Sąjūdis Klaipėdoje: ištakos ir istorija

Jubiliejus

Šiandien apžvelgiant Sąjūdžio veiklą, reikėtų skirti du lygmenis - Sąjūdį, kaip visuomenę tautinių idėjų pagrindu sutelkusį reiškinį, tautinio atgimimo fenomeną ir Sąjūdį, kaip organizacinę struktūrą, iš kurios vėliau išsirutuliojo politinės partijos ir "lietuviškos" ideologijos.

1988 metais takoskyros tarp šių lygmenų Klaipėdoje nebuvo. Tada vyko politinės Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) uostamiesčio grupės struktūros formavimas, tuo tarpu 1989 metais jau buvo galima stebėti ryškų atsiskyrimą ir nesutarimus
skyriaus viduje tarp "radikalų" ir "liberalų". Tarpusavio ryšys buvo išlaikytas tik per visuomenės palaikomus mitingus, rinkimus ir parašų rinkimo kampanijas.

Humanitarai ir technokratai

Nepaisant to, kad Klaipėdoje dominavo technokratinė inteligentija, Sąjūdžio organizacinį branduolį sudarė menininkai ir humanitarai - žurnalistas Gintaras Tomkus, architektai Vytautas Šliogeris, Edmundas Andrijauskas, istorikė Nijolė Laužikienė, sociologas Arūnas Acus, geografas Eugenijus Gentvilas, biologas Antanas Kontautas, psichologas Vytautas Čepas, istorikai Vytas Plečkaitis ir po dešimtmečio tragiškai žuvęs Rimantas Ulevičius, restauratorius ir Klaipėdos krašto istorinio palikimo rinkėjas Dionyzas Varkalis. O technokratai Sigitas Kudarauskas, Kęstutis Miniotas, Rimantas Starkus sudarė santykinai nedidelę grupės dalį.

Tačiau Klaipėda šiuo atžvilgiu nebuvo išskirtinė. Politikoje dažnai dominavo humanitarai ir kultūros žmonės. Prisiminkime kad ir Antaną Smetoną, Augustiną Voldemarą ar Vytautą Landsbergį. Pagrindinius idėjinius impulsus dažniausiai generuoja humanitarai, tuo tarpu technokratai siekia ir pasiekia įtaką praktiniame valstybės valdyme. Tad natūralu, kad ir Sąjūdis iš pradžių buvo kultūros žmonių projektas.

Pragmatikai ir romantikai

LPS Klaipėdos skyrius savo veiklą organizavo keliomis kryptimis. Tai - idėjų sklaida spaudoje (su Sąjūdžio vėliava atsirado populiarioji "Mažoji Lietuva"), protesto akcijų organizavimas, kontaktai su komunistinės valdžios struktūromis (Klaipėdoje tai įvyko natūraliai, galbūt todėl, kad vietiniai miesto vadovai širdyje buvo ne komunistai, bet klaipėdiečiai). O nuo 1989 metų jau atsirado ir valdžios perėmimo galimybė.

Sąjūdis atsirado kaip sovietinės sistemos reiškinių kritikas, t.y. iš dalies susiformavo negatyvaus jungimosi pagrindu. Jau vėliau atsirado politinių ir ūkinių reformų planai.

Skirtingų interesų ir išsilavinimo žmones vienijantis judėjimas neišvengiamai gimdė skirtingas veiklos formas, kurios buvo ir pragmatinės, ir deklaratyvios. Emocinio ir pragmatinio požiūrių skirtumai išryškėdavo mitinguose, kai kalbėdavo ne vien specialistai ir reikalo žinovai, bet ir įvairių profesijų atstovai. Tad nenuostabu, kad racionali E. Gentvilo pozicija viename mitinge ("...ties Klaipėda mes neturime net laisvo priėjimo prie šių vandenų. Ruošiamasi rekonstruoti CBK, plėsti tarptautinę jūrų perkėlą, ir vis marių sąskaita...") kontrastavo su romantinėmis V. Plečkaičio vizijomis ("... Baltijos pajūris lietuvių tautai buvo visais laikais brangus. Tai gerai suprato ir narsusis Kęstutis, ir didieji kunigaikščiai Jogaila, Vytautas. Mūsų amžiaus pirmoje pusėje daugelis iškilių lietuvių negailėjo jėgų, kad Lietuva susijungtų su Klaipėdos kraštu. Šiandien paklauskime savęs, ar mūsų tauta, tiek daug kovojusi dėl Baltijos, yra savo pajūrio šeimininkė?..").

Kraujo auka

Sąjūdžio susibūrimuose dažnai dominuodavo minorinė ir romantinė atmosfera. Įsimintinas savo išraiška buvo viešas 1923-iųjų Klaipėdos sukilimo minėjimas 1989-aisiais. Visą dieną vykę renginiai nuolat priminė apie tautos nelaimes ir praradimus, o ne apie Lietuvos laimėjimą. Buvo aukojamos mišios už žuvusiuosius, šventinami vainikai ir vėliavos, Skulptūrų parke vyko žuvusių sukilėlių pagerbimas. Bendrą tragišką nuotaiką dar labiau sustiprino oratorių kalbos.

Filosofo Arvydo Juozaičio kalboje pasigirdusios gaidos apie "kraujo auką" išgąsdino ne vieną klaipėdietį: "Tai padarė aukai pasiruošę žmonės ir tų žmonių tauta. Mes įrodėme, kad giliausi dvasios siekimai yra neatsiejamai susiję su fiziniu pasiaukojimu, fizine žūtimi. Jeigu mes pasiruošę žūti už savo žemę - ji mūsų..." Kita vertus, kas abejoja, kad 1991 metų sausio 13-ąją lietuviai nebuvo pasiruošę aukai?

Komunistai ir radikalai

1989 metais buvo galima stebėti vis didėjantį LPS Klaipėdos miesto tarybos skilimą. Formalus nesutarimų pagrindas buvo ginčai, kaip ir kokiais būdais siekti Lietuvos nepriklausomybės. Susiformavo dvi nuomonės. Vieni sąjūdiečiai pasisakė už lėtesnį ir apgalvotą kelią. Kiti, radikalesni, nepriklausomybės paskelbimo faktą laikė didžiausia vertybe, į kurią reikėjo plaukti iškėlus visas bures.

Nuolat stiprėjęs vidinis prieštaravimas aukščiausią tašką pasiekė 1989 metų birželio mėnesį, kai Vytauto Plečkaičio iniciatyva buvo pasiūlyta LPS Klaipėdos taryboje įsteigti radikalų frakciją. Ir nors ši idėja nebuvo įgyvendinta, neformalus susiskaldymas tik stiprėjo. Kilo klausimų dėl "Mažosios Lietuvos" politinės linijos. Radikalesni sąjūdiečiai siekė jį paversti vien "partiniu laikraščiu", o kiti matė jį kaip klaipėdiečių tribūną.

Nesutarimai ypač paaštrėjo artėjant rinkiminėms kovoms į LTSR Aukščiausiąją tarybą. Tuomet priklausymo komunistų partijai kritika ("Ar komunistas gali būti patriotu?") tapo vienu pagrindinių argumentų, kodėl komunistai neturi būti renkami. 1988 metų vasarą deklaruotas vieningas Sąjūdžio idealas 1989 metų pabaigoje virto savo teisumu įsitikinusių žmonių grupės rietenomis.

Rinkiminėje kovoje prieš konkurentus buvo naudojami argumentai apie jų priklausomybę Lietuvos komunistų partijai.

Klaipėdoje susiklostė paradoksali situacija - iš 25 LPS Klaipėdos tarybos narių 11 - buvę komunistų partijos nariai, o keturi iš jų - net buvę Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nariai.

Istorija yra klastingas dalykas. Argi ne ironiška, jog šiandien buvęs Klaipėdos komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Viktoras Baublys yra Sąjūdžio radikalo Arvydo Juozaičio viršininkas Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Kaliningrade?

Ritualai ir realybė

Tolesnė istorija yra gerai žinoma - Atkuriamasis Seimas, arba Aukščiausioji Taryba, kurioje dominavo Sąjūdžio deputatai, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Klaipėdos deputatai - Eugenijus Gentvilas, Petras Giniotas, Romualda Hofertienė, Juozas Karvelis, Stasys Malkevičius, Vytautas Plečkaitis, Liudvikas Narcizas Rasimavičius ir Alfonsas Žalys balsavo "už"...

Filosofas Arvydas Šliogeris apie tuos laikus gražiai ir įtaigiai rašė 1990-ųjų žiemą: "Viskas vyko ir skleidėsi tartum sapne. Tai buvo visos tautos kolektyvinis sapnas, vadinamas įvairiai: atgimimu, tautiniu prabudimu, demokratija. Savo esme Sąjūdžio politika buvo ritualinė ir charizmatinė. Todėl logiška, kad tokios politikos didžiausiais laimėjimais yra laikomi ritualiniai veiksmai - jūros apkabinimas, susikabinimas Baltijos kelyje, ugningos kalbos ir mitingai. Šitaip ritualizmas užgožia pragmatinius elementus."

Žalgirio mūšis, Vytauto Didžiojo nukariavimai, pasiaukojimas 1991 metų sausį ginant Lietuvos parlamentą - tai ritualiniai lietuvių veiksmai, padėję įsitvirtinti Europoje, bet pragmatiniai ekonominiai ir socialiniai valstybės pagrindai jau buvo kuriami ant racionalių pagrindų.

Sąjūdis buvo reiškinys, kurio nebepakartosi. Nors sakoma, kad gyventi permainų laikais yra prakeikimas, esu laimingas dalyvavęs galbūt svarbiausiame XX amžiaus sąmoningame tautinės vienybės blyksnyje.

Argi ne ironiška, jog šiandien buvęs Klaipėdos komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Viktoras Baublys yra Sąjūdžio radikalo Arvydo Juozaičio viršininkas Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Kaliningrade?

A. Šliogeris: "Savo esme Sąjūdžio politika buvo ritualinė ir charizmatinė. Todėl logiška, kad tokios politikos didžiausiais laimėjimais yra laikomi ritualiniai veiksmai - jūros apkabinimas, susikabinimas Baltijos kelyje, ugningos kalbos ir mitingai. Šitaip ritualizmas užgožia pragmatinius elementus."

Vygantas VAREIKIS