„Skaidrioji“ Vyriausybė - „švogerių“ Vyriausybė

„Skaidrioji“ Vyriausybė - „švogerių“ Vyriausybė

Ypatingą skaidrumą deklaravusi dabartinė Vyriausybė dirba taip pat, kaip ir ankstesnės. Į įtakingus valstybinius postus siūlomi ne atrankas laimėję, o ministrams artimi asmenys. Štai į Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) direktoriaus postą teisingumo ministrė Milda Vainiutė siūlo skirti ne atranką laimėjusį, o pralaimėjusį žmogų. Užtat jis - geras ministrės pažįstamas ir buvęs ilgalaikis bendradarbis. Labai skaidru?

 

Pralaimėjo, bet laimėjo

Teisingumo ministerija vietoj buvusio ilgamečio VDAI direktoriaus Algirdo Kunčino, iš posto pasitraukusio pavasarį, siūlo skirti Mykolo Romerio universiteto Viešosios teisės instituto profesorių Darijų Beinoravičių. Prieš pusę mėnesio Teisingumo ministerija organizavo atranką į minėtą postą. Joje pareiškė norą dalyvauti trys asmenys, tačiau vienas vėliau dalyvauti atsisakė, mat gavo solidų darbą „Sodroje“, tad liko tik D.Beinoravičius bei VDAI direktoriaus pavaduotoja (šiuo metu laikinai einanti direktoriaus pareigas) Dijana Šinkūnienė.

Norint užimti šį postą, per atranką reikėjo surinkti mažiausiai 7 balus. D.Šinkūnienė surinko net 8,6, o jos konkurentas - tik 6,6, tai yra, neperžengė net reikalavimų kartelės. Tačiau vis tiek į postą siūlomas jis, nors atrankos komisija nugalėtoja paskelbė D.Šinkūnienę. Beje, D.Beinoravičius nuo „Vakaro žinių“ nė neslėpė, kad su dabartine ministre anksčiau ne kartą buvo bendradarbiai - dirbo prezidento Valdo Adamkaus patarėjais, o paskui abu dirbo ir Mykolo Romerio universitete - kai profesorius vadovavo Teisės filosofijos ir istorijos katedrai, būsima ministrė vadovavo Konstitucinės teisės katedrai. D.Beinoravičius neslepia ir to, kad veikiausiai M.Vainiutė jį ir pasirinko dėl to, kad gerai pažįsta, žino, kad jis puikiai išmano asmens duomenų apsaugos sritį.

Ne atranka, o „pakazucha“

„Kadangi ne aš pats save pasirinkau, negaliu komentuoti, kodėl mane pasirinko, nors laimėjau ne aš. Kiek tiksliai balų surinkau, tai, atvirai kalbant, net nepasižiūrėjau, tačiau komisija pranešė, kad laimėjo D.Šinkūnienė. Aš ją su tuo ir pasveikinau. Tačiau atranka buvo konsultacinio pobūdžio, ministrės ji neįpareigoja, todėl galėjo pasirinkti ir trečią ar ketvirtą reitinguotą žmogų. Matyt, buvo kitų kriterijų, kodėl mane pasirinko. Tiksliai nežinau. O net jei ir žinočiau, būtų nekorektiška man tai komentuoti“, - „Vakaro žinioms“ dėstė D.Beinoravičius.

Jis sako, jog tapęs VDAI vadovu norėtų, kad jo pavaduotoja dirbtų D.Šinkūnienė, nors ir buvo konkurentė atrankoje.

„Kiekvieno žmogaus darbinė patirtis yra labai svarbi, todėl, net ir nepažinodamas, norėčiau, kad ji dirbtų. Tačiau dar nesu paskirtas, VDAI direktorių skiria Vyriausybė teisingumo ministro teikimu. Tad gali paskirti, o gali ir nepaskirti. Tai, kad pralaimėjau atranką, manęs nei nuvylė, nei nenuvylė, nors ta sritis man būtų įdomi kaip praktinė. Jei tiksiu - sutiksiu, jei ne - per daug neliūdėčiau. Tačiau jei sakysite, kad atranka buvo „pakazucha“, būtumėte visiškai teisus. Galėjo jos ir nebūti. Matyt, atranka tikėjosi daugiau žmonių pritraukti. Išėjo kaip „pakazucha“, tačiau veikiausiai noras buvo pritraukti daugiau žmonių“, - spėliojo profesorius.

Išankstinis nusistatymas

D.Beinoravičius, paklaustas, ar pats sugalvojo dalyvauti atrankoje, ar pasiūlė ministrė, prieš atsakydamas kiek pagalvojo.

„Lyg ir pats sugalvojau, ministrė nepasiūlė. Jei atvirai, man labai neblogą įspūdį padarė kolegė, kuri laimėjo atranką. Pasirodė labai nuoširdi. Žmogiškai kalbant, ar ir pats galvojau, gal man atsitraukti. Bet ar tai kažką išspręstų? Nes, kiek supratau, kolegė į VDAI direktorius netiktų bet kokiu atveju. Bet nenoriu apie tai viešai kalbėti. Man atrodo, kad tai pačiai kolegei buvo paaiškinta, kodėl jos neteiks. Man pačiam situacija labai nesmagi, tačiau man paaiškino, kad aš reikalingas ir siūlomas ne todėl, kad kažką išstumčiau“, - kalbėjo D.Beinoravičius.

Komentarai - vėliau

Kam buvo reikalinga fiktyvi atranka, kol kas yra neaišku. M.Vainiutė šiuo metu yra komandiruotėje Taline, todėl vakar tarnybiniu mobiliuoju telefonu buvo nepasiekiama.

Milžiniška patirtis

D.Šinkūnienė „Vakaro žinioms“ patvirtino, kad laimėjo minėtą atranką.

„Aš buvau informuota, kad laimėjau, komisija informavo, kad surinkau daugiau nei 8 balus, o antros vietos laimėtojas - mažiau nei 7. Bet negaliu nieko komentuoti. Kaip vertinti tokią atranką? Kaip pavadinsite, taip ir tiks, man vertinti būtų neetiška. Ar liksiu pavaduotoja? Ateitis parodys. Gavau kvietimą penktadienį 8.30 val. atvykti pas ministrę, tačiau apie pokalbio turinį nesu informuota“, - sakė D.Šinkūnienė.

D.Šinkūnienė VDAI direktoriaus pavaduotoja dirba nuo 2001-ųjų, todėl nekompetencija, žinių duomenų apsaugos srityje trūkumu jos apkaltinti tikrai negalima.

„Norėčiau tikėtis, kad patirties trūkumu manęs negalima apkaltinti“, - teigė laikinoji VDAI direktorė.

Interviu su Povilu Urbšiu, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininku, valstiečių frakcijos nariu:

- Dabartinė Vyriausybė deklaravo ypatingą skaidrumą. Tačiau kur tas skaidrumas, jei postai siūlomi pagal pažintis, o ne pagal tai, kas laimėjo atranką?

- Atrankos valstybės tarnyboje organizuojamos tam, kad būtų kiek galima sumažinta galimybė pasireikšti subjektyviam pasirinkimui, kai pasirenkama ne pagal kompetenciją, o pagal draugystės ar giminystės ryšį. Viena didžiausių problemų Lietuvoje ir yra nepotizmas, kai tapo norma pripažinti, kad Lietuva yra tapusi švogerių žeme. Dabar matome, kad įvairiose žinybose pradeda dominuoti giminių, artimųjų, draugų klanai. Todėl patariamosios atrankos yra ne kam kitam, o tik nepotizmo įteisinimui skirtos.

Anksčiau Valstybės kontrolė buvo atkreipusi dėmesį dėl Generalinės prokuratūros. Ten irgi būdavo skelbiamos atrankos, atrankos komisija nugalėtoju paskelbdavo vieną, o generalinis prokuroras pasirinkdavo visai kitą asmenį. Ir net nemotyvuodamas kodėl. Galų gale tokias madas diktuoja net aukščiausieji valstybės vadovai, net prezidentė. Jei Teisėjų taryba pasiūlo kandidatą į teisėjus, kažkodėl prezidentė pasirenka net ir septintą kandidatą pagal eiliškumą. Todėl nėra ko stebėtis, kad ir ministrai laikosi tų pačių madų.

Taip, gal to profesoriaus kompetencija ir yra pakankama, bet pati atranka parodė, kad jis surinko mažesnį balų skaičių ir net nesurinko reikiamo skaičiaus. Be to, jis yra iš to paties universiteto, kuriame dirbo ministrė. Jei teisingumo ministrė tikrai siekė atnaujinti pačią sistemą ir išgyvendinti nepotizmą, turėjo pasistengti, kad jos pačios sprendimai nesukeltų abejonių dėl dvejopų standartų, kai vienokie standartai taikomi pažįstamiems ir kitokie tiems, kurie neturėjo progos su ja susipažinti.

- Gal geriau tegul ministrai iš karto paskiria pažįstamus į valstybinius postus, nei imituoja atrankas?

- Jei iš tikrųjų norima paskirti žmogų, kuriuo pasitiki, tada tikrai geriau atrankos net neimituoti. Nes atranka sugalvota ne imitavimui, o siekiant surasti patį tinkamiausią žmogų. Tačiau kai atrankos tampa rekomendacinio pobūdžio, tai kam tada nustatinėti minimalų balą, kam gaišinti komisijos darbo laiką, už kurį moka visi mokesčių mokėtojai, kai pasirodo, kad tas darbas yra bergždžias?

- Teisingumo ministrė gali argumentuoti, kad pasitiki konkurso nelaimėjusiuoju, nes pažįsta jį asmeniškai ir žino jį esant kompetentingą. Tačiau jei atrankoje kitas asmuo pasirodė geriau, tai jis dar kompetentingesnis.

- Būtent. Jei ministrė siekia atnaujinti instituciją, tai institucijai labai neigiamai ateityje atsilieps, jei bus suabejota jos vadovo skyrimo skaidrumu ir gali diskredituoti patį tikslą. Ten dirbantys žmonės supras, kad jų kaltė yra tik ta, jog ilgai dirba ir nėra ministrės pažįstami. Įsivaizduokite, kaip dabar dirbs atranką laimėjusi, tačiau į direktorius nesiūloma pavaduotoja. Ji bus demotyvuota. Kalbama apie institucijos išskaidrinimą, o jos vadovu pasirenkamas ne atranką laimėjęs asmuo, o ministrės pažįstamas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Raktažodžiai
Sidebar placeholder