Knygynuose pasirodė fotografo ir publicisto Bernardo Aleknavičiaus fotoapybraiža "Kai laisvės rytas aušo", skirta Lietuvos nepriklausomybės, Lietuvos kariuomenės atkūrimo 85-osioms ir Klaipėdos krašto sukilimo 80-osioms metinėms. Jau dešimtąją šio autoriaus knygą ir pirmąjį tokio žanro leidinį tūkstančio egzempliorių tiražu savo lėšomis išleido Krašto apsaugos ministerija.
"Jaunutei Lietuvos kariuomenei 1918-1920 metų Nepriklausomybės kovos buvo ne tik išbandymo, bet ir didvyriškumo metai. Klumpėti ir sermėgėti vyrai, susirinkę iš įvairių regionų, šiek tiek apmokyti, kovose su priešais rodė nepakartojamą didvyriškumą. Kraštas, pakilęs į laisvės kovą, nugalėjo kelis kartus pajėgesnes bolševikų jėgas, nustumdamas priešą už Dauguvos, prie Radviliškio sutriuškino gerai ginkluotus bermontininkus, sumaniai kovėsi su lenkų legionieriais prie Širvintų ir Giedraičių. Be Lietuvos kariuomenės pajėgų neapsiėjo ir 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimas. Ištiesta pagalbos ranka mažalietuviams davė vaisius ir Lietuva tapo jūrine valstybe.
Šis leidinys - fotoapybraiža - Zanavykų krašto, įsiterpusio tarp Nemuno ir Šešupės, pilietiškumo atspindys, kaip reikia mylėti ir ginti savo Tėvynę", - rašė pulkininkas Jonas Gečas, krašto apsaugos viceministras.
Augo su "Kario" dvasia
Žymus kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius sakė medžiagą šiam leidiniui pradėjęs rinkti nuo A. Smetonos laikų. - "Vaikystėje labai mėgau žurnalą "Karys", komplektavau jį nuo 1936 iki 1940 metų; per metus išeidavo 52 numeriai. Perfotografavau dokumentines fotografijas, surinkau pasakojimus apie savo žemiečius zanavykus - Vyčio kryžiaus ordininkus.
Kuo ypatingi tie zanavykai? Tai Karo mokyklos I laidos kariūnai, didelė jų dalis buvo nukankinti sovietų lageriuose. Knygoje yra apie 200 fotografijų, apie 15 kovų schemų - tie strategijos dalykai surinkti iš enciklopedijų, iš Amerikoje iki šiol leidžiamo "Kario". Man asmeniškai brangus kiekvienas puslapis, nes tai paties išgyventa, kai kuriuos kariūnus aš pažinojau, jie - iš mano krašto, mano valsčiaus. Kas dabar gali prisimint 80-ies metų senumo įvykius?", - kalbėjo autorius.
Ant laisvės aukuro sudėta...
"Su paskutiniuoju likusiu Vyčio kryžiaus ordininku Petru Andriulaičiu buvome susitikę apie 1995-uosius; tuomet jis jau neslėpė, o didžiavosi buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris. Turėjo puikią atmintį, net visų bendražygių vardus atsiminė. Mirė 1999-aisiais, sulaukęs 100 metų", - prisimena B. Aleknavičius.
"P. Andriulaičio likimas įdomus. Iš Mokytojų seminarijos įstojo į Lietuvos kariuomenę, o kai baigėsi karas, atvyko į Klaipėdos sukilimą. Po to dirbo Klaipėdos muitinėje, o kai 1939 miestą užėmė vokiečiai, dirbo muitininku Kudirkos Naumiestyje. Kai 1944 m. traukėsi į Vakarus, jį sugavo sovietai ir mobilizavo į rusų kariuomenę. Tad žmogus, dalyvavęs Nepriklausomybės kovose, kovėsi ir II Pasauliniame kare rusų pusėje. Kai dirbo konvojumi ir prižiūrėjo iš Vokietijos Rusijon gabenamą turtą, buvo išsiaiškinta, kad Andriulaitis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, ir jį išvežė tiesiai į kalėjimą. Žmoną su vaikais ištrėmė į Sibirą".
Pakilo į dangų laisvi sakalai...
"Įdomu, jog zanavykai turėjo pirmąją Lietuvoje moterį lakūnę ir parašiutininkę, Antaniną Liorentaitę. Ji - karo lakūno, pulkininko Jono Liorento, 1934 m. dalyvavusio "ANBO-IV" lėktuvų grandies rekordiniame skrydyje aplink Europą (10 000 km), seserį. Ji tebėra gyva, gyvena Amerikoje.
Lietuvai sparnus 1919-1920 m. galėjo išauginti tik to laikmečio aštuoniolikmečiai. Jurgiui Dobkevičiui pirmajam Lietuvoje suteiktas karo lakūno vardas, jis pirmasis pasiekė lietuviškąjį aukščio rekordą - 5600 metrų ir išsukęs "mirties kilpą", vadovavo ir pirmajai oro eskadrilei. Narsių lakūnų tarpe turime Vytautą Jablonskį, įžymiojo kalbininko sūnų, oro žvalgą Vytautą Raubą, Lietuvos Nepriklausomybės 1918 m. vsasrio 16 d. Akto signataro prof. P. Dovydaičio sūnus Joną ir Vytautą Dovydaičius, o Bronius Oškinis išaugo iki pasaulinio garso sklandytuvų konstruktoriaus.
Iškili asmenybė buvo ir Lietuvos karo aviacijos lakūnas, medicinos profesorius Bronius Sideravičius, skraidęs kartu su Steponu Dariumi. Šis buvo pramuštgalvis: paprašė tuometinį medicinos studentą Sideravičių paskolinti žmogaus griaučius. S. Darius lėktuvo priekyje, kur turėjo sėdėti Sideravičius, pasodino tuos griaučius, pats atsisėdo. Pakyla eskadrilė, jos vadas žvilgt į Dariaus lėktuvą - kabinoje skeletas sėdi! Tai net "nikstelėjo" lėktuvas. Štai kokių šposų jaunimas prikrėsdavo ir tais laikais", - šypsosi autorius.
Kelias į Klaipėdos sukilimą ir Zarasų kautynės
Knygoje "Laisvės rytas aušo" atiduota pelnyta duoklė ir Klaipėdos sukilimui - čia ir Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktas, Klaipėdos krašto manifestas, ir ryžtingi Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto bei sukilėlių žingsniai. Anot B. Aleknavičiaus, Klaipėdos kraštą išvadavo ne Lietuvos kariuomenė, o pagrinde šauliai, savanoriai studentai, moksleiviai, na, ir vienas kitas kariūnas. Štai Dotnuvos ž. ū. technikumo studentų visas kuras susiorganizavo ir ėjo Klaipėdos vaduot.
"Garsios mūsų laisvės kovų istorijoje Zarasų kautynės, kurioms vadovavo tuometinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, nulėmė tolimesnį tautos likimą. 1919 m. daugiau kaip pusė Lietuvos buvo bolševikų rankose. Pradžioje mums padėję vokiečiai liko nuošaly, nors tiekė amuniciją, rūbus ir ginklus, ir prieš bolševikus kovojome mes, lenkai ir latviai. Įdomus dalykas: lietuviai buvo net perėję Latvijos sienas, susikovė prie Daugpilio. Čia lenkai įsiterpė tarp lietuvių ir bolševikų, vėliau lietuviai pakilo į ataką ir prie Zarasų sumušė žymiai gausesnes priešo pajėgas. Kai lietuviai kovojo su lenkais prie Seinų, Gardino, Druskininkų, latviai pasielgė labai nedraugiškai, pakilo ir išvijo lietuvių dalinius iš Latvijos teritorijos.
Tuo tarpu, kai vokiškas erelis su svastika ir bolševikai draskė Lenkijos kūną, 1939 m. mūsų Vyriausybė turėjo moralinę teisę atsiimti Vilnių ir 1920 m. prarastas savo žemes. Bet šiuo lenkų skausmu ji nepasinaudojo, pasielgė tauriai. Tūkstančiai internuotų lenkų karininkų ir kareivių rado prieglobstį Lietuvoje. Klaipėdietis aktorius Vyrtautas Kancleris pasakojo apie 1939 m. Lietuvos pasienyje prie jo tėviškės pasirodžiusius sumuštos lenkų kariuomenės likučius. Atjojo vienas aukšto rango karininkas labai gražiu žirgu: nusėdo nuo jo, ištraukė iš makštų kardą, pabučiavo jį, ir perlaužęs pusiau metė. Paskui į ristūno ausį įstatė pistoletą. Antrasis šūvis pakirto karininką... Ir aš puikiai prisimenu lenkų karininkus Kulautuvoje, nevaržomus, viskuo aprūpintus. Tik Lietuvą okupavus bolševikams, šie atsidūrė Katynėje", - prisimena dokumentinės knygos autorius.
Gydytojas ir kunigas vadovauja kautynėms
"Kunigas Juozapas Vyšniauskas, sužinojęs, kad Lietuva atgauna nepriklausomybę ir kuriama krašto kariuomenė, paliko Kanadoje savo parapiją ir grįžo gimtinėn, net neatsiklausęs vyskypų. Stojęs karo kapelionu 1920 m. dalyvavo Giedraičių kautynėse ir ant savo pečių iš mūšio lauko nešė sužeistuosius; už tai apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Esu nekart sutikęs šį šviesų kunigą, baigusį ne vieną garsų universitetą, ir net mišioms jam patarnavau",- pasakojo Bernardas Aleknavičius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą