"Mano tėvas Jurgis Šepetys pabėgo iš Lietuvos II pasaulinio karo metais, tad nebuvo ištremtas į Sibirą. Knyga nėra autobiografinė, istorija nėra tikra, bet dauguma personažų turi prototipus. Lietuvoje dariau interviu su trėmimus išgyvenusiais žmonėmis, daug keliavau. Istorija gimė susitikus su giminėmis, kurie papasakojo apie tremtis. Iki tol niekada nebuvau girdėjusi, kad vyko tokie trėmimai, ir pagalvojau, kiek dar yra žmonių, kurie nieko apie tai nenutuokia", - "Vakarų ekspreso" paklausta, kokia yra šios knygos atsiradimo istorija sakė R. Šepetys.
IŠ NEŽINIOS. "Iki pradėdama rašyti knygą, net nežinojau, kad vyko trėmimai, ir pagalvojau, kiek dar yra žmonių, kurie apie tai nenutuokia", - sakė pasaulyje išgarsėjusios knygos "Taro pilkų debesų" autorė Rūta Šepetys. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Pirmasis knygos variantas buvo žiauresnis: visi jos herojai miršta, lieka tik vienas. Kodėl ją pakoregavote, įnešėte vilties?
Tai nebuvo mano pasirinkimas, tiesiog leidėjai rekomendavo sušvelninti, nes knyga visgi skirta jaunai auditorijai, tad manyta, jog tai gali būti per daug traumuojanti patirtis.
Kaip manote, kodėl knygą taip gerai įvertino jaunimas, kuriam lyg ir turėtų rūpėti kiti dalykai?
Dėl to, kad jaunus žmonės galbūt labai žavi ta drąsa, didžiadvasiškumas, noras išgyventi, kuriuo pasižymėjo Sibiro kankiniai. Ir galbūt jaunimas įsivaizduoja save jų vietoje, ar jie būtų sugebėję išgyventi tokiomis sąlygomis.
Ar patikėsite pagal jūsų knygą kurti filmą kuriai Holivudo kino kompanijai? Kokių turėtumėte pageidavimų? Galbūt, kad vaidintų lietuviai aktoriai?
Myliu Lietuvos aktorius, bet leidybos pasaulyje taip jau yra, kad rašytojas tik parašo knygą ir daugiau jokios kontrolės, kas vyksta su knyga, jis nebeturi. Šiuo metu kai kurie Holivudo režisieriai yra susidomėję šia istorija ir norėtų kurti filmą, bet mano įtakos čia visai nebus.
Ar visos jūsų parašytos knygos yra tokio drastiško siužeto? Kaip jas rašote: stebite iš šalies, susitinkate su įvairiais visuomenės sluoksniais, įsijaučiate į situaciją?
Tai yra mano pirmoji knyga. Po jos turėjau gan ilgą laiką pailsėti, nes rašymas buvo ilgas ir gana emocingas. Atsakingai žiūriu į informacijos rinkimą, skaičiau kitų žmonių knygas apie tremtį, susitikinėjau su žmonėmis, kurie tai išgyveno. Ypatinga tai, kad kai kurie apie savo patirtį prabilo tik po 50 metų, buvo įvairiausių reakcijų, ir ašarų. Taip pat šnekėjau su istorikais ir psichologais, kurie aiškino, kas yra trauminė patirtis, ir netgi su Seimo nariais, kurie buvo patys ištremti.
Jau parašiau ir antrąją savo knygą, kuri visiškai nesusijusi su Lietuva. Tai pasakojimas apie mažą mergaitę, gyvenančią Naujajame Orleane, veiksmas vyksta 1955 metais. Mergaitę pagimdo prostitutė, ir aplinka tarsi pranašauja, kad gyvenimas bus nenusisekęs, bet knyga yra apie tai, kaip mergaitė, nepaisant viso to, turi gražių didelių svajonių. Iš esmės apie tai, kaip išmokti skraidyti gimusiam sulaužytais sparnais.
Kaip jūsų gyvenimą pakeitė tai, kad pradėjote rašyti ir tapote garsia?
Garsi tapo tik mano knyga, o ne aš. Vis dar 50 valandų per savaitę dirbu finansininke muzikos industrijoje, tad rašymui skiriu tik mažą dienos dalį prieš darbą.
Rašydama knygą "Tarp pilkų debesų" iš tikrųjų išmokau daug pamokų, nes net negalėjau įsivaizduoti, kas vyko su ištremtais žmonėmis, kiek reikėjo drąsos ir stiprybės išgyventi, daug sužinojau apie žmogaus dvasinę prigimtį. Aš labai prastai jaučiausi rašydama šią knygą, naktimis nemiegodavau, nes jausdavau kaltę, jog esu šiltoje lovoje, nebadauju, kai žmonės, su kuriais dariau interviu, gyveno visiškai kitomis aplinkybėmis. Prieš akis nuolatos išnirdavo tų žmonių veidai, vaizdiniai.
Daug bendravote su lietuviais. Kokie jie pasirodė, ar jums graži mūsų kalba, ar pamilote Lietuvą?
Nepaprastai pamilau. Iš tiesų jaučiuosi lietuve, nes Amerikoje mėgsta klijuoti etiketes pagal tavo vardą ir pavardę. Tai iškart nusako, kas esi ir yra tavo tapatybės dalis. Džiaugiuosi galėdama atvažiuoti į Lietuvą nebe pirmą kartą ir susipažinti su lietuviais. Pagrindinis dalykas, ką pastebėjau - lietuviai labai mėgsta riziką, ir tie, su kuriais susitikinėjau visame pasaulyje, yra linkę kurti savo verslus, kardinaliai keisti savo gyvenimą. Tad pagrindinis lietuvio bruožas ir asocijuojasi su drąsa, gebėjimu iš savęs išspausti viską. Dar pastebėjau, kad lietuviai yra išsilavinę, inteligentiški žmonės. Jie mąsto globaliai, domisi viskuo, kas vyksta pasaulyje, o amerikiečiai gyvena "burbule" ir domisi tik tuo, kas vyksta aplink juos.
Man buvo siurprizas ne tik graži kalba, bet ir tai, jog Lietuvoje žmonės linkę save išreikšti ne tik žodžiais, bet ir kitais būdais: muzika, menu, netgi sportu. Vien pažiūrėjus, koks yra amatų, folkloro paveldas, jaudina širdį, nes ten, iš kur aš esu kilusi, to nėra.
Faktai
1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sibirą. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti duomenimis, 1941 m. birželio 14-18 d. iš Lietuvos ištremta 17 500 žmonių, tarp jų - 5 060 vaikų. Gausiausia tremtinių grupė atsidūrė Altajaus krašte. Iš ten jie 1942 m. buvo perkelti prie Laptevų jūros. Skurdžias tremties gyvenimo sąlygas čia sunkino ir tai, jog oro temperatūra žemiau nulio būna 11 mėnesių per metus. Po 15 metų ir vėliau į Lietuvą iš čia grįžo tik vos daugiau nei 5 proc. žmonių.
Komisijos duomenimis, 1945-1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 118 000 žmonių, iš jų - 32 000 vaikų. Iš viso per 1940-1953 m. iš Lietuvos į tremtį ir GULAG'o lagerius buvo išvežta daugiau nei 280 000 žmonių.
Liūdnas filmo likimas
2007 m. buvo pradėtas kurti filmas "Sibiro Madona" galėjo tapti vienintele juosta apie skaudžią mūsų istorijos dalį. Deja, Lietuvos valdžia, filmo pradžiai skyrusi pusę milijono litų, taip ir nesugebėjo rasti lėšų galutiniams jo darbams.
Šis filmas buvo sumanytas remiantis tikru paveikslo sukūrimo Sibiro lageryje faktu. Vėliau paveikslas tremtinių pabėgėlių buvo išgabentas iš lagerių, keliavo per pasaulį ir šiuo metu yra lietuvių jėzuitų koplyčioje Čikagoje. Filme turėjo būti atskleista jaunų žmonių meilės istorija, paslaptingo paveikslo "Sibiro Madona" sukūrimo istorija bei paliesta visais laikais svarbi žmogaus orumo išsaugojimo sunkiausiomis sąlygomis tema. Tai turėjo būti psichologinė drama apie nepelnytai istorijos užmirštus gyvenimus ir kančią, apie gyvenimą tų žmonių, kurie mylėjo, svajojo ir nepaliovė tikėti net pačiomis beviltiškiausiomis tremties sąlygomis.
"Yra parašytas gražus scenarijus, nufilmuota tikrai labai vertinga medžiaga jau ketvirčiui filmo. Apgailestaujame, kad Lietuva išgyvena tokius sunkius laikus, kad mes pradėtų darbų negalime pabaigti iki galo. Sudėtinga šalies rėmimo politika, atrasti privačių rėmėjų - labai sudėtinga, bet juk tai yra ir valstybės garbės reikalas, ir yra labai daug žmonių, kurie mus palaiko. Aš tikiuosi, kada nors filmas bus sukurtas", - vakar "Vakarų ekspresui" sakė "Sibiro madonos" režisierė Inesa Kurklietytė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą