Specialiai "Vakarų ekspresui"
Lietuvoje įprasta, kad visi svarbiausi įvykiai, o tuo labiau politiniai, vyksta sostinėje Vilniuje. Kitiems miestams, miesteliams ar juo labiau kaimams nelemta būti įrašytiems į Lietuvos politikos istoriją.
Vilniečiai ir jų supratimas to niekada neleis. Išimtimi galėjo tapti nebent vadinamasis Maišiagalos memorandumas, kurį tuometiniai Lietuvos ir Latvijos prezidentai Algirdas Brazauskas ir Guntis Ulmanis keistomis aplinkybėmis pasirašė pirtelėje prie Maišiagalos, Vilniaus rajone.
Tuo dokumentu buvo aptarta, kaip dvi kaimynės pasidalins povandeninį šelfą Baltijos jūroje su galimais naftos ištekliais. Dėl nenaudingo Lietuvai susitarimo turinio, dėl procedūrinių neaiškumų, dėl nenoro susipykti dviems kaimyninėms šalims, Maišiagalos memorandumas taip ir liko neratifikuotas ir Lietuvos politinę istoriją papildė tik kaip gana linksmas faktas, bet ne daugiau.
Europoje - kitaip
Europos politinė kultūra bei istorija klostosi kitaip. Tik pavieniais atvejais svarbiausi susitarimai ar dokumentai gimsta didžiuosiuose Europos centruose - Londone, Paryžiuje, Berlyne ir pan. Tarp tokių gal galėtume minėti nebent 1957 metų kovo 25 dienos Romos sutartį, kuria remiantis atsirado dabartinė Europos Sąjunga.
Daug dažniau garbė suteikiama mažiems, dažnai iki tol nedaug kam žinomiems miestams ar miesteliams. Taip atsirado Mastrichto sutartis, pasirašyta nedideliame Nyderlandų užkampio mieste, taip kažkada gimė Ženevos Žmogaus teisių deklaracija, Nicos sutartis, pagal kurią iki šiol veikia visi Europos Sąjungos (ES) mechanizmai bei institucijos. Galiausiai, net ir visos ES dešimties metų ateities strategija gimė santykinai nedidelėje Portugalijos sostinėje, ir nuo šiol vadinama Lisabonos strategija.
 |
| Visai Europai svarbi sutartis dėl laisvo judėjimo buvo pasirašyta vos 425 gyventojus turinčiame Šengeno kaime, kuris net vizualiai neprimena bent jau miestelio |
Tačiau visiškai unikaliai net ir Europos kontekste atrodo vadinamoji Šengeno sutartis. Ji unikali tuo, kad savo vardą gavo nuo Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės pietiniame pasienyje esančio Šengeno kaimo, kuriame gyvena vos 425 gyventojai. Šiame bažnytkaimyje, kuris net vizualiai neprimena bent jau miestelio, 1985 metų birželio 14 dieną buvo pasirašyta sutartis dėl bendrų sienų kontrolės panaikinimo tarp 5 šalių. Vėliau, sutartį pasirašius naujoms šalims, vadinamoji nekontroliuojamo asmenų judėjimo Šengeno zona išsiplėtė iki 15 valstybių, tarp kurių yra net Europos Sąjungai nepriklausančios Islandija ir Norvegija.
Šių metų gruodžio 22 dieną Šengeno sutartis išplečiama ir pradeda galioti dar 9-iose šalyse, įstojusiose į ES 2004-aisiais. Tad ir Lietuva praranda kontroliuojamas sienas su savo kaimynėmis Latvija ir Lenkija, o kartu mūsų piliečiams atsiveria nevaržomas judėjimas po likusias 23 Šengeno sutarties valstybes. Oro sienų kontrolė, žinia, bus panaikinta jau kitą pavasarį, nuo kovo 30 dienos.
Tad šia proga - keli asmeniški turistiniai pastebėjimai apie garsųjį Šengeno kaimą.
Užmiršta vieta
Važiuodami didžiosiomis automagistralėmis, išankstinių kelio nuorodų į Šengeną nerasite. Tai paprastas kaimas, kurį kelininkai vertina ne pagal politinę reikšmę, bet pagal kaimo dydį. Tad vienintelės nuorodos į Šengeną - tik prieš paskutinįjį posūkį.
Šengenas įsikūręs dešiniajame Mozelio krante, 142 m. virš jūros lygio. Laivyba Mozelyje reguliuojama šliuzais, tad nestipri srovė plukdo jo vandenis per Liuksemburgą bei Vokietiją iki pat Reino. Ties upės viduriu, ant tilto per Mozelį, - jau Vokietija, o iškart už tilto į dešinę - Prancūzija, nors kelio ženklai rodo ir didesnius atstumus.
Nei kaimo gatvės, nei pastatų fasadai ar aikštės nėra itin sutvarkyti. Gretimose valstybėse, o ir pačiame Liuksemburge rastume daug labiau išpuoselėtų kaimelių.
Lėkštas Mozelio šlaitas kyla į vakarus apie 60 metrų ir beveik visas apsodintas vynuogynais. Į akis krenta gausybė degalinių - jų šiame kaime priskaičiavau bent 8, - sunkvežimių stovėjimo aikštelės, plovyklos, logistikos sandėliai.
Liuksemburgo valstybė mėgaujasi mažesniais mokesčiais akcizinėms prekėms, tarp jų - ir naftos produktams, tad pravažiuodamas visada pilu benziną Liuksemburge. Na, o Šengeno kaimui pigus kuras bei geografinė padėtis - tikra Didžiojo Kunigaikščio vykdomos mokesčių politikos ir Dievo dovana. Kai aplinkinėse šalyse 95-o benzino kaina siekė 1,45-1,50 euro, Šengeno degalinėse jis kainavo tik 1,18-1,20 euro. Tad automobilių netrūksta visose degalinėse, kaip ir pirkėjų, perkančių pigesnes cigaretes blokais ar krepšius alkoholinių gėrimų.
Nutariau pasidomėti, ar galima gauti vyno su užrašu, kad pagamintas Šengene. Po nesėkmingų paieškų parduotuvėje ir degalinėje buvau nukreiptas pas vietinį vyndarį. Pasirodo, kaime yra keletas vyndarių, tačiau visi jie yra Liuksemburgo vyndarių asociacijos nariai, tad neteko teisės ant savo vyno etikečių rašyti savo pavardžių bei kaimo pavadinimo. Tiesiog visas gamintojo, o kartu ir reklamos teises perėmė asociacija.
Ir tik mano aplankytas vyndarys R. Gloden nėra jokios asociacijos narys, tad ant jo gaminamų vynų gali rasti ir jo pavardę, ir kaimo pavadinimą "Schengen". Apsirūpinęs vynais, pasakiau šeimininkui, kad jis yra unikalus gamintojas, nes tik ant jo vynų galima rasti Šengeno užrašą. Tačiau R. Gloden to nesureikšmino - panašu, kad jis nesureikšmina ir pačios Šengeno sutarties svarbos. Tiesiog žino, kad tokia yra, į gretimas valstybes nueina ar nuvažiuoja be paso jau nuo 1985 metų ir nežino, kaip tai svarbu dabar jau beveik 400 milijonų Europos gyventojų. Tad ir mano entuziazmas perkant Šengeno vyną jam akivaizdžiai buvo nesuprantamas. Gyvenant šioje užmirštoje vietoje, kurios neužmiršta tik pigaus kuro pirkėjai, ir pats sau gali atrodyti neįdomus ir nereikšmingas...
Šengeno kaimo vyndarys nesureikšmina Šengeno sutarties svarbos. Jis tiesiog žino, kad tokia yra, į gretimas valstybes be paso nueina ar nuvažiuoja jau nuo 1985 metų ir nežino, kaip tai svarbu dabar jau beveik 400 milijonų Europos gyventojų
Eugenijus GENTVILAS,
Europos Parlamento narys
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą