "Čia aš!" Matydavau, kaip iš Rusnės kaliniams veždavo silkę - jaučiais kinkytu vežimu, o tiems galvijams buvo uždėti akidangčiai, kaip ir mums.

Atimdavo kūdikius

Mane paskyrė prie barakų, kur gyveno nėščios moterys. Kai varydavo į darbą su masyviomis grandinėmis ant kojų, visi su "vatinkom" - pilka dvoki masė, neatskirsi lyties. Nors moterų barakas buvo atitvertas spygliuota viela, vyrai iki jų prasibraudavo, ir gimdavo vaikai.
Po tiltu rasdavome išniekintų ir pasmaugtų moterų lavonų. Kai kūdikiams, maitintiems vandeninga manų koše, sukakdavo dveji metukai, prižiūrėtojai išplėšdavo juos iš klykiančių motinų rankų ir kažkur išveždavo. Politinių kalinių buvo tik trečdalis - nesumokėjusių tarybų valdžiai pyliavos (dar nebuvo susikūrę kolūkiai), nešę maistą miško partizanams ir pavogusieji alkanai šeimai maišą grūdų nuo kombaino.
Kriminaliniai kaliniai buvo visiškai sužvėrėję; mes nesikišdavome per pjautynes, net nešaukdavome sargybinių, tyliai laukėme. Užsėsdavo dviese miegančiam ant galvos ir uždusindavo. Aš pasmalsaudavau, už ką "blatnosios" kali: viena kirviu užkapojo savo vyrą, kita plaktuku uždaužė miegojusią pamotę. Sykį viena kalinė pamatė, kad jos vaikelio batukais apautas kitos kūdikis: jos peiliais badėsi, kraujas žliaugė.
Prasižengusį trims paroms kišo į karcerį su duona ir vandeniu, o ten pripilta ledinio vandens - neatsigulsi, neatsisėsi. Kai per televiziją matau streikuojant Pravieniškių kalinius, galvoju, kad ten - Amerika. Kai prisimenu duobę skerdžiamų gyvulių ir sušaudytų žmonių kraujui nutekėti - kraujo upė įtekėdavo į Šyšą..."

Kalėjo ir inteligentai

Apie Macikų lageryje kalėjusio veterinarijos gydytojo Lauryno Lopo prisiminimus sūnus parašė knygą. Laurynas Lopas, Nepriklausomos Lietuvos metais įkūręs Joniškyje progimnaziją, senelių prieglaudą ir modernią skerdyklą, steigęs kooperatyvus, buvo įkalintas kaip "eseras" ir "buožė". Ši prakilni asmenybė, mokėjęs lotynų, senąsias graikų, hebrajų kalbas, buvo išradėjas, mokėjo daugybę amatų (apdirbti tauriuosius metalus, fotografuoti, taisyti laikrodžius ir batus, bitininkauti, kalviauti, sodininkauti), grojęs fisharmonija, - ir lageryje šventai laikėsi Hipokrato priesaikos. Čia jis dirbo lagerio sargybinių gydytoju, slaugė senukus tuberkolioziniame skyriuje, atliko mirusių kalinių skrodimus, ir šiems prie kojų į karstus dėdavo butelius su rašteliu apie asmenį, mirties priežastį. Šiaip kalinių laidojimo vietose būdavo smeigiamas kuolas su lagerio numeriu.

Šaudavo be įspėjimo

Ateinančioms kartoms išliko ir tauraus mokytojo Broniaus Antanaičio, didžiai nusipelniusio Tėvynei nepriklausomos Lietuvos metais, atsiminimai apie Macikų gulagą, kuriame kalėjo su įvairiausių tautybių žmonėmis. Iš tautiečių kalėjo įvairių profesijų žmonės: kunigai, advokatai, rašytojai, ekonomistai, artistai, nemaža moksleivių, bet daugiausia - darbininkų ir artojų.
Jis prisimena dviem eilėmis sustatytus gyvenamuosius mūrinius barakus su geležinėm grotom, izoliatorių, kalinių vadintą "būru", "kandėju" arba "pirdilniku". Iš abiejų aukštos spygliuotos tvoros pusių driekėsi 10 metrų platumo grėbliu supurentos žemės juostos, į kurias žingtelėjus, sargybinis šaudavo be įspėjimo. Sargybos bokšteliuose, apkaišytuose šunų būdomis, buvo įtaisyti prožektoriai, o sargybiniai susižinodavo skambindami geležinkelio bėgių galais.

Prižiūrėtojai - nusikaltėliai

Rytą kalinius pažadindavo šiurpi gaisrinė sirena. Visi viršininkai buvo čekistų karininkai. Kaliniai buvo suskirstyti į tris grupes: zonos darbams, amatams (batsiuviai, šaltkalviai, kalviai), ir laukų darbams atrinkti žmonės be specialybės. Kaliniams prižiūrėti skyrė pačius žiauriausius "kriminalščikus", žmogžudžius ir sadistus.
Po katorgiško darbo belaisviai grįždavo permirkę ir griūdavo ant plikų gultų; patalynės nedavė, drabužiai supūdavo ant kūno, daugelis susirgdavo plaučių uždegimu. Būriai slankiojo apie atliekų duobes ir rijo žalias supuvusias daržoves, sargai kabeliais daužė per galvas, ragindami šakėmis krauti į katilus musėmis aplipusias žuvų galvas. Žmonės buvo taip išbadėję, kad vienas armėnas ketino savo bendrui perkąsti gerklę ir čiulpti kraują.
Toks Šlamas pasislėpė moterų išvietės skylėje, iki ausų įsibridęs dvi paras išstovėjo, o paskui puolė į krūmus, bet sargybinis peršovė jam galvą. Bėdžius kurį laiką dar liko gyvas, vėliau priežiūrėtojai visų akivaizdoje šlykščiai išniekino jo lavoną. O didžiausia suirutė lageryje kilo po to, kai prižiūrėtojais paskirti tarybiniai kariai iš 16-osios lietuviškos divizijos, susidraugavę su tautiečiais kaliniais, dirbdami žemės ūkio darbus, drauge paspruko... Visas garnizonas, raiti viršininkai, vaikėsi bėglius. Kai šiuos nutvėrė, vidaus režimui sustiprinti buvo sudarytas ginkluotas kriminalinių nusikaltėlių dalinys. Vėl sukaustyti vergai buvo verčiami pasirašyti ir vykdyti "socialistinius įsipareigojimus" - tai buvo jų kruvinas įnašas į "didingus" Stalino penkmečio planus...