Rusinai: nušluoti nuo paviršiaus, bet gyvi širdyse

Pajūrio kaimai ir miesteliai

1970-1980 - sodybų tuštėjimo metais 34 Rusinų kaimo sodybas nušlavė melioracija ir žmonės išsisklaidė po Veiviržėnus ir kitus aplinkinius kaimus. Jau du dešimtmečius buvę rusiniškiai susirenka kartą per metus.

Kasmet liepos 15 d. buvę Rusinų gyventojai suvažiuoja į mišias kapinaitėse ir į pokylį
vaikystėje pamėgtame beržynėlyje, kur dalinasi prisiminimais ir gyvenimo patyrimais.

Istorijos ypatumai

Nors rašytiniuose šaltiniuose Rusinai paminėti tik 1563 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas išleido valakų įstatymą, užsilikęs mitologinis akmuo, archeologų nuomone, liudija, jog čia jau I tūkst. pr. m. e. būta stambesnės gyvenvietės, kur sėslūs žmonės garbino pagoniškus dievus.

Valakų reformos, suskirsčiusios žemę į sklypus, suformuotam kaimui duotas Rusinų pavadinimas, pagerbiant Symoną Rusinaitį. Dar ir dabar Lietuvoje gyvena keletas šeimų, turinčių Rusinų pavardes. Lietuvių pavardžių žodynas šią pavardę sieja su bendriniu genties pavadinimu - rusinais. Taip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštuose buvo vadinami ukrainiečiai. Tad tikėtina, kad tokį pavadinimą kaimui galėjo duoti asmuo, turintis kažką bendro su ukrainiečiais.

Anuomet visi rusiniškiai buvo činčininkai. Jie neturėjo nuosavos žemės, tačiau vadinti bajorais žemininkais - neidavo savaitinio lažo ir nemokėjo duoklės. Mokėdavo tik činčą, asodą, ėjo į talkas bei sargybą.

IŠSKIRTINĖS žemaičių tradicijos - sukelt šventuosius į medžius, pavyzdys

XVII a. susiformavo žemininkų luomas. Jam priklausė valstiečiai, už nuopelnus gavę artimas bajorams teises. Žemininkas privalėjo turėti ne arklį, bet žirgą, specialią aprangą, šovininę, kardą bei ietį. Žemininkų pareigos buvo saugoti dvarą, lydėti valdžios pareigūną, dalyvauti išreikalaujant baudas, prievoles, palaikyti viešąją tvarką, o per prekymečius budėti Rietave ir Veiviržėnuose.

Žemininkas taip pat privalėjo išsiskirti tvarkingu ūkininkavimu, gražiais trobesiais, negalėjo šlaistytis po karčemas, prekiauti, mainikauti arkliais. Tokią buvusią rusiniškių dalią liudija senieji lenkų kalba parašyti Rietavo dvaro inventoriai. Apie vėlesnių Rusinų gyventojų šeimas ir likimus pasakoja prelato Juozo Šiurio sudaryta knyga - su fotografijomis, gyvenvietės sodybų žemėlapiais ir rusiniškio J. Paliako surinkta istorine medžiaga.

Tarp dangaus ir žemės

Į paslaptingoje dauboje stūksojusį Rusinų kaimą, padalintą Veiviržos upelio, mus palydėjęs čia gimęs Skroblės girininkas Jonas Šiurys atvedė prie nuo maro laikų išlikusių kapinaičių. Čia per "kryžaunas" dienas prieš Sekmines pakviesti į medyje pririštą plūgo noragą skambinusių vaikų kaimiečiai rinkdavosi giedoti.

Ir dabar kasmet viena iš Rusinų kaimo kilusi giminė kapinaitėse pastato po kryžių protėvių atminimui. Čia buvo laidojami ir ką tik gimę kūdikėliai, ir net vieno vaikelio... kojos. Jas netyčia kombainu nupjovė jo tėvas, o vaikas užaugo ir vaikščiojo medinėmis.

Girininko brolis Juozas - Telšių vyskupijos generalinis vikaras, prelatas, o Petras - bažnytinės teisės mokslų daktaras, Romos Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos rektorius. Tad Jonas juokauja privalėjęs už brolius gausinti Šiurių giminę - užaugino net penketą vaikų.

Ona ir Povilas Ruigiai prisiminė, kaip prie balto lino staltiese dengto stalo susėdę kaimiečiai užgiedodavo taip, kad net žibalinės lempos geso

Rusinų kaimas turėjo ir pradinę mokyklą, kurią baigė ir garsus Lietuvos chirurgas Žemgulys. Kaimo gyventojai buvo dvasingi ne tik maldomis, giesmėmis, jie mokėjo vieni kitus paguosti ir šienapjūtės, javapjūtės darbuose padėti. Jei kurioj sodyboj paskersdavo peniukšlį, tai šviežiena gardžiavosi ir kaimynai.

Ponas Jonas dar mena pavasario žlugto dienas, kai pelenuose išvirintas drobes moterys upelyje skalbė taukšint kultuvėms. Namus palikdavę be užraktų, nes kaime nebuvo vagių, mušeikų nei latrų. Rusiniškiams nuo senų laikų buvo svarbu ne turtus kaupti, o geru žodžiu pasidalinti, bėdoje artimą sušelpti. Kaime gyvenę aibė giedorių, muzikantų, dailidžių, sugebėjusių ne tik duris, langus išskobti, bet ir lopšį bei karstą.

Paprastų žmonių darbai

Nuvykome pašnekinti į Veiviržėnus persikėlusius daugiavaikius Oną ir Povilą Ruigius. Jie su meile prisimena gyvenimą Rusinuose, ir kaip su skausmu persikėlė į miestelį. Jiedu užaugino devynetą vaikų. Linksmuolis žilagalvis Povilas tik juokiasi: "Atnešė gandras - kur bedėsi, reik augint."

Žmona Ona gerbia savo vyrą už ištikimybę ir darbštumą. Pati kolūkio darbuose linus kreikė, išpurtydavo, rišdavo ir kepurėdavo rugių pėdus. Gyvenimą patys savo rankomis susikūrė, nes Onutė, tapusi našlaite, glaudėsi pas patėvį, kuris sąžiningai su ja viskuo dalinosi, o kai sovietai viską atėmė - Veiviržėnuose augino nedidelį savo gyvulių ūkį.

"Oi, kokios legendinės kaimo vakaruškos būdavo!" - sako Ona ir Povilas Skomantai

"Dabar - daržus apravėt, gėlynus palaistyt, į bažnyčią nueit - ir visi mūsų darbai", - juokėsi senolė.

Ruigiai didžiuojasi savo vaikus dorais žmonėmis užauginę, o šie savo ruožtu padovanojo jiems dešimtį anūkų.

"Mums didžiai svarbūs rusiniškių, kaip tikrų brolių, susitikimai, jau dvidešimt metų važiuojam ir mums tai - kaip atlaidai. Kas ką, pyrago atsinešam, senovės šokius prisimenam. Gražiausia, kad visi rusiniškiai žmonės buvo. Gimtasis kaimas paliko įspaudą sieloje visam gyvenimui. Senieji gyventojai jau beveik išmirę, bet suvažiuoja jų vaikai ir vaikų vaikai", - kone vienu balsu kalbėjo Ruigiai.

Senoji Ruigienė, jei akys nebūtų nusilpusios, dar austų ir verptų, kilimus siuvinėtų, o dabar liko tik "atminties audimai" ir išsaugota lino patalynė.

Šimto dainų buvo per mažai

"Gimiau ir augau Rusinuose, ir mano žmogus iš to paties kaimo", - pasakojo Veiviržėnų parduotuvėje dirbusi Ona Skomantienė, kurios vyras Vaclovas ilgus dešimtmečius buvo tituluojamas geriausiu kolūkio kombainininku. Jį pažįstanti nuo tų laikų, kai arkliais su kitais bernais naktigonėn jodavo.

"Kartais taip netikėtai išlenda rusiniškiai. Vakar buvau Raseiniuose, sutikau dar vieną, nutvėrė man už rankos. Pasirodo - mano vyro pusseserė, kurios aš visai nepažinojau. Mes visi - kaip giminės, nes kaimas buvo nepaprastai draugiškas", - sakė Ona, prisiminusi jaunystėje vilkėtą kuklią štapelio suknelę, ilgas kasas.

PASKUTINIS likęs Rusinų kaime Vaclovas Jonušas jaunystėje iš gretimo kaimo čia ateidavo pasižmonėt

"Mes, jaunimas, slėpdavome draugystę, į šokių salę ėjome ne poromis, bet atskirai, ir ne kiekvieną šokį šokdavome, kad žmonės nešnekėtų", - prisimena moteris.

"Jei ne mūsų kunigai Šioriai, gal per tiek metų mes irgi būtume susvetimėję, bet dabar, "sucementuoti", išlikome vieningi - kartų kartos", - sako ponia Skomantienė.

Jos vyras irgi pamena žirgų kanopomis ir kanklėmis, šposais nuskambėjusią jaunystę.

"Mano tėveliai nebuvo griežti, bet dirbti nuo aštuonerių metų pradėjau - ėjau avių ganyti, paskui - arklių. Nėra darbo, prie kurio rankos neliptų. Tik neišmokau armonika groti, užtat su žmona abu dainuojame. Būdavo, Rusinų merginos tik suras laisvą akimirką - ir dainuoja", - sakė Vaclovas.

Savo alytnamį ponai Skomantai išskirtiniu pavertė, sodybon parsigabeno archajiškas girnas ir keletą pagoniškų stabų bei akmenų iš Rusinų. Kambarį puošia tėvų per karus, kataklizmus išsaugoti šventųjų paveikslai, o šiuolaikiškai įrengtoje virtuvėje, tarsi muziejuje, vietą rado senieji buities rakandai - rėtis, rankšluostinė, kočėlai, "šniūrai", ant kurių sukdavo siūlus. Savo sode jiedu irgi įkūrė Rusinų kampelį. Ten kaip jaunystėje augina pinavijas...

Ivona ŽIEMYTĖ