Šiandien "Respublikai" - 26

„Respublikai“ šiandien jau 26 metai. Pradėjo savo kelią, patys spręskite, ar lengvą, 1989 metų rugsėjo 16-ąją. Tada, kai Lietuva, dar netapusi nepriklausoma demokratine valstybe, jau slapčia rūšiavosi į prisitaikėlius ir idealistus. Taip, pirmajame „Respublikos“ numeryje pats kardinolas Vincentas Sladkevičius ragino lietuvių Tautą dalintis gėriu. Kitas tuometinis lyderis pageidavo „ozono“. Gavome daug gražių palinkėjimų „stovėdami prie lopšio“. Bet sau tada slapčia palinkėjome tik vieno dalyko. Niekada nenurimti. Lopšyje neužsiliūliuoti.

Laikas apžvelgti 26 metų patirtį. Praleista proga tapti nuolankiai besilankstančiu oficiozu. Pritariančiu bet kokiai nesąmonei. Jei ta nesąmonė sudunksi valdžios galvutėse. O juk buvo galima gyventi lengviau. Saugiau. Jaukiau. Ir tais laikais, kai pirmieji dabar jau išsišaudę, išsižudę ar tiesiog nusigyvenę vertelgos-milijonieriai raudonais, žaliais švarkiukais ir baltomis kojinėmis lindo į akis, kad draugautų. Tu nematyk, ką aš darau. Būk geras, neviešink. O su politikais susitarsiu. Tad „Respublikai“ būtų buvę daug parankiau, naudingiau aprašinėti tauriuosius politikus. Iki ausų pasinardinusius trispalvėse. Sriūbauti dėl Tėvynės. Ir tyčia nematyti, kas vyksta toje Tėvynėje. Lengviau būtų buvę vaizduoti, kad visi stebėtinai beydžiai ir taurūs. Tačiau ne ta karma, kaip pasakytų koks nors krišnaistas. „Respublika“ visada buvo ir bus rakštimi. Todėl niekada neįtiks idealiosios valstybės metraštininkams. Valdžių pasamdytiems ir atitinkamai nugludintiems. O mes kitokie. Mes šiaušiamės.

Valdžios, nesvarbu, demokratinės ar nedemokratinės, visada pageidauja, kad žmonės būtų avių banda. Iš pradžių pasprogdinta, pakamuota „omonininkų“. Vėliau pasprogdinta, pakamuota banditų. Saviškių apvogta. „Elito“ apjuokta. Tačiau klusni, vergiška, egzaltuota. Bet kur vedžiojama bei suvedžiojama. O „Respublika“ visada buvo ir bus tas nevergiškas, neklusnus, lopšyje neužsupamas leidinys. Raginantis pamatyti ir kitą reiškinio pusę. Nes kiekvienas reiškinys kaip ir daiktas turi šešėlį. Ne tik paradinę pusę. Kiekvienas valstybės veiksmas turi atoveiksmį. Ir svarbiausia - tą atoveiksmį apčiuopti, pastebėti ir NEBIJOTI ĮVARDINTI. Nors ir būsi išvadintas vos ne valstybės griovėju. Antraip „Respublika“ jau būtų tapusi ponu Linu Linkevičiumi. Tiesiog simboliškai atspindinčiu bet kokią Europos Sąjungos direktyvą ar Europos Komisijos pageidavimą. Stachanovietiškai įvykdys bet kokį anglių prikasimo, bėglių priėmimo ar Lietuvos, Europos katastrofos planą. Na, ir kaip galime to nepastebėti? Vaizduoti nematančius.

Kai „Respublika“ buvo tik 5 metų, jai būtų buvę parankiau vaizduoti banditus-angelus. Pageidavimo neįvykdė. Dabar būtų parankiau nekritikuoti globalios, parodomosios politikos. Ir vėl pageidavimų nevykdo. Nes nėra pageidavimų koncertas. „Respublika“ kėlė ir kels klausimus, kas, nepaisant globalistų pageidavimų, yra naudinga ar žalinga mūsų Tėvynei. Mūsų valstybei. Mūsų Tautai. Ir, kad ir kaip būtų ironiška, dėl tokio absurdiško, nes PATRIOTIŠKO, noro nuolat užsitraukia valdžios nemalonę. Juk jei būtų kitaip, „Respublika“ iki šiol būtų dienraštis. Na, ir kas? Vis vien nesulaužė. O ir piliečiai dar nevirtę eksperimentine klusnių avelių banda.

Kardinolas V.Sladkevičius ragino dalintis gėriu. „Respublikai“ teko dalintis su Lietuva jos vargais. Dalinasi ir gėriu. Nes pats didžiausias gėris - neleisti lietuviams užsimerkti. Juk Tauta, tiek vargų patyrusi, tikrai turi teisę kurti savo valstybę. Ne tik baugiai stebėti, kaip su ja laboratoriškai eksperimentuoja valdžia. O laborantus bei laboratoriją jau baigiama perkelti į Briuselį.