"Įvairiais Lietuvos istorijos periodais esame patyrę pačių įvairiausių kalbų invaziją - prancūzų, lenkų, vokiečių, rusų. Atsilaikėme. Negi dabar pralaimėsime kovą su anglų kalba?" - sako "Vakarų ekspreso" redkolegijos narys, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedros docentas, grupės "Studija" vokalistas Stepas Januška.
Girdėjau, kad labai piktinotės, kai Lietuvos valstybinės šventės metu iš dešimties dainų devynios buvo angliškos. Kas su mumis nutiko, kad nebeįtinka lietuvių kalba? Netgi per Lietuvos nepriklausomybės dieną... Ir kodėl nebeįtinka? Gal įžvelgiate gilesnes šaknis nei angliško, amerikoniško vokalo žvaigždyno mėgdžiojimas?
Gyvenimas - greitas, nuolat kintantis. Daugelio dalykų nebeaprėpiame, nespėjame reaguoti. Tad tame koncerte pats sau padariau "atradimą" ir negalėjau patikėti savo ausimis ir akimis.
Jei tai būtų eilinis koncertas, gal viskas būtų "praslydę", kaip ir iki tol. Taip, atgavus nepriklausomybę, su kolegomis daug kalbėdavome, kaip išsiveržti iš vietinės erdvės? Nusprendėme - rinktis anglų kalbą būtų geriausiai. Mums visiems tai atrodė teisingas kelias. O patiems jauniausiems - neginčijamas ir vienintelis. Bet dabar jūs man įvardinkit, kas su tomis angliškomis dainomis iš lietuvių vokalistų ir muzikantų užkariavo pasaulį? Nuvažiavus į kokius festivalius ar konkursus Britanijoje, JAV, mano kaip dainininko šansai tik mažėtų, nes niekuo neišsiskirčiau tarp kitų. Išvada - anglų kalba nėra sėkmės receptas.
Žvelgiant į šiandieninę situaciją šou versle matyti, kad mus neša srovė, labai tolima nuo šaknų. Tampame pasaulio piliečiai be istorijos, be kilmės ir be šaknų. Mūsų raiškos kalba - lietuvių, o ne anglų.
Ir dėl to reikėtų atsipeikėti, pradedant "Eurovizijos" konkursu, kuriame bene vienintelė iš visų skambėjusiųjų "Strazdas" buvo sudainuota lietuviškai. Kelia nerimą tai, kad dabar esame atsigręžę į dainų kūrimo fabrikus, kuriuose masiškai štampuojamos dainos pagal esą eurovizinius standartus - beskonės, bekvapės, nekreipiant dėmesio į nacionalinius ar kultūrinius šalies savitumus.
Man atrodo, kad nacionalinei televizijai renkant dainas ir atlikėjus turėtų būti keliamas ir valstybinis uždavinys. Juk tokiuose konkursuose kuriamas šalies įvaizdis.
Ir, pabrėšiu - netgi pačios mažiausios Europos tautos čia dainomis prabyla gimtąja kalba. Ir nelieka nepastebėtos, kaip neretai nutinka su mumis, besinaudojančiais urmu gaminamomis dainomis jų kūrimo fabrikuose. Jos tokios vienodos, kas bedainuotų - belgas, šveicaras ar švedas.
Kai galvojame apie Lietuvą, mūsų tradicijas, kultūrą, juk galvojame lietuviškai. Tai kodėl dabar mes nebegiedame "Ilgiausių metų", o beždžionaujame su "Happy birthday to you"?
Man labai nepatinka, kai lietuviškos moterų pavardės įteisintos trumpiniais, pažeidžiant šimtametes tradicijas. Suprantu, kai lietuvių emigrantai jas trumpina svetimoje terpėje. O lietuviai net savoje žemėje išsižada savitumo, išskiriančio mus iš visų šioje žemėje… Gerbiu Zbignevą Bzežinskį, kuris savo lenkišką, sunkiai ištariamą pavardę išdidžiai "neša" per pasaulį.
Kategoriškai esu nusistatęs prieš svetimus keiksmažodžius - rusiškus ar angliškus. Įvairiais Lietuvos istorijos periodais esame patyrę pačių įvairiausių kalbų invaziją - prancūzų, lenkų, vokiečių, rusų. Atsilaikėme. Negi dabar pralaimėsime kovą su anglų kalba?
Tiesą sakant, mes net nekovojame - tiesiog krentame kaip nuolankūs vergai to net nepastebėdami. Ir jeigu neatsitiesime pagal himno žodžius "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt", tikrai kovą be mūšio pralaimėsime.
Dirbate su Klaipėdos universiteto muzikos specialybės studentais. Gal jau jie tarpusavyje kalbasi angliškai ir su jumis šia kalba bando bendrauti?
Kad jaunoji karta vien angliškai bekalba - mitas. Taip, džiazo vokalistams anglų kalba būtina, kaip klasikos atlikėjams - italų. Manau, kad džiazo vokalistai turėtų išmanyti ir portugalų kalbą, nes tai irgi šio žanro raiškos būdas. Lietuvos džiazo mokykla labai jauna. Mano svajonė, kad džiazas skambėtų ir lietuviškai. Tikiu, kad tai padarys dabartiniai mano studentai. Ir labai palaikau tas idėjas tarp jaunų muzikantų.
Kaip mes galėtume priešintis anglų kalbos brutaliai invazijai?
Dėl to pati valstybė turėtų išreikšti nuostatas. Stebina lietuviškos komercinės radijo stotys, vos ne šimtu procentų atsidavusios angliškoms dainoms, o lietuviška muzika - užribyje, "ne formatas".
Rengiami muzikiniai videokonkursai, kuriuose vėlgi dominuoja anglų kalba. Kyla klausimas, o kiek jau tų anglakalbių tuos klipus žiūri ir klauso? Žinoma, jei prasiskini kelią į tarptautinę areną, galima sukurti ir versiją tarptautine kalba.
Manau, kad viešojoje erdvėje turėtų vyrauti kietas lietuvių kalbos vartojimo reglamentas. O kiek Lietuvoje kavinių, restoranų, įstaigų, parduotuvių angliškais pavadinimais? Kartais pasijuokiu iš minties - kiek pro tuos "objektus" praėjo anglakalbių?
Tuos anglų kalbos įsitvirtinimo mūsų šalyje reikalus turėtumėm spręsti dvejopai - valstybiniu lygiu ir pilietiniu, kai kiekvienas žmogus ar kolektyvas įsipareigotų: lietuvių kalba pirminė, nes prigimtinė.
Kažkaip lyg ir nepamenu, kad būtumėte dainavęs ne lietuvių kalba. Tai - principas?
Grupė "Studija" susibūrė 1978 metais. Šiemet švęsime gyvavimo trisdešimtpenkmetį. Ir jubiliejiniame koncerte neskambės nė viena angliška daina. Atsakysiu nuoširdžiai - nuo pat pradžių man buvo nejauku publikai prabilti ta kalba - nesupras. Dėl to ir kūriau lietuviškai, nes norėjau, kad suprastų. Kad ir kaip tobulaibūtum įvaldęs kitas pasaulio kalbas, tu jomis vis tiek neperteiksi to, ką gali išsakyti lietuviškai.
O kiek taip manančiųjų šou versle sutinkate? Ar turite bendraminčių?
Iš esmės - dauguma. Menininkai laisvi galvoti ir rinktis jiems atrodančius tinkamus sprendimus. Jie - laisvi. O kas tą laisvę suteikė? Lietuva. Vidinis pojūtis ir turėtų atsakyti į dabar iškilusius gana skaudžius klausimus.
Jūsų sūnus užsieniuose studijavo verslą. Kaip jis draugauja su gimtąja kalba? Ir ar toji draugystė tvirta?
Versle, būtent Lietuvoje, jis žengia pirmuosius žingsnius. Bent jau kol kas nepastebėjau, kad anglų kalba išstumtų gimtąją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą