- Spekuliacija istorine tiesa ir nešvarus dangstymasis tais, kurie iš tikrųjų rizikavo, aukojosi. Paskelbus apie A.Matonio darbą KGB Druskininkų skyriaus operatyviniu įgaliotiniu nuo 1987 09 01 iki 1991 08 31, į mane kreipėsi ne vienas ėjęs ir dabar einantis aukštas pareigas - gelbėkime A.Matonį. 1999 09 08 Lietuvos aukštesnysis administracinis teismas išimties tvarka leido jam tęsti darbą teisėsaugoje, o byloje liudijo tik jo vyriausias brolis Juozas Matonis (buvęs vidaus reikalų ministras mūsų Vyriausybėje, jam pasirūpinus iškart po pučo Maskvoje žlugimo brolis Algirdas per 2 dienas buvo įdarbintas Druskininkų policijoje) ir aš.
Kadangi visuomenė brolio liudijimu nelabai patikės, kreiptasi į mane. Atsakiau, kad aiškinti, kas tuomet vyko ir kodėl, yra būtina, tačiau dėl A.Matonio galiu paaiškinti tik tiesą. To, matyt, nereikėjo. Apsiribota bendro pobūdžio Nemiros Pumprickaitės pokalbiu LTV su pirmuoju VSD vadovu Mečiu Laurinkumi
- Ar tikrai A.Matonis po Kovo 11-osios vykdė Lietuvos valdžios pavedimus?
- Atkūrus Nepriklausomybę, kiekvienas turėjo teisę apsispręsti, kurioje barikadų pusėje būti. Todėl KGB Lietuvos skyriaus darbuotojų, apsisprendusių pereiti į Lietuvos pusę, atstovai 1991 m. kovo mėnesį atvyko į Aukščiausiąją Tarybą (AT). A.Matonio tarp jų nebuvo. Kalbėjomės su atvykusiaisiais dviese - aš, Z.Vaišvila (AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas), ir M.Laurinkus (AT Prezidiumo narys). Pokalbį tęsėme su AT pirmininku Vytautu Landsbergiu.
Šiandien daug atsirado drąsių samprotauti apie KGB, o tuomet tvyrant nežiniai ir besiliejant Maskvos grasinimų srautui svarbi buvo kiekviena žinia, jos tikrumas, žmogus. Gausinti reikėjo ir taip nelabai gausias Nepriklausomybės rėmėjų gretas, mažinti ar neutralizuoti oponentų būrį.
Pokalbio su V.Landsbergiu išdava - 1990 03 27 AT kreipimasis į KGB darbuotojus, kviečiantis juos pereiti į Lietuvos pusę, ir įsipareigojimas jų nepersekioti, jei jie neįvykdė kriminalinių nusikaltimų. M.Laurinkus tuo požiūriu teisus - Lietuvos valstybė neįvykdė savo įsipareigojimo. Tačiau tai - atskira tema.
- Kodėl šis klausimas toks sudėtingas, ar galite pateikti tikrų pavyzdžių?
- Klausimas labai sudėtingas. Trys KGB pareigūnai, organizavę jų bei kolegų perėjimą į Lietuvos pusę ir kreipimąsi į kolegas „Tiesos“ dienraštyje bei padėję M.Laurinkui formuoti VSD (Danas Arlauskas, Ramutis Matiukas ir, rodos, Saulius Jakštas), netruko sulaukti grasinamo KGB darbuotojų laiško dėl Maskvos kolegų nuosprendžio jiems.
Jei ne konkretaus kito aukšto rango KGB pareigūno, nebuvusio šiame sąraše ir tiesiogiai rizikavusio savo ir šeimos likimu, pagalba, mes nebūtume žinoję visų esminių Maskvos planuojamų veiksmų prieš mus. Tačiau apie šį žmogų ir jo neįkainojamą pagalbą mums žinojau tik aš ir V.Landsbergis. Žinojome viską, ką reikėjo. Iki pat 1991 m. sausio 11 d., kai išėjęs iš mūsų paskutinio susitikimo tik per plauką spėjau išvengti sulaikymo.
Tam pareigūnui po šio įvykio prie durų iškart buvo pastatyta ginkluota sargyba, netrukus jis buvo išgabentas į Maskvą. Jei ne šio pareigūno liudijimai Sausio 13-osios byloje, didelė tikimybė, kad Mykolas Burokevičius ir kiti kolaborantai nebūtų sulaukę nuosprendžio.
Tačiau iki šiol negaliu atsitokėti dėl V.Landsbergio kalbos Seimo iškilmingame posėdyje - tokius asmenis reikia sodinti ar dar baisiau buvo pasakyta... Kodėl, Vytautai? Todėl, kad jis rizikavo, o Lietuvos AT pirmininkas V.Landsbergis 1991 m. kruvinojo sausio dienomis asmeniškai tokiu būdu žinojo beveik viską, ką reikia? Ar dėl to, kad vargais negalais grįžęs į Lietuvą šis žmogus, nuveikęs dar kitų Lietuvai gražių darbų, kuriuos savinasi kiti, kurį laiką dirbo privačioje įmonėje, o ši V.Landsbergiui nepatiko?
- O kaip tada vertinti V.Landsbergio įsakymą vidaus reikalų ministro pavaduotojui Arvydui Svetulevičiui 1991 m. kovo mėnesio naktį šturmuoti Vilniaus OMON bazę ir išlaisvinti sulaikytą Krašto apsaugos departamento vadovą Audrių Butkevičių?
- Iškart po įvykio naktį su kitu viceministru Petru Liubertu ir dviem AT Apsaugos skyriaus pareigūnais nuvykome tiesiai į TSRS vidaus kariuomenės divizijos štabą prie Šv.Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje. Štabe buvusiam vadui Žitnikovui pasakiau: kol neišspręsime Audriaus problemos - neišeisime.
Gavome arbatos. Žitnikovas aukšto dažnio ryšiu dar naktį pradėjo tiesiogiai dirbti su savo vadovybe Leningrade, o aš - su Maskva, t.y. TSRS VRM, Vyriausybe ir kt. Problemą išsprendėme taikiai - Audrių atsiėmėme po 14 valandų įtemptos psichologinės dvikovos.
Tačiau ne mažiau sudėtingas darbas buvo raminti nenorintį eiti miegoti profesorių ir mūsų VRM budėjusį A.Svetulevičių, kad jis nevykdytų nuolat kartojamų AT pirmininko įsakymų šturmuoti OMON bazę. O eiti nedvejodami į priešo štabą, vėliau - ir į OMON bazę galėjome tik dėl to, kad buvo TSRS vidaus kariuomenės pulko vado Stanislovo Stančiko įdirbis šiame darbo bare. Šio žmogaus dėka turėjome, pavadinkime, argumentus pokalbiui su Žitnikovu.
O S.Stančikas iki šiol vis viešai pavanojamas už savo praeitį. Tačiau jis - tikras profesionalas. Nesiskundžia ir didvyrio nevaidina, nei užtarimo, nei ordino prašo. Dėl jo galiu ramia sąžine liudyti - S.Stančikas tikrai mūsų prašymu neišeidinėjo iš tarnybos priešų gretose ir nuveikė tikrai daug ir konkrečių darbų. Tikrai vykdė mūsų pavedimą.
- O A.Matonis?
- Jei jis vyras ir tikras profesionalas, pats turėjo atsistatydinti ir neversti prezidentės, vidaus reikalų ministro, generalinio policijos komisaro, nežinančių šių aplinkybių, viešai jo užsistoti ir klaidinti visuomenės. Pirmiausia vyriškumo ir moralės aspektu.
A.Matonis puikiai žino, kad jokių pavedimų jis, Druskininkų skyriaus KGB operatyvinis darbuotojas, iš Lietuvos Vyriausybės ir VSD po Kovo 11-osios negavo. Nebent šiais pavedimais laikomi jo pokalbiai su broliu J.Matoniu.
Tuometis vidaus reikalų ministro pavaduotojas J.Matonis keletą kartų man, ministro pirmininko pavaduotojui, aiškino, kad jo brolis Algirdas, dirbantis Druskininkų KGB skyriuje, apie Gardino pasienio postą sužinojo tai šį, tai tą. Šias aplinkybes teisme ir paliudijau, nes tėvai neišmokė meluoti, nevengiau ir pareigos teismo kviečiamas liudyti.
Tačiau man nežinoma, kad mūsų valstybė būtų pavedusi A.Matoniui likti keliskart geriau apmokamame KGB darbe iki Maskvos pučo, tik po kurio tapo aišku, į kurią pusę pakrypo svarstyklės. Beje, VSD vadovu tapau jau po A.Matonio perėjimo į Druskininkų policiją, o M.Laurinkus iš šių pareigų buvo atleistas 1991 03 17.
Galų gale ne tik Druskininkuose sprendėsi Lietuvos likimas. O informaciją apie įvykius pasienyje rinkome iš visur - ją teikė ir Gardino kelio posto muitininkai, ir pasieniečiai, mašinų vairuotojai, žodžiu, visi, kas jautė pareigą. Ir be atlygio.
Pernai prieš 1991 m. rugpjūčio įvykių minėjimus sutikau pirmąjį Lietuvos muitinės vadovą Valerijoną Valicką. Valerijonas sako: „Zigmai, tu jiems Seime paaiškink esminį skirtumą - iki pučo mums net pasienio postų vagonėlių parduoti bijojo, o po pučo kiek norinčiųjų dirbti valstybinėje tarnyboje atsirado!.. Ir vagonėlius pradėjo siūlyti...“
Ir A.Matonis brolio Juozo dėka iškart per 2 dienas perėjo iš KGB į Lietuvos policiją. Ar profesionalams reikia aiškinti, kiek trunka stojančiojo į tarnybą policijoje patikrinimas, ypač į kriminalinę? Taip, Valerijonai, tai esminis skirtumas. Todėl A.Matonio siekimas išsaugoti pareigas, dangstantis tais, kurie iš tikrųjų rizikavo savo ir šeimų likimais, tiesiog amoralus.
Antra. Niekas A.Matoniui nesuteikė teisės nevykdyti Liustracijos įstatymo ir neatlikti pareigos Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Jei viskas tikrai gerai, tai kodėl A.Matonis slėpė darbo KGB faktą net viešai skelbiamoje biografijoje? Matyt, silpnai jautėsi.
Trečia. Stebiu, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas dėl Drąsiaus Kedžio pažįstamo liudytojo Mindaugo Žalimo parodymų, kad jis prieš teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymą apie būsimus įvykius pranešė kriminalinės policijos vadovybei. Mestas rimtas šešėlis visai mūsų kriminalinės policijos vadovybei - ikiteisminis tyrimas dėl jų visų galimai nusikalstamų veikų. Nežinau aplinkybių, tačiau suprantu paprastą dalyką - visi iki vieno jie tapo pažeidžiami. Todėl tikras profesionalas, norintis tikrai dirbti šį be galo atsakingą valstybei darbą, negali nesuprasti, kad jis tapo priklausomas nuo šios bylos aplinkybių ir dar nežinia nuo ko.
Toks žmogus fiziškai negali dirbti tokio atsakingo valstybei darbo, nes jo rūpestis ir šio gyvenimo etapo tikslas - nepatekti į kaltinamųjų suolą. Nepažįstu A.Matonio pavaduotojo Tomo Ulpio, tačiau tikras profesionalas ir vyras Visvaldas Račkauskas tai suprato ir nedelsdamas atsistatydino iš generalinio komisaro pavaduotojo pareigų, nes suprato, kad būdamas pažeidžiamas jis gali būti paveikiamas.
Šauniai skamba - paveikiama ir pažeidžiama Lietuvos kriminalinės policijos vadovybė! Tačiau A.Matonis nenori ar negali to suprasti, laikosi įsikibęs kėdės. Ir toks kriminalinės policijos vadovybės paralyžius tęsiasi metus! Stebiuosi aukštus valstybės postus užimančių pareigūnų bestuburiškumu, tampančiu visuotiniu reiškiniu ir paralyžiuojančiu valstybės teisėsaugos, ir ne tik jos, veiklą. Vien tik baimė valdo mus. Taip toli nužengsime, tačiau ne į tą pusę. Tai teisėsaugos griovimas.
- Kodėl A.Matonis taip laikosi šio posto?
- Nežinau. Bet kai jis užima tokį postą, visa šeima gali juo didžiuotis. Beje, prokuratūra yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Skomė“ direktoriaus J.Matonio galimai nusikalstamų veikų iššvaistant didelės vertės turtą ir padarant didelės vertės žalą galimai suklastojant ar panaudojant galimai suklastotus dokumentus. Bendrovei ir akcininkams padaryta žala skaičiuojama dešimtimis milijonų.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą