Šiltos Kalėdos Šventojoje žemėje.

Jei atvyksti į Izraelį be išankstinio nusiteikimo, greičiausiai išvykdamas išsiveši malonius prisiminimus. Žinoma, ne vieną į šią šalį traukia Izraelio istoriniai ar religiniai saitai, bet nederėtų tų traukos momentų suabsoliutinti, nes vien tuo Izraelis dar nesibaigia.Pastaraisiais metais suaktyvėjus palestiniečių teroristų išpuoliams, šalis tapo ištisa nuolatinės karo grėsmės zona. Tai lydi skaudūs padariniai: išplėtota Izraelio turizmo pramonė, anot mūsų gido, buvusio vilniečio Anatolijaus, smuktelėjo dešimt kartų. Ar bereikia stebėtis, kad kiekvienas neramumų neatbaidytas turistas čia pasitinkamas išskėstomis rankomis.Izraelis yra daugiau nei vien tik parako statinė ar Pažadėtoji žemė - tuo turistas įsitikina apsilankęs naujame, kosmopolitiškame Tel Avivo didmiestyje, panardęs Raudonojoje jūroje Eilato kurorte, pakeliavęs po keletą vešlių nacionalinių parkų ar paplūduriavęs valandą kitą sūrioje Negyvosios jūros ramybėje.

"Šalom!"

Šis kraštas ir egzotiškas, ir pakankamai patrauklus turistui, tad kaip atsispirsi galimybei tegul ir trumpai pabūti Šventojoje žemėje. Kai antros Kalėdų dienos rytą lėktuvas po kelių valandų skrydžio nusileidžia Tel Avivo tarptautiniame Ben-Guriono oro uoste, suvoki, jog dabar esi ne vien nutolęs nuo Lietuvos 3000 km, bet ir visiškai kitoje klimatinėje juostoje: apšerkšnijusioje Klaipėdoje bei visoje Lietuvoje buvo 15 laipsnių šalčio, o čia - 15 laipsnių šilumos, gražiai žaliuoja palmės. Nors Izraelis pagal plotą teužimtų trečdalį Lietuvos, čia randame ne tris geografines zonas - kai kur nors Nazarete ar Jeruzalėje sninga, vos keliasdešimt kilometrų nuo pastarosios nutolusioje Negyvosios jūros pakrantėje gali lepintis 23 laipsnių šiluma...
Po netrumpo patikrinimo oro uoste, prisiklausę mandagių pareigūnų "šalom!" (sveiki), "toda" (ačiū) bei "bevakaša" (prašom), pasukame link šventojo miesto Jeruzalės (ją nuo Tel Avivo skiria 58 km), kurią užkariavęs žydų karalius Dovydas pavertė valstybės sostine. Už autobuso langų nutolus nuo Tel Avivo-Jafos dipolio siluetui, pajūrio žemumos laukus netrukus pakeičia Judėjos kalvos. Tel Avivo-Jeruzalės greitkeliu (nutiestu bemaž 4 tūkstančių metų istoriją menančio Jafos-Jeruzalės kelio vietoje) kylant įkalnėn gidas paskubom beria Izraelio istorijos, geografijos, kultūros faktus.
Žydai puoselėja ne tik biblinių laikų, bet ir pastarųjų dešimtmečių savo istoriją: greitkelio pakelėse specialiai palikti eksponatai - šarvuoti automobiliai, kuriais per 1948 m. Nepriklausomybės karą arabų puldinėjamu keliu buvo gabenamas maistas į Jeruzalę.

Per Judėjos kalvas

Pravažiuojam kalvas, nepasižyminčias itin vešlia augmenija - kai kur matyti jų viršūnėje įrengti suoleliai. Pasak gido Anatolijaus, tos gana neišvaizdžios kalvos savaitgaliais būna ištisai nusėstos žydų, mėgstančių čia rengti piknikus. Apskritai, anot gido, žydų potraukį pavalgyti galima laikyti nacionaliniu sportu: jie tai esą daro tik kartą per dieną - nuo ryto iki vakaro...
Sustoję pakelės užkandinėje išgerti kavos gauname progą pasižvalgyti po raižytą vietovę bei netolimą gyvenvietę, įsikūrusią ant kalvų šlaitų. Tarsi kas būtų mūsiškes Labrenciškes perkėlęs ant Judėjos kalvų - gal tik sodybos kiek didesnės, dar labiau išpuoselėtos, skendinčios žalumoje (beje, visur labai išradingai įrengtos atskiros žaidimų aikštelės vaikams - yra ir bendra tokia aikštelė visiems gyvenvietės vaikams). Pajudame pro kalvas - jų terasos įdirbtos, mat dirbamos žemės Izraelis turi nedaug. Net nepastebime, kai perkopę vieną kalvos gūbrį atsiduriame Jeruzalės priemiestyje. Iškart į akis krinta vietos architektūroje vyraujanti šviesi kalkakmenio apdaila (pasirodo, visi, net ir nauji pastatai mieste privalo būti dengiami šios spalvos medžiagomis) bei visur prie medžių bei krūmų išvedžiotos laistymo žarnos (be jų visa augmenija nudžiūtų). Rūpestis augmenija labai pastebimas visame Izraelyje, o Jeruzalėje - ypač. Garsaus sovietų disidento garbei pavadinti Sacharovo sodai - tai tiesiog apželdinta vos ne stati uola.

Visos sienos alsuoja istorija...

Šventesnės vietovės už istorinę šalies sostinę Jeruzalę turbūt nerastum. Didžioji dauguma iš 176 Izraelyje priskaičiuojamų šventų vietų yra būtent Jeruzalėje. Žydai, musulmonai, krikščionys - visi ją laiko šventa, ir panašu, kad visi greičiau būtų linkę matyti ją sugriautą, negu leistų kitiems prisiliesti.
4000 metų istoriją skaičiuojantis miestas - visų tikinčiųjų Meka: krikščioniškas jis - Kristaus kančios ir nukryžiavimo vieta, žydams - jų sostinė nuo karaliaus Dovydo laikų, musulmonams jis - šventasis El Kudas. Žinoma, žmonės čia atvyksta, kad pasinertų į šventąją istoriją, bet nereikėtų pamiršti, kad Jeruzalė yra ir šiuolaikinis miestas, pilnas gyvų, kvėpuojančių žmonių, ne vien dvasių ir biblinių figūrų.
Miestą ant Judėjos kalvų sudaro trys skirtingos dalys: gynybine siena apjuostas senamiestis, dovanojantis didžiumą atvykėlio akį glostančių vaizdų, arabiškoji Rytų Jeruzalė ir sparčiai besiplečiantis naujamiestis, vadinamas Vakarų Jeruzale. Senamiestis nuo neatmenamų laikų yra padalintas į armėnų, krikščionių, žydų ir musulmonų kvartalus.
Kad suvoktum Jeruzalės senamiesčio grožį ir mastą, verta pasileisti išilgai gynybinių miesto sienų, pastatytų 16-ajame amžiuje turkų Otomanų imperijos valdovo - sultono Suleimano. Nors Jeruzalės pavadinimas reiškia "Ramybės miestas", ramybe šis miestas galėjo džiaugtis anaiptol ne visada. Miestą buvo užgrobę, niokojo ir savaip perstatinėjo babiloniečiai, egiptiečiai, graikai, romėnai, persai, kryžiuočiai, arabų kalifai, turkų sultonai. 4 kilometrus besidriekiančioje senamiesčio gynybinėje sienoje - septyni vartai: Jafos, Erodo, Aukso (Gailestingumo), Gėlių (Liūtų), Damasko ir kt.
Į senamiestį įžengiame pro didžiulį tarpą gynybinėje sienoje, iškirstą 1914 metais specialiai tam, kad čia galėtų pravažiuoti Vokietijos kaizerio Vilhelmo karieta.

Kur Kristus nešė savo Kryžių

Krikščionių kvartale siauromis gatvelėmis tarp nesuskaičiuojamų parduotuvėlių kaip tikri piligrimai skubame link pagrindinio traukos centro - Romos imperatoriaus Konstantino 325 m.e. metais pastatytos, vėliau sugriautos ir vėl atstatytos Kristaus kapo bažnyčios (dar vadinamos Šventojo kapo bažnyčia). Ją dalijasi net 5 religinės bendruomenės: didžiają šventyklos dalį valdo graikų ir romėnų ortodoksai, Romos katalikai, Egipto koptai ir Sirijos ortodoksai, be to, po bažnyčios stogu telpa ir Etiopijos vienuoliai - jie čia turi savo celes ir koplyčią. Bažnyčia buvo pastatyta toje vietoje, kur Jėzus buvęs nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė - pastatas labiausiai ir traukia ne tiek savo architektūros didingumu, kiek istorinėmis sąsajomis: čia kone kiekviena pėda paminėta Biblijoje.
Įžengus Kristaus kapo bažnyčios vidun įspūdį daro bemaž viskas: anot gido, puošnus stačiatikių ortodoksų altorius čia pastatytas tiesiog ant Biblijoje minimos Golgotos kalvos. Čia pat po altorium įrengtas troškimų šulinys: sakoma, jei paliesi ranka jo dugną, išsipildys tavo troškimai, apie kuriuos čia pagalvoji. Bazilikoje, Kristaus kapo vietoje, pastatyta rotunda. Pastarojoje - du maži kambarėliai: viename - akmeninis gultas, ant kurio gulėjęs ir nuo kurio prisikėlęs Kristus, o kitame - uolos luitas, ant kurio esą sėdėję angelai, išsivedę prisikėlusį Kristų. Prie rotundos stovintis jaunas graikų ortodoksų vienuolis, atliekantis budinčiojo tvarkdario pareigas (drausmina turistus, kad nesigrūstų vienu metu daug žmonių į ankštus kambarėlius), mielai pozuoja turistams prie įėjimo į rotundą.
Išėjus iš Kristaus kapo bažnyčios mus tuoj apninka vaikai, prekiaujantys atvirukais bei smulkiais suvenyrais - dabar senamiestyje prekijų bei kačių keliskart daugiau nei turistų. Čia pat senamiesčio turgaus gatvelėje šnekina valiutos keitėjai, stvarsto už skvernų prekijai, siūlantys įsigyti religinių suvenyrų, rytietiškų indų, egzotiškų prieskonių, spalvingų arabiškų drabužių, skarų, keramikos, alyvmedžio dirbinių. O jau pasiūlos margumas! Nebesistebi šalia kaljano pypkės pamatęs mums įprastą europietišką keraminį Kalėdų Senelį... Jei tik pardavėjas pastebėjo, kad kažkuo susidomėjai, lengvai nepaleidžia - vadina draugu, kviečia "pasikalbėti", siūlo išgerti arbatos. Šitą rytietišką ritualą vainikuoja derybos - jų rezultatas priklauso nuo jūsų atkaklumo: net jei labai skubi, prekę gali nusipirkti dvigubai, trigubai pigiau, nei buvo prašyta iš pradžių...

Raštelis Raudų sienos plyšyje

Pasukame link senamiesčio žydiškojo kvartalo, kur mūsų tikslas - Šventyklos kalnas bei Vakarinė, arba Raudų, siena. Kvartale nuo 13-ojo amžiaus iki pat 1948-ųjų metų Nepriklausomybės karo gyveno žydų rabinai bei jų studentai. Per 1967-ųjų metų Šešių dienų karą Jordanijos legionas buvo sulyginęs kvartalą su žeme, po to čia ilgam įsikūrė archeologai bei restauratoriai, vėliau kvartalas buvo atstatytas. Priartėjus prie Šventyklos kalno, tenka vėl pabendrauti su Izraelio pareigūnais - pereiti metalo detektorių. Saugumo priemonės - neišvengiamos: juk apie įvairius teroristų išpuolius Šventojoje žemėje girdime vos ne kasdien.
Virš miesto kylantis Šventyklos kalnas (Haram-aš Šarifas) laikomas visų tūkstančius metų trunkančių rietenų centrine vieta. Būtent čia Mahometas pakilo į dangų ir čia Dievas nurodė Abraomui paaukoti savo sūnų. Pagrindinė Šventyklos kalno dominantė - nuostabioji Uolos katedra (Dome of Rock), be kurios auksinio kupolo neįsivaizduojamas nė vienas pažintinis filmas apie šventąjį miestą bei atvirukas turistams. Kiek į pietus nuo Uolos šventyklos - Al Aksos mečetė sidabriniu kupolu ir islamo muziejus.
Šventyklos kalno papėdėje iškilusi Vakarinė siena, dažniau vadinama Raudų arba Maldų siena, yra geriausiai išlikusi iš keturių vadinamosios Antrosios šventyklos, pastatytos karaliaus Erodo, sienų. Tai viena populiariausių žydų garbinamų vietų. Raudų vardą ji gavo dėl to, kad net du tūkstantmečius žydai į Jeruzalę galėjo grįžti tik kartą per metus - apraudoti Erodo šventyklos sugriovimo. Pastaruoju metu itin populiarus toks paprotys: tikima, jog, užrašius ant lapelio kokį didelį savo troškimą ir įkišus į Vakarinės sienos plyšį, pakanka maldoje paprašyti savo troškimo išsipildymo ir jis esą išsipildąs. Tų raštelių, rodos, jau į visus plyšius prikišta devynios galybės, bet atėjęs naujas turistų būrys randa kur įsprausti ir savuosius. Prie Vakarinės sienos leidžiami prieiti visi norintieji, tik vietos tvarkdarys mandagiai pasiūlo atvykėliui užsidėti ant viršugalvio nešiojamą tradicinę mažytę žydų kepurėlę kipą (Lietuvoje galima išgirsti jas vadinant "jarmulkomis") - be jos artintis prie šventos sienos nevalia, nes toks jau esąs paprotys...

Žvelgiant nuo Alyvų kalno

Jei religinių ekskursų jau pakanka, galima iš senamiesčio patraukti į triukšmingą, kiek pritemdytą dūmų Rytų Jeruzalę, kur palestinietis prekijas prie artimiausio kioskelio pasiūlys pasistiprinti felafelu (arabišku keptų žirnių užkandžiu) ar įsigyti rytietišką vėrinį damai. Arabų egzotika neįdomu? Gal tada patiks lauko kavinės bei prekybos centrai su žydiškais užrašais Naujojoje Jeruzalėje (taip vadinama Vakarų Jeruzalė), pėstiesiems skirtame Nachalat Šivos prekybiniame kvartale...
Reginių pakankamai ir Jeruzalės prieigose: vieniems rūpi aplankyti Jad Vašemą (Yad Vashem) - į vakarus nuo miesto pastatytą įspūdingą žydų memorialą holokausto aukoms, kiti patrauks į rytus, ant Alyvų kalno, nuo kurio Jėzus žengė į dangų ir nuo kurio atsiveria nepakartojamas miesto vaizdas. Beje, muziejų mėgėjams Jeruzalėje tikrai bus ką veikti - čia dešimtys įvairiausių muziejų, tiesa, jie nepigūs. Bilietas į vieną didžiausių, tikrai šiuolaikiškai įrengtą ir turtingą įvairių ekspozicijų Izraelio muziejų suaugusiam kainuoja 37 šekelius (1 šekelis - 0,70 Lt), vaikui - 18 šekelių.
Kaip pasakojo mus vežęs vairuotojas, jei ketini pabūti Jeruzalėje ilgiau nei dieną, apsistoti tikrai rasi kur, bet reiks apsispręsti, ko tikiesi iš savo viešnagės. Geriausia pajusi Jeruzalės atmosferą apsigyvenęs kuriame nors senamiesčio ar Rytų Jeruzalės viešbutyje - čia ir šventojo miesto vaizdais lig soties pasigėrėsi (beje, čia ir pigiausia). Tačiau nuo čia ilgai teks kulniuoti iki naujamiesčio (Vakarų Jeruzalės) kavinių bei kitų naktinio gyvenimo taškų - senamiesčio visos įstaigėlės veikia tik ligi sutemų. Atvykėliui, pasiruošusiam sumokėti daugiau ir linkusiam ilgiau ir intensyviau pasimėgauti gyvenimu, verčiau rinktis naujamiestį. Iš tiesų gero ir iš tiesų pigaus maisto galima rasti Mahanės Jehudos (Mahane Yehuda) turguje į vakarus nuo senamiesčio. Geriausių felafelų, vadinamų būdingiausiu Izraelio patiekalu, dera ieškoti už senamiesčio gynybinių sienų Rytų Jeruzalėje arba naujamiesčio (Vakarų Jeruzalės) prekybos kvartaluose.

Betliejus - pavojingas gyvybei...

Nepaisant kariškių, budinčių aikštėje prie Vakarinės sienos bei visose didesnėse žmonių susibūrimo vietose, pavojaus grėsmė turistui Izraelyje atrodo kažkokia tolima, nelabai reali - matyt, tokį apgaulingą įspūdį atvykėliui sukuria vietos gyventojų optimizmas, šypsenos daugelio veiduose. Ne veltui izraeliečiai mėgsta sakyti "jehi-e beseder" (viskas bus gerai). Vis dėlto neramumai mums, kaip turistams, pakišo koją: teko atsisakyti kelionės į Betliejų (nuo Jeruzalės iki jo - tik 40 minučių autobusu) - nesaugu. O gaila: per Kalėdas būtume aplankę ir vietą, kur gimė Kristus, kur galėjome nusifotografuoti Kalėdų gatvėje, Kalėdų aikštėje ir dar daugybėje vietų, pavadintų Kalėdų vardu...