Ruoštis ginti Tėvynę ar stengtis išsisukti?

Ilgai dar netils diskusijos, ką po 25 metų daryti su Lietuvos Nepriklausomybe. Reikia ją ginti ar nereikia? Reikia jaunimui eiti į privalomąją karinę tarnybą ar ieškoti būdų išsisukti? Seimas ketvirtadienį, kovo 19-ąją, pritarė grąžinti šauktinių kariuomenę. Bet diskutuojant vis dėlto buvo neramu. Pirmosios išimtys išbraukti iš kandidatų į privalomąją tarnybą buvo siūlomos būtent politikams. Kodėl kalbant apie Nepriklausomybės gynimą apskritai galimos kažkokios išimtys sveikiems piliečiams?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbėjosi Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, pirmasis Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, dabartinis krašto apsaugos ministras Juozas OLEKAS, Lietuvos kariuomenės vadas generolas Jonas ŽUKAS ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kai iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė, kokią tuo metu matėte Lietuvos kariuomenės viziją ir kokią ją matote dabar?

A.BUTKEVIČIUS: Aš tuo metu buvau totalinės gynybos šalininkas. Maniau, kad visuomenė turi labai plačiai dalyvauti įvairiausiose valstybės gynybos programose.

Mes matėme mišrią kariuomenės planavimo sistemą. Joje turėtume profesionalius karinius dalinius ir pakankamą kiekį pagal prievolę kviečiamų žmonių.

Pastarieji turėtų atstovauti kariuomenei ir reflektuoti visą visuomenę. Taip visuomenė būtų įtraukta sprendžiant valstybės gynybos klausimus.

Žinoma, mes turėtume įvairių savanoriškumo formų. Norėdami stabilizuoti iniciatyvas, kaip alternatyvą šauliams įkūrėme Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Taip mes apėmėme labai platų gynyba suinteresuotų žmonių ratą.

1992 metų pabaigoje vien savanorių buvo 14 tūkst. Ir toks skaičius buvo išsaugotas iki 1993 metų pabaigos.

Tuo metu į karo prievolę buvo kviečiama gana daug šaukiamo amžiaus jaunuolių, kiek mes jų galėjome priimti. Jų skaičius augo ir vienu metu buvo pasiekęs 10 tūkst. Ši sistema atspindėjo to meto poreikius ir iššūkius. Tokia sistema išliko iki 1993 metų pabaigos, kol išėjo paskutinis Rusijos karys.

NATO Lietuvoje sukūrė kitus poreikius. Mes turėjome gana ramų periodą, kai buvo galima tikėtis, kad didelių iššūkių valstybės saugumui nebus. Manyčiau, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje buvo kryptingai mažinamas karinis potencialas. Buvo atsisakoma daugybės sprendimų, kurie buvo visiškai pateisinami šaltojo karo pabaigos metais.

O dabar mes turime naujus iššūkius. Kariuomenė visada turi labai efektyviai reaguoti į pokyčius. Tai, kad šiandien keičiami kariuomenės formavimo principai, tik įrodo, kad Lietuva rūpinasi savo saugumu.

G.JAKAVONIS: Bet įstojus į NATO atrodė, kad mes čia jau būsime labai saugūs. Pasirodo, pirmiausia patiems reikės galvoti apie savo gynybą?

J.OLEKAS: Reikia atsižvelgti į to meto iššūkius. Dabar karinės technologijos sudėtingėja, žmogus kariuomenėje kitaip vertinamas. Jis ne tik koks eilinis kareivis patrankų mėsmalėje. Jis susiduria su naujosiomis technologijomis.

Dabar siekiama, kad kiekvienas karys, vykdydamas užduotį, išgyventų, o ne tik žūtų. Tokia buvo tendencija. Ir, ko gero, išliks ta tendencija, kad kariai, pasirengę ginti tėvynę, būtų kuo profesionalesni. O profesionalui reikia ilgesnio tarnybos laiko, didesnės patirties.

Buvo nuspręsta, kad liktų tik profesionali kariuomenė. Be abejo, yra savanoriškos pajėgos, įvairių mokymų formų, Šaulių sąjunga.

Blogiausiai atsitiko 2009 metais, kai pasikeitus ekonominei ir socialinei situacijai kariuomenė toliau nebuvo finansuojama ir komplektuojama.

2008 metais mes iš karto pašaukėme tūkstantį prievolininkų į privalomąją tarnybą. Kitą tūkstantį suformavome iš pasirašiusiųjų sutartį. Ir tada sustabdėme šaukimą į privalomąją tarnybą.

Dar 2009 metais pusmetį buvo šaukiama į privalomąją tarnybą. Paskui nebuvo apsispręsta, ką daryti - ar kviesti šauktinius, ar pildyti profesionalais.

Per ketverius metus - 2009-2012 - dar sumažėjo profesionalų ir nebebuvo šauktinių. Padaliniai buvo labai menkai užpildomi. Juo labiau kad dar keli buvę mokomieji padaliniai buvo paversti koviniais padaliniais.

Ir šiandien mes rinksime profesionalus. Bet kad nebūtų pustuščių padalinių, buvo priimtas sprendimas laikinai, jeigu neateis žmonių savanoriškais pagrindais, vėl šaukti į privalomąją karinę tarnybą. Taip turėtume užpildyti padalinius iki 70-90 proc., kad galėtume normaliai vykdyti pratybas. Nes negali tuščias padalinys vykdyti pratybų.

Tokia yra situacija ir toks priimtas pasiūlymas. Tikiuosi Lietuvos žmonių supratimo. Tai reikia jų šeimoms, ne kažkokiai mitinei valstybei. Išgirstu jaunus žmones sakant: „išvažiuosiu, paliksiu“. Tai ką tu paliksi - savo seserį, tėvus, senelius, kurie nepajėgia apsiginti?

J.ŽUKAS: Tikėtina, kad mažiausiai dvejus metus karinių grėsmių intensyvumas aplink mūsų regioną bus pats didžiausias.

Kai pradėjau eiti kariuomenės vado pareigas, pamačiau padėtį, kuri nebuvo pasikeitusi nuo 2008 metų. Galbūt net pablogėjusi. Nebuvo komplektuojama kariuomenė.

Kai atėjau, pamačiau, kad iš dešimties batalionų, kurie yra Lietuvos kariuomenės sudėtyje, kai kurie sukomplektuoti 18-20 ar 35 proc. Tik du batalionai yra komplektuojami daugiau nei 50 proc.

Iš karto supratau, kad mes turime greitai spręsti kariuomenės komplektavimo klausimą. Buvo priimtas sprendimas pabandyti užpildyti dalinius supaprastinant biurokratines procedūras ir pakviečiant žmones į profesionaliąją krašto apsaugos tarnybą.

Bet tas planas turėjo būti įgyvendintas tik 2021 metais, nes pagal mūsų biudžetą reikia atnaujinti infrastruktūrą ir t.t. Tuo metu mes orientavomės, kad bus sukomplektuota 70 proc. dalinių, jeigu laikysimės šio tempo ir išliks tas pats finansavimas.

Matome geopolitinę Lietuvos situaciją, matome įvykius Ukrainoje. Ir tai privertė pažvelgti naujai į situaciją. Suskaičiavome, kiek turime rezervo, kokiu tempu reikia komplektuoti karinius dalinius.

Reikia reaguoti greitai ir mes neturime laiko. Mes turime greitai sukomplektuoti dalinius ir paruošti rezervą. Ir dar pagalvoti, kas yra geriau.

Ar geriau kitais metais yra turėti 450 profesionalų? Juk karys netampa profesionalu tik atėjęs į tarnybą ir pasirašęs sutartį. Jis taps profesionalu mažiausiai po metų, o sukaups patirtį tik po dvejų. Tai ar mes turėsime kitą pavasarį 450 karių, ar turėsime tris tūkstančius karių?

Buvo priimtas sprendimas rinktis greitąjį būdą. Per porą metų iš kelių tūkstančių karių mes galime sukaupti šiokį tokį rezervą ir su tais, kurie atitarnaus Lietuvos kariuomenėje pagal karinę prievolę, sudaryti sutartį. Taip papildytume ir profesionalų gretas.

Dabar daug kas daro klaidą sakydami, kad atsisakoma profesionalų kariuomenės ir pereinama prie šauktinių. Tai netiesa. Mes pereiname prie mišrios kariuomenės. Pereiname tik tam tikram laikui, kad galėtume kuo greičiau sukomplektuoti dalinius, paruošti rezervą. Taip pasirengtume iššūkiams, kurie mūsų gali laukti artimiausiu dvejų metų laikotarpiu. Tai yra greičiausiai pasiekiamas rezultatas. Kito kelio aš nematau.

G.JAKAVONIS: Neseniai Lietuvoje viešėdamas Lenkijos kariuomenės vadas pasakė, kad jei Lietuvą užpuls, jie ateis mums padėti. Bet politikai, o ne kariuomenės vadas priima sprendimus. Po tokių pašnekėjimų, man atrodo, jis turėtų gauti pakankamai pylos. Tai kaipgi būtų pereinama prie šauktinių kariuomenės? Pradėta kalbėti apie išimtis, kad ne visiems privaloma karinė tarnyba. Pavyzdžiui, ūkininkui, išlaikančiam šeimą.

A.PAULAUSKAS: Yra realių grėsmių. Jos nėra išgalvotos, spekuliatyvios. Šiandien niekas negali pasakyti, ar įvyks agresijos aktas, ar neįvyks. Bet mes turime būti pasiruošę.

Visos kalbos dėl ūkininkų ar kitų priežasčių ieškojimas, kad tik būtų nepriimtas įstatymas, man suponuoja nuomonę, kad galbūt pagrindinio tikslo nenorima pasiekti. Kai nenori priimti įstatymo, tada prasideda jo taisymas, kritika ir viskas įklimpsta ilgam laikui.

Laiko yra tikrai nedaug ir išvardyti visi argumentai - rezervas, komplektavimas. Ar užteks politinės valios? Reikia eiti į frakcijas, kalbėti ir įtikinti politikus.

Yra visokių klausimų. Į juos reikia atsakyti. Ir kai pabandai iki galo atsakyti į žmogaus klausimus, žiūri, kad jis jau pakeitęs savo nuomonę.

Normali Seimo praktika yra daug ginčytis, daug klausytis ir kalbėti, bet manau, kad sprendimą vis tiek reikia priimti. Aš įsitikinęs, kad Seimas balsuos teigiamai.

G.JAKAVONIS: Dabar kalbama apie bazinius trijų mėnesių mokymus ir privalomą devynių mėnesių mokymą. Jūs sakote, kad trijų mėnesių neužtenka. Bet čia irgi yra visokių nuomonių. Šveicarijoje, Danijoje, Skandinavijoje mokomasi tik po tris mėnesius ir jiems to užtenka.

J.ŽUKAS: Čia kaip vertinsi. Per Antrąjį pasaulinį karą paimdavo, mėnesį pamoko, duoda karininko laipsnį ir tu jau karys. Dėl kareivio mokymų, yra tam tikri minimumai, arba tam tikri reikalavimai, kurie turi būti pasiekti.

Kareivio mokymas susideda iš kelių etapų. Yra individualus mokymas, specialybės mokymas ir kolektyvinis rengimas.

Yra baziniai kario kursai. Kareivis išmokomas veikti individualiai. Jis susipažįsta su kariuomene, laipsnių sistema, gauna ginklą, mokomas, kaip reikia judėti, maskuotis, duoda priesaiką Lietuvos valstybei. Ir tuomet jis išleidžiamas į atsargą.

Per šį laikotarpį jis neįgyja karinės specialybės. O karinių specialybių kariuomenėje yra labai daug - nuo pačių sudėtingiausių iki tokių, kurių įmanoma išmokti per gana trumpą laiką.

Yra įvairių kariuomenės rūšių. Tai ir sausumos pajėgos, ir karinės jūrų pajėgos, ir karinės oro pajėgos. Mokymo centruose karys įgyja karinę specialybę, kuri gali būti įvairi. Jis gali tapti šauliu, paramediku, ryšininku, granatsvaidininku ir t.t.

Kai kareiviai įgyja karinę specialybę, jie yra surikiuojami ir iš jų sukomplektuojamas karinis dalinys, tada skyrius. Skyrius tai nėra dešimt žmonių. Tai skirtingos ginklų sistemos. Tada jie pradeda mokytis visi veikti kartu skyriaus sudėtyje.

Kai šitas parengimas baigiasi, prasideda būrio mokymas. Tada keli skyriai pradeda mokytis veikti būrio sudėtyje. Tai vadinamasis komandinis rengimas. Galima palyginti su sportu, su krepšiniu.

Po bazinių kursų, praėjus trims mėnesiams, karys neįgyja karinės specialybės. Jis neįgyja jokių įgūdžių, kaip reikia veikti karinio vieneto sudėtyje.

Devyni mėnesiai yra optimaliausias arba minimaliausias laiko tarpas, per kurį karys gali pereiti visus kario rengimo etapus. Tai yra individualus, specialybės ir kolektyvinis rengimas.

Mes kalbame apie devynis mėnesius. Žinoma, 12 mėnesių yra geriau. Po devynių mėnesių atsiranda tam tikra patirtis. Kiti kario tarnybos metai yra jo patirties kaupimas. Vadinasi, po 2-3 metų jis tampa profesionalu. Sukaupęs patirtį, gali ją perduoti kitiems.

Minimalus laikas, kurį privalo gauti karys, kad jis galėtų būti traktuojamas kaip karys, kaip karinio vieneto sudedamoji dalis, yra devyni mėnesiai. Todėl ir buvo taip pasirinkta.

G.JAKAVONIS: Kokie yra savanorių ir šaulių organizacijos santykiai? Tarpukariu buvo labai aišku. Šauliai, kaip nacionalinė gvardija, valdžiai lyg ir ne visai buvo pavaldūs.

J.ŽUKAS: Krašto apsaugos savanorių pajėgos yra sudėtinė Lietuvos kariuomenės dalis. To niekada nebus Šaulių sąjungoje, kaip prieš karą, taip ir dabar.

Savanorių pajėgas sudaro ne vien savanoriai. Ten daug profesinės karo tarnybos karių. Ten ir profesionalūs karininkai, ir tarnybos, ir logistika, jie turi ginkluotę, transporto, ryšio priemones. Tai yra sudėtinė kariuomenės dalis.

Eilinius savanorius sudaro žmonės, kurie turi civilinius darbus, civilines specialybes ir kartkartėmis, nuo 20 iki 30 dienų per metus, turi ateiti ir atiduoti savo asmeninį laiką tarnybai. Už tai jie yra šiek tiek skatinami, turi tam tikrų privilegijų.

Šaulių sąjunga yra visuomeninė organizacija. Tai žmonės, kurie nori stiprinti bendrai krašto apsaugą, šalies saugumą. Ir jie tai daro grynai savanorišku principu.

Prieš karą krašto apsaugos savanorių pajėgų apskritai nebuvo. Prieš karą buvo visuotinė karinė prievolė. Nebuvo taip, kad reikėtų traukti burtus. Visi privalėjo eiti tarnauti į kariuomenę.

Šaulių sąjungą daugiausia sudarė atitarnavę Lietuvos atsargos kariškiai. Tiek karininkai, tiek buvę kareiviai. Išskyrus tuos, kurie buvo rikiuotės šauliai, kurie užsiėmė kultūrine veikla ir t.t.

Prieš karą Šaulių sąjunga buvo labai glaudžiai susijusi su kariuomene. Šiandien tokios situacijos neturime, nes tai grynai visuomeninė organizacija. Skirtumas tas, kad savanoriai yra kariuomenės dalis, o šauliai yra visuomenės dalis, remianti kariuomenę. Ir tie, ir tie svarbūs, jeigu žiūrėtume bendrą Lietuvos gynybos kontekstą, bendras pastangas.

Yra dar visokių kitokių organizacijų. Krašto apsaugos savanorių kūrėjų pajėgos, Rezervo karių asociacija ir t.t. Jie irgi nori prisidėti prie krašto gynybos.

Visas šias patriotines organizacijas mes traktuojame labai pozityviai. Mes norime bendradarbiauti, rasti jiems vietą, jeigu iškiltų didieji išbandymai.

A.BUTKEVIČIUS: Dėl visų liberalių šnekėjimų apie tarnybą kariuomenėje. Mūsų potencialūs oponentai informacinėje erdvėje skleidžia pavojingas ir keistas idėjas.

Kariuomenėje turi tarnauti ir atlikti prievolę visi. Bandymas išsisukti paverčia šį procesą nedemokratiniu procesu. Ir kariuomenė tampa nebe visuomenės refleksija, o kažkokių gudrybių ir korupcijos pagrindu.

Tokiu atveju kariuomenė bus sukomplektuota tik iš tų, kurie nesugebėjo išsisukti arba suvokė, kad tai yra jų pareiga atlikti tarnybą Lietuvai. Tokia kariuomenė negali būti laikoma demokratinės, liberalios visuomenės suformuotomis pajėgomis. Kokios nors krizės metu tokia kariuomenė gali būti panaudota neteisingai.

Būčiau linkęs, kad niekam nebūtų leidžiama išsisukti nuo kariuomenės. Ar žmogus tarnaus karinėse pajėgose, ar atliks prievolę alternatyvinėje tarnyboje, tai kitas klausimas.

J.OLEKAS: Galime skaičiuoti, kad šiandien turime daugiau nei 70 tūkst. žmonių, kurie yra tarnavę kariuomenėje vienu ar kitu metu.

Šiandien tarnaujančių yra apie 12 tūkst. Tai jeigu mes pakviesime 3 tūkst., turėsime 15 tūkst. tarnaujančių kariuomenėje. 15 tūkst. žmonių mes galime sugeneruoti per artimiausias dienas, jei pradėsime kviesti šauktinius. Mes turime visus sąrašus žmonių, žinome jų adresus. Mes juos kartais pakviečiame į papildomus mokymus. Taip pat per pastaruosius kelerius metus vyko rezervo mokymai. Tai aš manau, kad šitie skaičiai yra visiškai realūs.

Šauktinių kariuomenė yra efektyviausia, kai šaukiami visi. Beveik visi. Nes visi niekur nėra šaukiami. O kai dalis yra šaukiama, dalis - ne, prasideda bėdos.

2008 metais buvome apsisprendę pereiti prie profesionalų kariuomenės. Mes fiziškai ir finansiškai nesame pajėgūs visų pašaukti. Kalbame apie 10 tūkst.

A.BUTKEVIČIUS: Vienas šaukimas būdavo 5 tūkst.

J.OLEKAS: Čia ne tiek svarbu. Mes galime pakviesti 10 tūkst. Tai yra maždaug 30 proc. jaunuolių nuo tų metų. O jeigu imtume nuo ankstesnių metų, kai buvo didesnis gimstamumas, tai bus tiktai ketvirtadalis arba penktadalis. Tada mes pradedame imti jau ir studijuojančius, kitus.

Kitas dalykas, kad tai kainuoja. Pakvietęs žmogų, turi duoti jam ginklą, maisto, aprangą. Ir, sakyčiau, ne visai racionaliai duodi, nes atėjo šauktinis ir išėjo. Profesionalui tu duodi ginklą bent ketveriems metams. Jo ir įgūdžiai kiti.

Dabar mes turime unikalią situaciją, nes nevykdėme komplektacijos. Civilinės gynybos sprendimas buvo laikinai, penkeriems metams, užpildyti kariuomenę šauktiniais.

Jeigu mes tarnaujantiems žmonėms sudarysime sąlygas, tai galime turėti apie 20 tūkst. tarnaujančių. Skaičiuojant pagal šalies darbingų gyventojų skaičių, tai jau būtų truputį daugiau nei įvairiose valstybėse. Turėtume didesnę kariuomenę. Tada svarbu, kad ji būtų kuo modernesnė, turėtų prieštankinę, priešlėktuvinę ginkluotę.

A.PAULAUSKAS: Gali kilti įvairiausių nesusipratimų dėl dalinio prievolininkų šaukimo, pakviečiant vadinamuoju loterijos būdu. Manau, šiame procese labai svarbu skaidrumas. Neturi kilti jokių abejonių, kodėl nepaėmė kokio politiko sūnaus, o paėmė sūnų žmogaus, kuris nėra valdžioje.

2011 metais ministro įsakymu yra patvirtintas atrankos būdas. Gal jį reikia tobulinti, peržiūrėti, bet turi būti visiškas skaidrumas.

Klausiau trisdešimtmečių: ar jūs mokate kariauti, ar esate pasirengę? Tai paprastai 30-35 metų asmenys nė karto nėra laikę ginklo rankose. Jie neturi jokio karinio pasirengimo. Tai aišku, kad mobilizacijos atveju jie pirmieji bus pakviesti.

Sakau, eikite, mokykitės ar tuos tris mėnesius, ar į savanorius, bet jūs išmokite, nes jūs priimsite pirmą smūgį.

Konstitucijoje numatyta pareiga, numatyta teisė. Valstybė turi sudaryti sąlygas, kad žmogus išmoktų ginti savo šalį. Mes dabar tai ir darome.

A.BUTKEVIČIUS: Kalbant apie mūsų kariuomenę ir gynybą, visada trūko tinkamai organizuotų viešųjų ryšių. Buvo atsisakyta krašto apsaugos prievolės. Nebuvo paaiškinta, kad tai yra to momento priemonė, kuri vėliau gali būti vėl pakeista. Ir žmonėms buvo sudaryta iliuzija, kad jie visiems laikams neteko būtinybės vykdyti konstitucinę pareigą.

Dabar žmonėms atrodo, kad egzistuoja kažkoks ypatingas grėsmės periodas ir kad jie kaip tik dėl tos grėsmės yra kviečiami, o ne todėl, kad jie turi atlikti savo pareigą valstybei. Juk jie tiesiog privalo užtikrinti, kad valstybė turėtų pakankamo dydžio pajėgas.

Tas demonstratyvus, kiek isterinis komponentas vienus gąsdina. Kitiems susidarė iliuzija, kad reikia pasislėpti ar pabėgti, išlaukti tuos penkerius metus, gal tuomet nereikės tarnauti. Atsiranda įvairių iliuzijų, kad žmogus gali apginti savo išskirtinumą.

J.OLEKAS: Didelį vaidmenį turi mokykla. Krašto apsaugos ministerija remia Šaulių sąjungą. 2009-2012 metais šaulių vasaros stovyklos buvo sumažėjusios iki minimumo. O 2013-2014 metais jau buvo apie 4000 vaikų, ir, ko gero, dar daugiau paimsime.

Šaulių sąjunga, Krašto apsaugos ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Dabar derinama programa, kaip ji bus integruota mokykloje. Tai daugiau pedagogų darbas, kaip pasiekti vaiko širdį ir protą, kad jis žinotų apie Tėvynę, norėtų ją mylėti ir ginti.

Karininkas neįgyja aukštesnio laipsnio, jeigu jis nebaigia papildomų kursų. Manau, kad karininkija yra gana brandi. Aš tikiu karininkija, tikiu didžiąja dalimi žmonių, kurie pasirenka veiklą Šaulių sąjungoje, tikiu mūsų savanoriais.

Mes turime visiškai kitą situaciją. O eskaluojama, kad kažkas bėgs, pametęs savo sergančius tėvus, nenorės ginti šalies. Veikia tam tikra propaganda.

Turiu anūkų, kokius darželyje jie rėžia vaizdelius apie Vasario 16- ąją.Vaikas partizanas, jis nemoka piešti, tai delnais parodo: čia geltona, žalia, raudona spalva. Tikrai manau, kad Tautos dvasia yra kitokia, negu mes matome kritiniuose straipsniuose.

A.PAULAUSKAS: Labai svarbu žinoti, už ką turi kovoti. Kai sakoma „eik kovoti“, dažnai žmogus nesustoja ir nepamąsto.

Jau 25 metai, kaip gyvename laisvi. Ir jeigu šiandien įvyktų kas nors panašaus, tikrai pasipriešinimas būtų ir aktyvesnis, ir turbūt ilgesnis.

Lankausi kai kuriose mokyklose. Kovo 11-ąją paprašėme su moksleiviais surengti pasikalbėjimą. Jie pastatė spektaklį apie pokario metus, partizanus, su dainomis. Supratau, kad jie tikrai turėjo padirbėti, kad sukurtų tokį spektaklį. Matėsi, kad jie tai darė nuoširdžiai, labai rimtai, be jokio šypsojimosi. Galbūt mokyklose reikia daugiau apie tai kalbėti, reikėtų daugiau karinio ugdymo.

Manau, kad trijų mėnesių bazinius mokymus kuo puikiausiai galima išeiti ir mokykloje. Dvylika klasių baigęs žmogus, jau būdamas devyniolikos, puikiausiai orientuosis tuose dalykuose.

Mes turime dirbti. Kad žmogus, turintis verslą, pasiėmęs paskolą, neieškotų priežasčių, kodėl jam nereikia eiti tarnauti. Reikia tokius žmones motyvuoti, paaiškinti jiems, kad tai yra konstitucinė pareiga, kad tai pagaliau valstybės gynimo pareiga.

Yra tokia sentencija: „Dar niekas nenugalėjo numirdamas už savo šalį. Norint nugalėti, reikia priversti priešą numirti.“ Kad priverstum priešą numirti, reikia mokėti kovoti. Kito kelio kaip šauktinių kariuomenė, privalomoji tarnyba ar profesionali tarnyba nėra.

Mes išvis dabar esame unikalioje situacijoje. Jau septyniasdešimt metų žmogus nėra kariavęs. Anksčiau turbūt nebuvo kartos, kuri vieną kartą nebūtų pakariavusi, o gal ir daugiau. Turbūt visi norime gyventi taikiai, bet vis tiek turime ruoštis. Nori taikos - ruoškis karui.

Jaunimas turi būti ruošiamas: mokyklose, tuomet kariuomenėje, per pakartotinius rengimus.

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje www.suzalgiriu.lt

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“