Jubiliejus
Pirmoji Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Klaipėdos iniciatyvinės grupės programa, paskelbta 1988 metais, iš esmės buvo nuosaikus tautinių ir demokratinių idėjų mišinys. Žinoma, buvo stengtasi vengti konfrontacijos su valdžia, todėl ir didžioji dalis veiksmų buvo nukreipti ne į politinius ar tautinius, bet į neutralesnius ekologinius ir kultūrinius klausimus.
Pirmasis didelis uostamiesčio iniciatyvinės grupės suorganizuotas renginys buvo 1988 metų rugpjūčio 4 dienos ekologinis mitingas prie Celiuliozės ir kartono kombinato. Jo metu kalbėta ir apie viso Lietuvos pajūrio, ir apie minėto kombinato - vieno didžiausių tuomet marių teršėjo - problemas. Šalia sąjūdiečių mitinge dalyvavo ir Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonas Žalys, vienas pirmųjų oficialiosios valdžios atstovų, viešai pritarusių Sąjūdžio veiklai.
Klaipėdoje ekologų atakuojamų objektų sąraše atsidūrė ir galvaninių elementų gamykla "Sirijus", tvoromis užsitvėrusios uosto įmonės ir vos minimalius reikalavimus atitinkantys miesto biologinio valymo įrenginiai. Pamenu ir tų metų rugsėjo 3 dieną visą Lietuvą įtraukusį renginį - Baltijos jūros apkabinimo akciją, kurios leitmotyvu tapo Baltijos taršos problema, deja, neišspręsta iki šiol. Tada Lietuvos pajūryje susirinko apie 100 tūkst. žmonių.
Žmonių jūros
Beje, tų dienų šimtatūkstantiniai mitingai nebuvo jokia sensacija. Tai buvo naivūs ir poetiški dainuojančios revoliucijos metai, laikai, kai kovotojai prieš alkoholizmą pylė gėrimus į kanalizaciją, kai tauta buvo vieninga kaip niekada iki tol ir niekada daugiau po to.
1988 metų spalio 20 dieną Klaipėdoje vyko iškilmės, skirtos tautinės vėliavos iškėlimui Muzikinio teatro bokšte. To meto nuotraukose užfiksuoti šviesūs ir gražūs žmonės - pasišventę ir pasiaukoję. Matyt, egzistencinio pasirinkimo įvykiai iškelia į paviršių geriausius ir šviesiausius asmenis, kurie yra pasiryžę aukotis. Arba tokie įvykiai nuskaidrina veidus. O vėliava plevėsuoja iki šiol bei primena revoliucinės kaitos metus Klaipėdoje.
1989 metų pradžioje pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo buvo viešai paminėtos 66-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės, o vasario 16 dieną Klaipėdoje įvyko Lietuvos nepriklausomybės mitingas, kuriame dalyvavo apie 30 tūkst. žmonių.
Naujai išrinkta sąjūdietiška Klaipėdos valdžia pakeitė miesto simbolius
Gatvėms - seni ir nauji vardai
Tarp miestiečių aktyviai vyko diskusija dėl gatvių pavadinimų keitimo. Dar iki Sąjūdžio įkūrimo, 1988 metų pradžioje, Klaipėdos vykdomojo komiteto iniciatyva būrelis istorikų, tarp kurių buvo ir dabartinis Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus, Klaipėdos garbės pilietis, knygos "Senoji Klaipėda" autorius Jonas Tatoris, taip pat kalbininkų, muziejininkų, susirinko diskusijai apie senųjų gatvėvardžių sugrąžinimą. Ir jau tada buvo kalbėta, jog senuosius gatvių pavadinimus reikia atkurti.
1988 metų liepos 9-10 dienomis surengtos parašų rinkimo akcijos metu miesto gyventojai svarbiausiu uždaviniu laikė Klaipėdos pilies atstatymą bei senųjų gatvėvardžių sugrąžinimą. 1988-1990 metais buvo pradėti grąžinti tiek senieji XVII- XIX amžiaus gatvių pavadinimai, tiek atsiradusieji 1923-1939 metais. Senamiestyje vėl atsirado Kepėjų, Skerdyklos, Zembrickio, Zauerveino, Tiltų, Turgaus gatvės. Iki 1993 metų buvo pakeista didžioji dalis ideologinį pobūdį turėjusių sovietinių pavadinimų. Tiesa, procesas nebuvo logiškai užbaigtas. Nebeliko Komjaunimo, Pergalės (buvo aišku, kokia pergalė turėta omenyje), Nachimovo ir Suvorovo, 16-osios divizijos gatvių, bet išliko Paryžiaus Komunos gatvė ar visur Sovietų Sąjungoje sutinkamas Statybininkų prospektas. Nebeliko rašytojo P. Cvirkos, kuris vežė Stalino "saulę" iš Maskvos 1940 metais, gatvės, bet liko kitos "vežėjos" - S. Nėries - vardu pavadinta gatvė. Nauji gatvių pavadinimai buvo suteikiami ir atiduodant duoklę to laikmečio realijoms. Taip tada vietoje Komjaunimo atsirado Sausio 15-osios gatvė, o Lenino aikštė tapo Atgimimo aikšte. Kai kurie tokios transformacijos prasminiai akcentai liko stebėtinai panašūs. Rusų kosmonautą Jurijų Gagariną pakeitė lietuvių lakūnai Darius ir Girėnas, o Tarybinės Armijos gatvei buvo grąžintas Šaulių pavadinimas. Tačiau Butkų Juzės gatvė pavadinimo į vokiečių lakūno Kurto Wolfo, kurio vardu prieškaryje buvo pavadinta ši gatvė, nepakeitė.
Nauja valdžia
1989 metais Sąjūdis pasuko į politiką. Pavasarį vyko rinkimai į Sovietų Sąjungos aukščiausiąją tarybą, o tų metų pabaigoje buvo pradėta ruoštis rinkimams į Lietuvos aukščiausiąją tarybą bei Klaipėdos miesto tarybą. 1989 metų kovo 26 dieną vykusiuose rinkimuose į SSSR aukščiausiosios tarybos deputatus jais buvo išrinkti visi trys Klaipėdos Sąjūdžio kandidatai - Vytautas Čepas, Sigitas Kudarauskas, Zita Šličytė.
V. Čepui pralaimėjęs tuometinis pirmasis Lietuvos komunistų partijos komiteto sekretorius Viktoras Baublys (dabar generalinis Lietuvos Respublikos konsulas Kaliningrado srityje) paties Algirdo Brazausko buvo atšauktas iš pareigų ir grįžo į Vilnių.
1990 m. kovo 23 dieną įvyko pirmieji laisvi rinkimai į Klaipėdos liaudies deputatų tarybą, balandžio 13 dieną miesto Tarybos pirmininku buvo išrinktas V. Čepas (šiandien Seimo narys), o pirmuoju Klaipėdos meru tapo Povilas Vasiliauskas (dabar Klaipėdos LEZ valdymo bendrovės valdybos pirmininkas). Iš tų laikų Tarybos šiandieninėje išliko miesto meras Rimantas Taraškevičius, iškeltas kaip nepriklausomas kandidatas, ir vicemerė Judita Simonavičiūtė.
Naujai išrinkta sąjūdietiška Klaipėdos miesto taryba pradėjo galutinę uostamiesčio simbolių desovietizaciją. Buvo priimti nutarimai pašalinti iš aikščių paminklus Leninui ir sovietų armijai - patranką. Tai sukėlė priešišką sovietinių karo veteranų, didžiosios dalies rusakalbių ir Klaipėdoje dislokuotų kariškių reakciją. Atvira konfrontacija pasireiškė su šarvuočiais pradėjus saugoti Lenino ir Pergalės aikštėse stovinčius paminklus.
Naujus pokyčius simbolizavo Heinzo Radzwillo iniciatyva Teatro aikštėje atstatytas paminklas Taravos Anikei. Nors pasigirdo balsų, teigusių, jog paminklo Annchen von Tharau atstatymas yra krašto regermanizavimo požymis, vokiško identiteto demonstravimas daugelio klaipėdiečių buvo sutiktas palankiai ir natūraliai įsikomponavo į miesto erdvę.
Sąjūdžio ir tautinio atgimimo dėka Klaipėdoje prasidėjo kultūrinių paminklų rekonstrukcija, Kryžiuočių ordino pilies regeneracijos darbai ir apleistų vokiečių kareivių kapinių tvarkymas miesto parke.
Rytoj paskutinėje Klaipėdos sąjūdžio ištakų apžvalgos dalyje skaitykite:
- Sąjūdis - kaip tautinio atgimimo fenomenas ir "Sąjūdis" - kaip struktūra, iš kurios išsirutuliojo politinės partijos ir "lietuviškos" ideologijos
- Skirtingų interesų ir išsilavinimo žmones vienijantis judėjimas neišvengiamai gimdė skirtingas veiklos formas
- Naują ciklo "Sąjūdžio kronikos", kuriame savo prisiminimais ir išgyvenimais dalijasi pirmieji Klaipėdos sąjūdiečiai, dalį skaitykite kitą ketvirtadienį
|
| Prieš dvi dešimtis metų gausūs žmonių susirinkimai miesto aikštėse ir gatvėse buvo įprastas dalykas |
"Sąjūdis atliko savo misiją"
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, aktoriaus Regimanto ADOMAIČIO vakar Seime iškilmingame posėdyje, skirtame Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui, pasakytos kalbos ištraukos:
Man Sąjūdis prasidėjo 1969 metais, kai sceną išvydo Justino Marcinkevičiaus dramos-poemos "Mindaugas" ir kiek vėliau "Mažvydas". Poetas mums tarsi suteikė galimybę ir prasiveržė tai, kas latentiniu pavidalu gyveno mūsų širdyse, mūsų protuose, mūsų sielose. Manau, tai buvo ne vien teatrinis reiškinys. Tai buvo visuomeninis reiškinys, kuris mus žadino, kėlė, jungė. Prisimenu neįtikėtiną vienybės, vieningumo atmosferą, kuri sujungdavo tuos, kurie būdavo scenoje, ir tuos, kurie sėdėdavo salėje. Panašų jausmą kiek vėliau išgyvenau tiktai Sąjūdžio mitinguose ir Baltijos kelyje...
... Verkšlenti šiandien dėl to, kad nebėra Sąjūdžio Lietuvos, - bergždžias užsiėmimas... O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti, nes jei sustoji tik, jinai ir miršta...
Drįstu manyti, kad Sąjūdis tam jau nebetinka. Sąjūdis atliko savo misiją. Tai jau istorija ir istorikų reikalas. Mėginantys tęsti jo veiklą man, atleiskite, bet truputį primena keleivį, kuris bėga paskui traukinį, kuris jau seniai nuvažiavo. Manau, derėtų eiti į priekį. Laukia didžiulis darbas. Privalome kurti ne naują Lietuvą, ne pakartoti ką nors, ne tęsti Sąjūdžio veiklą, o kurti Lietuvą, kurioje būtų daugiau dvasingumo, moralės, tolerancijos, susikalbėjimų, kultūros ir mokėjimo vertinti tai, ką turime. Skamba galbūt šiek tiek idealistiškai, bet tikiu, kad tokią Lietuvą turėsime, nes viltį teikia jaunimas.
Vygantas VAREIKIS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą