Skaistykla, dangus ir pragaras....

"Teatras - paslaptingas meno pasaulis. Pažinimo sodas, atgaivos šulinys. Teatras - vieta, kur prožektoriai - saulės, kur scena oazė, o aktorius Žynys... Teatras - skaistykla, dangus ir pragaras. Baisių nusikaltimų vieta. Scena - Teisybės, Gėrio, Grožio ežeras su neapykanta ir meile susieta. Teatras - Šventykla, Auka ir Aukuras. Ir Koliziejus. Ir būstas Diogeno. Teatras - tai diena, naktis ir vakaras. Tai aktoriaus Namai kiekvieno", - savo eilėrašyje rašo Klaipėdos dramos teatro aktorius Bronius GRAŽYS.

"Atėjome iš idėjos..."

- sako Klaipėdos universiteto Menų fakulteto III režisūros kurso studentai Laima Kalėdaitė, Valdonė Talutytė, Adomas Stančikas ir Robertas Razma, paklausti kodėl pasirinko šį menkai atlyginamą amatą, kur nuolat vyksta konkurencinė kova už vietą po rampos saule.
"Kas savaitę eidavau į Kauno dramos teatrą žiūrėti Rūtos Staliliūnaitės; ji man atrodė nepasiekiama dievaitė. Visos moterys scenoje - gražios, o vyrai - aistringi", - su šypsniu prisimena vaikišką susižavėjimą teatru Valdonė.
"Keturi su puse studijų metai yra tam, kad suprastum, ar gali tą darbą dirbti, ar ne. Iš pradžių, kol ieškai, jūra atrodo iki kelių, ir gal dar nesusimąstai apie materialius dalykus - jaunatviškas maksimalizmas. Jeigu viltys nepasiteisins, galėsime tapti bet kuo, nes specialybė universali: vadybininkais, masinių renginių režisieriais, staliais, siuvėjais, kirpėjais ir barmenais..." - juokiasi jauni žmonės. - "Mes "neužsiciklinome" vien teatru: rašome pjeses, poeziją, prozą, dainas, tad jeigu A. Mamontovą galima vadinti ne tik dainininku, bet ir aktoriumi, tai ir mes galim laikyt save visapusiškais", - ironizuoja trečiakursiai.
"Kai stabilizuosis ekonomika, žmonės vėl sugrįš į klasikinės muzikos koncertus ir teatrą, nes jiems vėl reikės dūšiai atgaivos. Ir ta masinio meno plastmasė, kičas jiems paprasčiausiai nusibos. Vilniuje ir dabar teatruose gyvenimas verda. Todėl, kad Nekrošius, Tuminas, Koršunovas keičiasi sulig gyvenimu, žmonių mąstymu. Neužtenka pravirkdyt žiūrovą, reikia vientiso "produkto": ir geros technikos, apšvietimo, ir labai gero aktoriaus darbo, ir vizualinės raiškos, o svarbiausia - režisierius. O štai Padegimo "Meistriškumo pamokoje" veiksmo kaip ir nėra, bet labai stiprus Narmontaitės darbas - šiurpas pereina nugara! Tiesiog aktorė žiūri tau į akis ir klausia: "O kaip tu šiandie jautiesi?", - lygina režisūros specialybės studentai.
"Tie laikai, kai minios naktimis lūkuriavo prie bilietų kasų, jau praėjo, - teigia scenos jaunimas. - Visa keičiasi, teatras tampa nebe valstybine institucija, o privačia "įmone". Dabartinis teatro uždavinys yra suteikti žmogui malonumą, nes nebėra tos gyvybinės problemos ir tikslo, kai buvo siekiama laisvės, ir teatras žadino tautos sąmonę. Mūsų gyvenime didžiulis naujovių ir alternatyvų, popkultūros antplūdis. Bet gal ateis laikas, kai jau visa bus išbandyta, ir žmonės sugrįš tikrųjų dvasios vertybių, apie kurias kalba teatras. Klaipėdos dramos teatro problema ta, jog žmonėms siūloma ne tai, ko jie ieško, kas jiems aktualu. Ten yra senieji režisieriai ir aktoriai, visa "užsikonservavę", ir žalias jaunimėlis ten neįleidžiamas. Mumyse dar yra "šarmelio", ne nusivylimo. Gal tai bus mums likimo išbandymas ir misija: susiėjome tam, kad prikeltume tai, kas buvo arba atrastume kažką nauja".

Jei nusileistų skraidančios lėkštės...

"Dažnai teatras stengiasi ne sujaudinti žmogų, bet jį šokiruoti - gyvenimas perdėm nuogas, laikraštinis ir bjaurus. Iškyla klausimas, kiek lieka teatre meno, estetikos ir sakralumo. Štai vyksta Irake karas, bet kol jis mūsų tiesiogiai nepalietė, tartum ir neveikia. Jei atskris kosminiai laivai ir skraidančios lėkštės leisis - tegu bus jos ir teatre, bet vis tiek ir po tūkstančio metų jis turės šnekėt apie žmogaus vidų. Tegu kis forma, stilius, rasis beprotiškas tempas - svarbiausia liks žmogaus sielos reiškiniai", - teigia ketvertas trečiakursių.
"Mes esame naujoji karta, yra tas magiškasis "jeigu": ar tapsime brandžiomis, stipriomis asmenybėmis, skleidžiančiomis žmonėms šviesą? Spektaklis - tai režisieriaus vidus, jo juokas ir verksmas. Reikėtų perskaityt pusę pasaulio knygų ir susipažint su puse pasaulio žmonių, suprast jų norus, įgeidžius. Taip, manome, jog tikslas pateisina priemones, tas režisierius gali būti demiurgas, Kaligula - kad tik būtų į ką pažiūrėt. Teatras yra šventovė, gyvas vyksmas. Yra pakyla, ant kurios mes atsistojam, kad kažką pasakytume žmonėms. Aktorystė - sugebėjimas persikūnyti į kažką kitą, savyje rasti ir apgyvendinti kitą žmogų. Anaiptol nesijaučiame kaip žuvys vandeny; turėsim užsidirbti tai, apie ką svajojam", - sako būsimieji režisieriai. Atšilus orams, trečiakursiai ketina sąvartyne parodyti spektaklį "Ponios ir mužikai", idant padovanotų šventę užribio žmonėms.

Katarsis, nenusakomas žodžiais...

"Jau vaikelyje reiškiasi artistinė prigimtis: jis joja ant lazdos, fantazuoja, meluoja, nori būti karalium: išliet gaivališkus jausmus, pasislėpt už kažko ir save parodyt kitokį. Gera pasaka nesensta: joje vaikas randa sau uždavinius, siekį būti turtingam, mylimam - tai neįgyvendinta svajonė", - prabyla aktorius Bronius Gražys. - Ko anksčiau žmonės ėjo į teatrą? Pažiūrėti įstabaus aktoriaus, o ne koncepcijos ieškot. Dabar yra režisieriaus teatras, ir viskas galima, įmanu vieną įvykį paversti dvidešimčia, svarstyti, kas būtų, jeigu gyvenimas būtų kitaip susiklostęs. Režisieriui aktorius yra tik medis ar cementas, statybinė medžiaga. Galima iškupiūruoti Ibseną, Šekspyrą, pasiimt fragmentą, detalę.
Kartais man teatras atrodo kaip dingęs pasaulis, tai nebe mano kinas, tapyba, muzika ar poezija... Gal esu konservatyvus, bet tikiu, kad teatras privalo nerti į stulbinančias psichologines, dvasines gelmes... Balzakas sakė, jog vertinti žmogų pagal jo drabužius ir išorę tai tas pats, kas žiūrėt į chronologinę lentelę. Prasmė - sukrečiantį žmogaus vidų pamatyt, kuo tas gyvena, kvėpuoja, pašėlusiai myli ir neapkenčia. Teatras artikuliuoja mintį, idėją išvysto, išlukštena, atskleidžia kaip žiedą. Apvalo. Teatras turi tūkstantį veidų: turgus, altorius, bažnyčia, šermenys ir net karas yra teatras.
Kuo skiriasi aktoriai nuo kitų mirtingųjų? Vis pagalvoju: ne šventieji puodus lipdo. Aktorius yra visapusiškas, turi daugiau fantazijos, drąsos, it smuiką suderina savyje išeitą mokyklą, filosofiją, intuiciją ir beždžionės plastiką. Jodamas ant lazdos, jis tiki, kad joja ant žirgo. Aktoriui "kaifas", jeigu užsikabinai, paveikei, sugestijavai, pajutai publikos alsavimą. Tai - katarsis, nenusakomas žodžiais: apnuoginai savo širdį, ir atidavei ją, sukūrei pavidalą, gyvą žodį dalijai it komuniją. Pasisekė - nestygsti, kliedi, durnių volioji, nepavyko - irgi tas pats. Skrydžio aukščiui, tobulumui nėr ribų. Vis dėlto nenusakomas jausmas, kai repetuoji mėnesį, metus, išeini į sceną vardan vienos nušvitimo akimirkos, ir jei tau nuskilo tai patirti drauge su publika - gautas atlygis, esi turtuolis".