Klaipėdos dramos teatro aktorius Balys Barauskas, pusę amžiaus pašventęs scenai, artistus vadina Dievo paukščiais, sako, kad juose - žvėris ir Dievas. "Taip, visi žmonės turime daugybę sielų, demoniškumo ir dieviškumo. Mes mylime ir neapkenčiame, liūdime - ir kaskart vis kitaip. Turtingesnės dvasios tas aktorius, kuris turi gilesnį gyvenimo pažinimą ir patirtį, ir visa fiksuoja savyje..."
Ar vaikas būdamas žinojote, kuo tapsite?
Aš nesvajojau tapti artistu, nors ir vaidindavau, ir mėgau lankytis teatre. Žvarbų 1949-ųjų kovą mano tėvelį išvežė į Sibirą; nujausdamas tai, jis pasiaukojo, o mus su mama išsiuntė į kaimą. Tėvelis buvo paprastas darbininkas, turėjom butuką Vilniuje, jis dirbo universitete pas profesorių Tadą Ivanauską laborantu, preparavao, darė paukščių iškamšas. Slapstėmės: pasėdžiu vienoj pamokoj, iš kitos išeinu. Žodis "Sibiras" buvo persekiojantis košmaras. Vėliau, kai mudu su mama saugumas tardė, sakėm, kad mes ne pabėgom, o nebuvom namie. "Skystai" baigiau vidurinę, bet mokytojai žinojo, kad neturiu namų. Grįžęs į Vilnių, nakvodavau pas draugus, palėpėse, domininkonų vienuolyne. Stojau į Dailės institutą, pirmą turą perėjau, paveiksliukų turėjau, bet reikėjo užpildyti anketą... Rektorius pasiūlė porą metų pasitrinti ir vėl bandyti. Pažįstami įkalbėjo stoti į dramos studiją prie Vilniaus akademinio teatro.
Su tokia "bandito sūnaus" biografija jaunuolio negalėjo palikti sostinėje anei Kaune. Bet mokytis stengėsi - pažinti istoriją, kasdien stebėjo spektaklius, vaidino masuotėse. Pažinęs iškilius scenos meistrus Rudzinską, Siparį, Bratkauską, Dauguvietį, Kymantaitę, susižavėjo tuo menu, kuris, anot Miltinio, "Bermudų trikampis, o ne snaudžiąs milžinkapis". Tik porai žmonių kurse skyrė Balio Sruogos stipendiją, bet iš Balio Barausko "už tėvo nuodėmes" ją atėmė. Gerai, kad dėstytojai palaikė gabų jaunuolį, neleido jo išmest. Ir juokavo, jog nedidelis skirtumas, jei "stipkę" gaus Marija Černiauskaitė (būsima gyvenimo moteris). Iš Klaipėdos atvažiavęs teatro direktorius ir režisierius, kuriam reikėjo "mergaitės ir berniuko", pakvietė juodu į jūrmiestį...
Aktorystę laikote misija?
Taip, yra daug gražių žodžių: teatras - tai šventovė, grynos lietuvių kalbos propagavimas... Tačiau šiandien teatras yra žemai kritęs. Nėra kam pareikalauti atsakomybės, nėra kam paauklėti. Žmogus, trejus metus pavaidinęs studijoje, jau save laiko profesionalu. Aktorius turi dirbti ne tik spektaklyje, o po dešimt - dvylika valandų kasdien, kaip smuikininkas ar balerina - kad išgautų iš instrumento dievišką muziką. Senos tiesos, bet šiandie itin nereikliai žiūrima į šventą aktoriaus profesiją. Kritikos nebėra, visa mirę, apsiraminę, teatras - tarsi snaudžiantis ugnikalnis.
Tegu dvelkia nostalgija, aš to neslepiu ir netgi didžiuojuosi: tarybiniais metais mano daugiausia padaryta. Žinojau viena: be katorgiško darbo nesi artistas. Egzistavo aktoriaus drausmė, etiketas. Mes buvom skrupulingai disciplinuoti: į repeticijas nevėluoti, tekstą mokėti, turėti užrašus...
Mes kalbėkim ką norim apie tarybinius "čėsus", bet čia, Lietuvoj, teatras buvo žmonijos kultūros enciklopedija. Žmonės ėjo į teatrą, idant gautų atsaką į giluminius būties klausimus. Šiandien nebėr didžių veikalų. Anksčiau ko nors statyt neleido, šiandie - prašau, viso pasaulio dramaturgija - tau. Bet mūsų režisūra apsnūdusi.
Kaip aktorius įsikūnija į vaidmenį, ar tai nepanašu į savotišką susideginimo ritualą, šventą pamišimą?
Na, koks turi būti kunigas, popiežius, karalius?.. Juk užsidėjęs aksomo mantiją ir karūną gali būti tik juokdarys, kaliausė. Svarbu epochos tradicija, elgsena, etiketas, tavo judesys, išraiška... O žodžiai ir santykiai savaime susiklosto. Na, kartais tenka ir "pavaidint" scenoje, apgaut žiūrovą, bet vis tiek esi arti tiesos. Tai irgi Stanislavskio mokykla. Scena nėra gyvenimas. Dieve, išprotėtum, kiek dezdemonų pasmaugtum!
Kaip jus įtikina lietuviškų filmų herojai?
Tiesiog stebiuosi klausydamasis, kas dabartiniame kine darosi mūsų kalbai, intonacijoms. Rodos, ir Vaitkaus kursą baigę, o šneka... nepasakysi, kad tarmiškai, bet ir nelietuviškai.
Pats vaidinau gal trylikoje lietuviškų filmų. Teatras ir kinas - labai skirtingi. Teatre gali kiek apgauti, doro "falšo" parodyti, bet kine esi natūralus.
Televizijos filme "Kunigo naudą velniai gaudo" vaidinau berankį. Nuo tilto teko šokti į sraunią žuvingą upę, ten veisdavos forelės. Eskavatorius iškasdavo gilesnę duobę, kad neužsimuščiau. Po kurio laiko kviečia dar padaryti dublį: juosta brokuota. Spalio mėnesį teko šokti į šaltą upę. Na, žinoma, man sumokėjo apie 30 rublių...
Filme "Tadas Blinda" filmuotis buvo smagu: teko joti ant žirgų. Man kaipsyk pasitaikė juoda kumelė Čigonė. Klaipėdoje lankiausi čigonų tabore, pažinojau ne vieną čigoną.
Kodėl aktoriai nepritaria savo vaikams, kai šie nori rinktis aktorystę?
Tai garbinga, iškili profesija, bet ji gali pasirodyt ir nereikalinga. Dukra Eglutė dirba teatre, mes jos "neorientavome": ji pati ieškojo, siekė. Vyresnioji universitete dėstytojauja. Moterims dramaturgijos mažiau, o dar motinystė - viską reikia aukoti. Vienus kitus metus negauna vaidmens, žiūrėk, karjeros ir nebėr...
Artistai nepalyginti jautresni negu kiti žmonės. Tai įtemptas darbas, psichoanalizė, gyvas, apnuogintas nervas. Psichika jautri ir pažeidžiama tarsi oda, membrana.
Bet iš čia ir nepaprastos galios...
Daugelis artistų nejaučia, kad jų pasisekimas - ne jų nuopelnas: tai genai, paveldas, prigimtis. Dievo dovana. Mes galime tik būti dėkingi gamtai, kad atskleidė mumyse sugebėjimus. Virginijus Noreika yra pasakęs: "Ne aš pasiekiau, gamta apdovanojo", - štai čia sąžiningas, doras, tikro menininko žodis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą