Per Adventą (iš lotyniško žodžio "adventus" - atėjimas), kuris žymi naujų liturginių metų pradžią, katalikai susilaiko nuo triukšmingų linksmybių, nešvenčia švenčių, nerengia vestuvių. Tuo tarpu protestantai su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių Kalėdų.
Lietuvių liaudies tradicijos savitos: Adventas žymėjo rimtį, ūkinių darbų pabaigą. Trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nebuvo valgoma mėsos, sekmadienį auštant kerdžius su trimitu sukviesdavo giedoti rožinį. Šiais laikais paprastai mėsos nevalgoma penktadieniais.
Dainuotos dainos su priedainiais "leliumoj", "aleliuma", "loda", "oi kalėda kalėda". Buvo nekertami statybai medžiai, kad trobose nesivaidentų, nekapojamos malkos - kad nekiltų gaisras. Taip pat nekirptos avys, kad nebūtų šiurkščios vilnos, nepilamos pagalvės, tikint, kad naminius paukščius tokiu atveju išnešios varnos.
Per Adventą neleidžiama ir ilgai vakaroti, ypač po vidurnakčio, nes buvo manoma, kad piktosios dvasios žmones persekioja, pasibeldžia į langus. Tautosakoje minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos būtybės.
Atsiradus daugiau laisvo laiko, per Adventą iš įvairių gamtos reiškinių buvo spėjamas būsimas derlius. Tikėta, kad gilus sniegas atnešiąs gerą vasarojų, o saulėtas Adventas reiškia gerą daržovių derlių. Tuo tarpu šaltas Adventas numato karštą vasarą ir perkūniją.
Vakarų Europoje Adventas paprastai švenčiamos nupynus Advento vainiką ir papuošus jį keturiomis žvakėmis.
Rengtis Kalėdoms pradėta nuo IV a., Adventas pirmą kartą minimas VI a. Ankstyvaisiais viduramžiais atsirado Advento mišios, kurių maldos skirtos laukimui: negiedama "Gloria", "Aleliuja". Liturgijoje skaitomos pranašystės apie mesijo atėjimą, giedamos rarotos. Atgailą simbolizuoja violetinė liturginių drabužių spalva.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą