Viešųjų pirkimų vertė prilygsta dešimtadaliui bendrojo šalies produkto arba daugiau kaip trečdaliui šalies nacionalinio biudžeto. Pavyzdžiui, 2011-aisiais viešuosiuose pirkimuose dalyvavo 7,5 tūkst. pirkėjų ir 6,7 tūkst. perkančiųjų organizacijų. Viešųjų pirkimų vertė tada siekė net 12,8 mlrd. litų, iš jų supaprastintų pirkimų vertė - net 4,3 mlrd. litų. Būtent todėl Valstybės kontrolė atliko supaprastintų pirkimų auditą, siekdama nustatyti, ar supaprastinti pirkimai iš tiesų sudaro sąlygas pirkti efektyviai. Pasirodo - ne.
„Dabartinėje viešųjų pirkimų sistemoje ypač daug dėmesio skiriama vykdomų viešųjų pirkimų procedūroms, o tai dažniausiai lemia nepakankamą dėmesį pačiam viešųjų pirkimų tikslui - lėšos panaudojamos ne pačiu racionaliausiu būdu, negaunama ekonominės naudos“, - konstatavo valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.
Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento direktorė Zita Valatkienė „Respubliką“ informavo, kad Viešųjų pirkimų įstatymas nuo jo įsigaliojimo 1997 m. iki 2012 m. vidurio buvo keičiamas 37 kartus - vidutiniškai kas pusmetį, o supaprastintus pirkimus reglamentuojantys straipsniai vos per 2009-2012 metus buvo keičiami 16 kartų. Todėl perkančiosioms organizacijoms reikia samdytis papildomų žmonių, kad jie spėtų sekti naujienas, perkančiosios organizacijos didžiulius pinigus turi išleisti darbuotojų mokymams, kad šie susipažintų su teisės aktų pasikeitimais. Arba samdomi papildomi ekspertai. Taip 2009-2012 metais elgėsi 50 proc. ministerijų, 40 proc. savivaldybių. Ekspertams išleista 582 tūkst. litų. Be to, reikalaujama išspausdinti net 3 skelbimus „Valstybės žinių“ informaciniame leidinyje. Tai perkančiosioms organizacijoms vien 2011 m. kainavo daugiau kaip 2 mln. litų.
„Kitaip tariant, viešųjų pirkimų tikslas yra sutaupyti. O atsižvelgus į visus išdėstytus biurokratinius reikalavimus, pradingsta galutinis tikslas, dėl ko vykdomi viešieji pirkimai, nes niekas nesutaupoma“, - konstatavo Z. Valatkienė.
Siekdamos išvengti pažeidimų, perkančiosios organizacijos daugiausia dėmesio skiria pirkimo procedūroms, o ne galutiniam pirkimų tikslui. Lietuvoje 2009-2011 m. 97 proc. pirkimo atvejų buvo pasirinktas lengviausiai taikomas mažiausios kainos vertinimo kriterijus, nors mažiausią kainą pasiūlę tiekėjai dažnai nevykdo savo įsipareigojimų, o teikiama paslauga arba produktas būna nekokybiški. Todėl perkančiosios organizacijos patiria ir materialinių nuostolių, ir papildomų laiko sąnaudų.
„Pavyzdžiui, koncerto organizatoriai neperka prasto dainininko paslaugų, bet geriau sumoka geresniam dainininkui. Perkant ką kita paprastai žiūrima tik į kainą, o ne į kokybę, galiojimo laiką“, - sakė Z. Valatkienė.
Anot jos, dažniausiai pigiai nusiperkamos statybos darbų paslaugos. O tokiu atveju net ne sutaupoma, o atsiranda papildomų išlaidų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą