Visuotinė beginklių žmonių minia apgynė savo Lietuvos Laisvę nuo ginkluoto okupanto, nors didvyriškumas pasiglemžė gyvybių. Taip tragiškus Sausio 13-osios įvykius, kurių 25-ąsias metines minime šiandien, prisimena buvęs prezidentas, europarlamentaras Rolandas Paksas, kuriam prieš 25 metus buvo patikėtas labai svarbus vaidmuo: Parlamento rūmų šturmo atveju į saugią vietą išskraidinti tuometinius Lietuvos vadovus. Laimei, skrydžio neprisireikė, Parlamento šturmo nebuvo.
- Prieš 25 metus jums buvo patikėtas svarbus vaidmuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių kontekste. Koks jis? - „Vakaro žinios“ teiravosi Rolando PAKSO.
- Tai buvo lemtingas Lietuvai laikotarpis. Nors jis pasiglemžė žmonių gyvybių, tai nulėmė, kad Nepriklausomybė buvo išsaugota. Tuo metu buvau Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubo vadas. Mūsų aeroklubas glaudžiai bendradarbiavo su Krašto apsaugos departamentu ir jo vadovu Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Audriumi Butkevičiumi. Buvau gavęs jo pavedimą išskraidinti Respublikos vadovybę, jei vyktų Parlamento rūmų puolimas. Tąkart buvo paruošti penki lakūnai, įskaitant mane. Visas pavardes puikiai prisimenu: Alvydas Šumskas, Robertas Noreika, a.a. Stasys Verbaitis, Antanas Klikna. Buvo paruošti trys lėktuvai. Du iš jų laukė aerodrome Kyviškėse - An-2 tipo. Ir vienas lėktuvas, mažesnis, „Wilga 35A“, buvo paruoštas, jei kartais keletas šalies vadovų dėl kokių nors priežasčių negalėtų atvažiuoti iki Kyviškių. „Wilga“ gali leistis nedidelėse aikštelėse.
Buvo suplanuota, kad jis nusileistų šalia Parlamento kitoje upės pusėje ir paimtų vadovybę. Maršrutas buvo paruoštas ir užkoduotas. Jis buvo parengtas taip, kad lėktuvas apskristų, apeitų sovietų radiolokacines priešlėktuvinės gynybos stotis, nes tada nebuvo nei GPS, nei kitos navigacinės sistemos. Buvo elementari kompasinė ir panaši technika. Mes buvome pasiruošę, žinodami, kad jei jau išskrisime, tai niekada nebeparskrisime į Lietuvą. Tačiau lakūnai buvo pasiryžę palikti šeimas ir artimuosius vardan pareigos valstybei. Laimei, Seimo rūmų puolimas neįvyko, mums skristi nereikėjo. Ir, ačiū Dievui, jau 25 metus gyvename nepriklausomoje valstybėje.
- Kur puolimo atveju buvo suplanuota skraidinti Lietuvos vadovus?
- Į Varšuvą.
- Su Lenkijos valdžia tai buvo suderinta?
- Nebuvo. Mes tikėjomės, kad Varšuva neatstums mūsų. Jei būtume pradėję oficialiais kanalais derinti tokius svarbius reikalus su Varšuva, informacija būtų galėjusi nutekėti. Juk Lenkija tuo metu faktiškai buvo sovietinio bloko valstybė. Faktiškai. Ir viskas iš anksto būtų žinoma. Jau ir taip informacija nutekėjo, sovietų desantininkai buvo atvykę į Kyviškių aerodromą, ieškojo visokių galimybių keliui užkirsti, bandė išsiaiškinti, kas tiksliai turi įvykti. Bet, ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai.
- Teko girdėti, kad buvo svarstoma ginti Parlamento rūmus ir iš oro?
- Aš labai glaudžiai bendradarbiavau su Audriumi Butkevičiumi ir svarstėme visokius variantus. Buvo netgi versija, kad Parlamentas bus šturmuojamas per stogą iš malūnsparnių. Todėl mes į vietą nuvežėme kokias tik turėjome radijo stotis, kad bet kokiu atveju iš anksto girdėtume, ar jie atskrenda, ar neatskrenda. Buvo planas vienaip ar kitaip tuos malūnsparnius numušti. Buvo prieita net iki to, kad planavome malūnsparnius numušti sportiniais lėktuvais - važiuokle trenkti per mažuosius malūnsparnių sraigtus ir taip juos sustabdyti. Bet tos idėjos atsisakyta, nes Parlamento rūmų prieigos buvo pilnutėlės žmonių, o buvo aišku, kad tiek lėktuvas, tiek malūnsparnis kristų ant minios ir būtų daugybė aukų. Buvo ir kitų dalykų sugalvota, daug kas ketino aukotis, todėl ir skaudžiausia, kad dabar garsiausiai šaukia tie, kurie tą naktį miegojo.
Laimė, nebuvo keršto, nebuvo teroro, nebuvo bandymo sukelti provokacijas. Tai buvo taikingai nusiteikusi revoliucija. Priešingu atveju būtų buvusi mėsmalė ir žmonių aukas skaičiuotume tūkstančiais. Nors kai kas iš mūsų vadovų labai to kraujo norėjo.
- Ką atsakytumėte žmonėms, kurie vien dėl to, kad nepatinka dabartinių valdžių vykdoma politika, ilgisi sovietmečio, sako, kad ne dėl tokios Nepriklausomybės kovojome, kad aukos buvo beprasmės?
- Aš tokiems žmonėms atsakyčiau labai paprastai. Mes iškovojome Laisvę, iškovojome Nepriklausomybę. O tai yra didžiulis turtas, tiesiog stebuklas. Nežinau, kiek žmonių Lietuvoje yra prieš Nepriklausomybę. Man atrodo, kad labai nedaug - gal procentas, gal pusantro procento. Visi kiti yra „už“. Klausimas yra tik tas, ar efektyviai mes Nepriklausomybe pasinaudojame. Ar nuėjome tiek, kiek turėjome nueiti. Ar mes tapome tokie laisvi, kokie turėjome būti. Ar tapome tokie demokratiški, kokie turėjome tapti. Ar tapome tokie turtingi, nesavanaudiški, o gal tapome tokie, kurie tik savo vaikus mėto į šulinį, nesugeba apsaugoti nuo gaisro, neatsakome, kodėl milijonas emigravo, o kiti vos išgyvena, nes skursta. Politikai dabar turėtų kalbėti tik apie tai, ar mes mokame Laisve naudotis, tačiau to, kad Laisvė yra būtina, negalima net ginčyti. Bet kai dabar sukritikuoji valdžią ar šiaip iškeli kokias nors blogybes, tau pasako, kad esi prieš Nepriklausomybę. Kvailystė. Visi esame už laisvą Lietuvą, tačiau tai nereiškia, kad negalima kritikuoti, jei matome, kad kažkas daroma blogai.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą