Šimtamečiai sandėliai išgelbėti nuo sugriuvimo

Miesto veidas

Kai Dainius Bernotas nusipirko tris anksčiau "Sirijaus" gamyklai priklausiusius sandėlius prie Danės upės, ant jų stogų augo trisdešimtmečiai medžiai. Pastatai baigė visiškai sugriūti. Nepaisant to, kad jie - architektūrinis paminklas, jau buvo gautas leidimas nugriauti.

Čia sutikti darbininkai sakė, jog savininkui reikia statyti paminklą - išgelbėjo sandėlius nuo sugriuvimo.

"Dabartinis darbas yra poilsis. Dirbti reikėjo norint sutvarkyti visus dokumentus. Kai triūsi su popieriais, kariauji su valdininkais, pavargsti, o kaldamas vinis į stogą, mūrydamas ilsiesi", - sako D. Bernotas.

Avarinės būklės

Sandėlius D. Bernotas nusipirko iš vienos įmonės, kuri žadėjo juos restauruoti, tikėjosi finansinės švedų paramos. Tačiau pastarieji kelerius metus vilkino procesą ir galų gale nusiplovė.

Nupirktų trijų sandėlių, sudarančių vieną kompleksą, kurio plotas 7 tūkst. kv. metrų, būklė buvo avarinė: daugelį medinių pastatų konstrukcijų buvo supūdę lietūs, sienos sugriuvusios, įlūžę stogai, supuvusios ir išlinkusios šimtametės sijos bet kuriuo momentu galėjo nukristi ir užmušti žmogų. Visa teritorija skendėjo šiukšlėse, kurias čia suvertė artimiausi kaimynai, nes sandėliai keliasdešimt metų nebuvo prižiūrimi.

Naujajam savininkui tenka viską atstatinėti. O miesto valdžios atstovai ir specialistai, užuot davę gerų patarimų, tik priekaištauja, kad blogai dirbąs.

"Aš sandėlių nerestauravau, bet išleidau daugybę pinigų ir padariau taip, kad jie nebegriūtų toliau", - "Vakarų ekspresui" sakė D. Bernotas.

Kol rekonstruojamos Danės upės krantinės miesto centre naudojant ir Europos Sąjungos lėšas, be pompastikos ir europinių pinigų pamažu gražėja ir nuošalesnis Danės upės krantas

Sandėliuose lankėsi Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovai, su jais apžiūrėtos pastatų konstrukcijos ir apsitarta, ką reikėtų išsaugoti.

Darbai dar toli gražu nebaigti, dar vietomis pro stogą sunkiasi lietaus vanduo. Pirmiausia remontuojamos sienos, kad negriūtų, paskui vartai, langai, stogai ir t. t.

D. Bernotas negali pasakyti, kada baigs čia visus darbus.

"Nežinau, ar leis valdžia. Jeigu ji trukdys, tai darbai užtruks labai ilgai. Kad man ji turėtų padėti, nemanau, nes tai mano nuosavybė. Vienintelis mano noras, kad nesikištų ir netrukdytų dirbti", - sako savininkas.

Norint sandėlius atstatyti visiškai tokius, kokie jie buvo, jo manymu, reikės dirbti mažiausiai 15-20 metų. Juokauja, jog čia darbo dar užteksią ir jo vaikams.

Inžinierius statybininkas D. Bernotas: "Čia buvo sandėliai, aš jų paskirties nekeisiu".

Šiuo metu yra sustabdytas tik pastatų griuvimas: sienos stovi, plytos nebekrenta, sijos nebelūžta. Sandėliams sutvarkyti iki galo reikia labai daug lėšų, kurių D. Bernotas, žinoma, neturi. Tačiau žada kasmet, kiek leis finansai, po truputį vis tvarkyti. Atstatyti - sunkiau nei naują pastatyti. Apie piniginius reikalus, iš kur gaunąs pajamų, savininkas nenori kalbėti. Sako turįs ir daugiau panašių pastatų Klaipėdoje - viename trūksta finansų, paima iš kito ir t. t.

"Baisiausia, kad sandėlių sijos yra iki 12 metrų ilgio ir vientisos. Dabar norint išpjauti siją sunku rasti tokį medį. Viršutinė jo dalis turėjo būti apie pusė metro storio. Ir jis turi būti lygus, pakrypęs netinka. Manau, kad sijos buvo daromos iš 200 metų senumo miškų, kokių dabar nebėra, medžių. O įdomiausia, kad tie sandėliai yra pastatyti rankomis, visos sijos išpjautos rankiniais pjūklais", - sako dabartinis savininkas.

Sovietai apgadino

Pasidomėjus, ar nerizikavo įsigydamas tokį objektą, D. Bernotas prisipažino: "Taip, labai rizikavau, nes galėjo ir nepavykti sustabdyti sandėlių griūties."

Dainius gimęs ir augęs Klaipėdoje. Kadangi gyveno netoli tų sandėlių, galima sakyti, čia prabėgo visa jo vaikystė. Kartu su kitais vaikais atbėgdavo ant stogų palaipioti, langų padaužyti. Mat ir sovietmečiu niekas tais sandėliais per daug nesirūpino. O blogiausia, kad tais laikais buvo liepta pastatyti priešgaisrinės saugos mūrines ugniasienes. Dėl jų ant stogo susikaupė daug vandens ir sniego, tad jis įlūžo. Kadangi viskas buvo palikta likimo valiai, ant stogų buvo užaugęs kelių dešimčių senumo miškas.

D. Bernoto manymu, tie sandėliai būtų galėję stovėti dar 100 metų ir nebūtų griuvę, jei ne tos ugniasienės, sugadinusios visą pastatų konstrukciją - nebuvo vandens nutekėjimo kanalų.

Istorija

Tiems sandėliams jau daugiau kaip 100 metų. Pradėti statyti jie buvo 1870-aisiais, o baigti 1900 m. D. Bernotas gali valandų valandas pasakoti, kas čia buvo anksčiau. Kai jis pradėjo atstatymo darbus, pas jį ėmė lankytis senyvo amžiaus klaipėdiečiai, kurie dar matė po karo išlikusius daugmaž sveikus sandėlius, ir papasakojo labai įdomių dalykų.

Prieš 100 metų šioje Danės vietoje buvo upinis uostas. Iš čia būdavo plaukiama Danės upe iki Kuršių marių, paskui dabartiniu Klaipėdos kanalu į Minijos upę ir taip pasiekiama Šilutė, Karaliaučius, Tilžė. Tada upinis plaukiojimas buvo labai populiarus, o šių miestų apylinkėse buvo plačiai išplėtotas agrarinis ūkis.

Nemuno užliejamos žemės buvo labai derlingos. Iš sandėlių ant Danės upės kranto į tas apylinkes būdavo gabenamos trąšos, įranga, iš ten parplukdydavo grūdus ir kitus dalykus, sandėliuodavo dviem aukštais, paskui išplukdydavo laivais, vėliau išveždavo ir geležinkeliu. Viename iš sandėlių yra išlikę geležinkelio bėgiai.

Anais laikais tokių sandėlių buvo keliolika, jie tęsėsi iki pat dabartinio viaduko. D. Bernoto valdose yra likę trys, dar du yra kitose teritorijose, o kiti jau seniai nugriauti.

Išsamiau apie tai, kam D. Bernotas nusipirko šiuos sandėlius, kokią Klaipėdos problemą jis nori išspręsti, rytoj skaitykite "Vakarų ekspreso" priede "Prie jūros ir jūroje".

Dalia BIKAUSKAITĖ