"Rytų pavėsis": "R" plano perspektyva 1939-1940 m.

Netrukus Klaipėdos universiteto leidykla išleis šios aukštosios mokyklos Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojo dr. Vytauto Jokubausko monografiją "Mažųjų kariuomenių" galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis". Autoriaus dėka "Vakarų ekspreso" skaitytojai iš anksto gali susipažinti su ištraukomis iš kai kurių šios knygos skyrių.

1939-1940 m. kariuomenės štabas samprotavo, kad susidarius tokiai geopolitinei situacijai Lietuvos kariuomenės galia nevaidino jokio vaidmens, nors tam tikromis aplinkybėmis, kaip jau buvo praeityje (turėta omenyje 1918-1920 m. patirtis), galėjo nulemti valstybės egzistenciją.

Aiškiai konstatuota, kad "pirmoje eilėje mums tenka skaitytis su esamu faktu, t. y. su tuo rytų pavėsiu, kurio prieglobstin mes esame atsidūrę. Jei skaitytis su to prieglobsčio būsima gera valia, tai mūsų karinių pajėgų didinimo įtempimą galima būtų ir atleisti. Jei čia pat paleidus ir kitus galimumus, bet išeinant iš mūsų dabartinio ekonominio pajėgumo ir turint galvoje mūsų valstybės ekonominių bei kultūrinių reikalų artimoje ateityje gausumą yra aišku, kad daug ko padaryti mūsų karinio pajėgumo susitirpinimui negalėsime".

Taigi minėti apibendrinimai suponuoja mintį, kad Lietuvos kariuomenė matė SSRS karinę galią Vokietijos karinės grėsmės kontekste ir realiai įvertino savo galimybes stiprinti nacionalines karines pajėgas.

Kur sustos sovietai?

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos karinės pajėgos įsiveržė į Lenkiją, o rugsėjo 17-ąją, pagal Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, pridengdama savo veiksmus mistiniu "vakarų baltarusių ir ukrainiečių vadavimu", į rytinės Lenkijos teritorijas įsiveržė ir SSRS kariuomenė.

Iš pirmo žvilgsnio šie RA veiksmai sutapo su Lietuvos kariuomenės daline mobilizacija, tačiau sprendimai dėl mobilizacijos Lietuvoje buvo priimti kiek anksčiau. Div. gen. Stasys Raštikis rugsėjo 17 d. dalinę mobilizaciją iš esmės siejo su Lenkijos karių internavimo problema, iškeldamas klausimą ir apie juos persekiojusių kariuomenių galimai neprognozuojamus veiksmus: "Jei jie [lenkai - V. J.] trauks toliau į Lietuvą, tai ar jų priešai nepersekios jų ir toliau? Ir iš viso, kas galėjo atsakyti į klausimą, kur sustos vokiečiai ir rusai?"

Žinoma, Lietuva ėmėsi diplomatinių priemonių, kad išvengtų RA įsiveržimo į jos teritoriją persekiojant Lenkijos karius. Rugsėjo 20 d. 20.15 val. SSRS karo atašė Lietuvoje savo Vyriausybei pranešė, jog Lietuvos kariuomenės vadas prašė informuoti, kad RA, persekiodama besitraukiančius Lenkijos karius, neperžengtų sienos, nes Lietuva įsipareigojo lenkus nuginkluoti, jei jie priešintųsi ginklu.

Visgi Lietuva turėjo įtarimų, kad RA gali nepaisyti jos sienų ir deklaruoto neutralumo, nes 1939 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybė posėdyje nutarė: 1) informuoti SSRS, kad RA užimta Vilniaus sritis yra apgyvendinta lietuvių, ir Lietuva turi į minėtą sritį teritorinių teisių; 2) jei SSRS RA nerespektuos administracinės linijos, ginti savo teritoriją.

Lietuvos pasieniečiai ir kariai raudonarmiečius pasitiko draugiškai ir informavo, kad "mes su jumis kariauti nenorime, mes laikomės neutraliteto". Raudonarmiečiai tuokart taip pat deklaravo, kad Lietuvos atžvilgiu yra nusiteikę draugiškai ir įvairiai tai demonstravo, su tankais prie sienos priartėdavo su iškeltom baltom vėliavom.

"R" planas buvo

Pats faktas, kad buvo nutarta gintis RA puolimo atveju, yra iškalbingas.

Iš esmės, nepaisant ilgametės Lietuvos ir Sovietų "draugystės", 1939 m., nuo Lenkijos kampanijos iki savitarpio pagalbos sutarties su SSRS pasirašymo, pastaroji buvo laikoma eventualiu priešu ir teigta, kad "<...> karo pamokų akivaizdoje turime perkainoti ginklų rūšių galimumus kovoti su daug galingesnėmis mūsų galimų priešų (vokiečių arba rusų) jėgomis ir padaryti atitinkamas išvadas".

Taigi, regis, Lietuva įvertino galimą SSRS grėsmę, tačiau priimti sprendimai dėl karinės galios stiprinimo, pajėgų mobilizavimo 1939 m. rudenį buvo trumpalaikiai. Rugsėjį sumobilizuotą 90 tūkst. vyrų kariuomenę jau to pačio mėnesio pabaigoje buvo pradėta demobilizuoti. Nors šis procesas užsitęsė iki 1940 m. sausio, karių skaičius nuolat mažėjo.

Eilė karininkų savo prisiminimuose mini, kad 1939-1940 m. Lietuvos kariuomenė, nepaisant to, kad pagrindiniu priešu ir toliau buvo laikoma Vokietija ir Kariuomenės štabe akcentuotas operacijų planas Nr. 1 "V", buvo parengtas ir alternatyvus planas - "R", skirtas SSRS agresijos atvejui. Plano buvimą patvirtina ir dokumentai, rasti Lietuvos centriniame valstybės archyve. Pastarieji leidžia ne tik patvirtinti plano buvimą, bet ir praplėsti jo rengimo bei galiojimo chronologiją.

1940 m. gegužės 6 d. Lietuvos kariuomenės vadas div. gen. Vincas Vitkauskas nurodė šaulių pavaldumą karo atveju sutvarkyti atsižvelgiant į divizijų mobilizacijos teritorijas ir veikiančias priedangos "V" ir "R" direktyvas. Lietuvos kariuomenės Vilniaus komendantūros karininkai 1940 m. pradžioje dalyvavo rengiant "R" planą.

1940 m. gegužės 8 d. Vilniaus geležinkelio stoties komendantas skundėsi Vilniaus įgulos viršininkui dėl inžinerijos karininkų kaitaliojimo, nes, anot jo, vos įsitraukus į darbą karininkai buvo keičiami, o tai neigiamai paveikė planavimą ir veiklą vykdant įsakymus, kuriais remiantis buvo parengti "PA I" ir "R" planai. Jų vykdymas priklausė nuo karininkų.

1940 m. gegužės 27 d. I pėstininkų divizijos štabas raporte dėl atskiros Vilniaus geležinkelio stoties komendantūros steigimo konstatavo, kad "komendantūra turi svarbius operacinius uždavinius pagal "R" planą" ir kad geležinkelio pareigūnai turėjo stebėti "svetimos kariuomenės ir jos transportų judėjimą mūsų geležinkeliais".

1940 m. gegužės 16 d. 3-iojo artilerijos pulko II grupės vadas raporte pažymėjo, kad jo vadovaujama artilerijos grupė karo veiksmų atveju turėjo remti 9-ąjį pėstininkų pulką "vykdant "R" ir "V" krypčių operacines direktyvas".

Gynyba ir partizanų karas

Remiantis įvairiais išlikusiais dokumentais galima konstatuoti, kad pagal "R" planą Lietuvos kariuomenė planavo pradėti stabdyti priešą maždaug Jiezno-Aukštadvario-Vilniaus-Neries ir Žeimenos upių linijoje traukiantis šiaurės vakarų, vakarų kryptimi Kauno link, o vėliau į Žemaitiją. Tikėtina, kad būtų buvę bandoma išnaudoti natūralias gamtines kliūtis, ypač Šventosios, Nevėžio, Dubysos, Neries ir Nemuno upes.

Palyginus su "L" planu, stabdymo plačiais barais veiksmai buvo nukelti apie 40-70 km į pietus, pietryčius ir rytus, o tai galėjo padėti papildomai laimėti bent 2-3 pasipriešinimo dienas.

Mobilizuota kariuomenė (5 pėstininkų divizijos - 18 pėstininkų, 5 artilerijos pulkai, 5 kavalerijos rinktinės ir kt.), 3 kavalerijos pulkai, tankų, ryšių, artilerijos, inžinierių, priešlėktuvinės gynybos ir kiti daliniai - per 125 tūkst. karių pagal etatus, o su papildomai mobilizuotu rezervu ir rinktinėse likusiais rikiuotės šauliais apie 150-160 tūkst. vyrų (iš viso 1940 m. valstybėje buvo apie 250 tūkst. parengtų rezervistų), karo atveju priešą turėjo stabdyti maksimaliai išnaudojant gamtines kliūtis ir ardant infrastruktūrą.

Buvo rengiamasi manevriniam karui, stabdomosios kautynėms plačiuose baruose, kai daliniai nepraranda kontakto su priešu, gina iš anksto numatytus atsparos punktus bei traukiasi sau palankiausiomis kryptimis mažais atstumais, kad priešas nuolatos būtų priverstas vykdyti žvalgybą kautynėmis, o jų artilerija nuolatos turėtų keisti pozicijas ir negalėtų pasiekti pagrindinių lietuvių pajėgų. Taip būtų siekta laimėti laiko. Neturint persvaros Lietuvos kariuomenė turėjo vengti veltis į generalines kautynes.

Visą tarpukarį šauliai buvo rengiami partizaniniam karui, o 1940 m. Lietuvos kariuomenės štabas įdiegė šaulių teritorinės gynybos, stabdant priešą, "celių" taktiką, paremtą principu, kad kiekvienas šaulių būrys veikia savo teritorijoje ir gavęs įsakymą, pasitelkęs visus vietinius išteklius, naikina infrastruktūrą.

Buvo tikimasi, kad taikant minėtą taktiką teritorinė partizaninė šaulių priedanga veiks domino principu - priešui veržiantis į krašto gilumą šauliai sunaikins tiltus, kelius ir kitus objektus bei pasirengs gynybai. Taip į pasipriešinimą turėjo įsitraukti valsčius po valsčiaus, "celė" po "celės".

Tačiau pasirengimo partizaniniam karui patirtis Lietuvoje dėl pakitusios geopolitinės padėties ir politinės kapituliacijos 1940 m. birželį praktiškai galėjo būti panaudota tik vėlesnio pasipriešinimo sovietinei okupacijai metu.

Lietuvos kariuomenės dydžio 1939-1940 m. pokyčiai (skaičius sąrašuose).

T. m. e. - 1940 m. Lietuvos kariuomenės patvirtinti taikos meto etatai.