Tą vakarą prie spindinčios Kalėdų eglutės susibūrė visi Klaipėdos vaikų globos namų "Rytas" auklėtiniai. Taip norėjosi kiekvienam mažyliui pasakyti: "Esi Visatos vaikas kaip medžiai ir žvaigždės. Turi teisę būti mylimas ir vienintelis toks. Net jei patyrei daug nevaikiško skausmo ir skriaudų, žinok - pasaulis puikus ir geras kaip Tavo tyra širdelė. Atrask savo kelrodę žvaigždę".
"Gal fėja užburtų mus princesėmis?"
Papurgalvių, žvitrių it voverės sesyčių, 6-erių metukų Danielės ir 4-erių Gabrielės pirmi žodžiai buvo: "O šiandien pas mus ateis močiutė! Mus pasiims su savimi. Labai laukiam". Kvatodamos išpyškino prėjusių metų išdaigą: vyresnėlė, kai mažoji neklausė, parkrito ir ėmė spardytis, lyg taip galėtų sutramdyt užsispyrėlę. Šiaip sesės pykstasi retai, ir tai dėl juokingų smulkmenų; užtat koks saldus susitaikymo bučkis! Tą akimirką viską sesei galėtum atiduoti. - "Turime tik viena kitą", - čiauškėjo jos. Prisipažino labIausiai mėgstančios pasakas apie Pelenę ir Snieguolę su septyniais nykštukais - būtent šių vaikiškų herojų gyvenime įvyko aibė stebuklų. - "Aha, net labai tikim, kad būna stebuklų! Norėtume, kad fėja mus užburtų gražiomis mergaitėmis su ilgais plaukais", - sako juodvi. Prajunku: ar begali būti dar už jus gražesnių mergaičių? - "Bet mes būtume gražiausios pasaulyje princesės! Dovanų norėtume Barbės su dažais". Danielė užaugusi norėtų būti dailininkė, o Gabrielė - "šiaip panelė". Paklausta, kaip ji įsivaizduoja atrodant Jėzusėlį, ir kokį jį nupieštų, mergaitė sąžiningai prisipažįsta: "Kopijuočiau, nes pati dar nemokėčiau nupiešt tokio didelio paveikslo". Jos abi jau žino, kad per Kalėdas gimė mažas vaikutis, "Jėzaus Kristaus sūnus", ir padarė jis kažką gero visiems žmonėms žemėje. Pasak mergyčių, Dievulis padeda: duoda duonos, myli vaikus. Danielė su Gabriele irgi labai myli mažus vaikučius, juos nešioja ir myluoja, ir dar myli savo
krikštamotę, su kuria vasarą toli keliauja. Ir auklėtojos kartais šiek tiek primena fėjas. Ką mergaitės pakeistų pasaulyje, jei iš tikrųjų taptų princesėmis? - "Norėčiau, kad nebeliktų "ubagų", nes man jie nepatinka, ir kad niekas neskriaustų mažo vaiko, o lesintų paukštelius", - už abi atsakė Danielė.
Bus milžinas kūnu ir dvasia
Dvylikmetis Mantas sako, kad nesibaigiantis jo gyvenimo stebuklas yra krepšinis. Užaugęs lygiuotųsi į Štombergą, Mažeiką, Naujokaitį ir labiausiai - į Džordaną. -"Ne, nelabai norėčiau būti toks kaip Švarcenegeris: reikia labai daug vitaminų valgyti, ir jis ne tiek treniruojasi, kiek visokių anabolikų pumpuoja. Bet jei būčiau tvirtas - tikrai, silpnesnius apginčiau. Jau kartą apgyniau savo mažesnį broliuką. Gatvėj prisikabino girti, mūsų bendraamžiai: grasino peiliu, žadėjo durti į koją, bet aš pašokau, įspyriau jam į ranką ir peilis iškrito. Tada trise užpuolė: aš gavau, bet ir jie gavo". Berniukas sakė, kad šiandie jį aplankė abu tėveliai, nieko nepadovanojo, bet pažadėjo per Kalėdas namo pasiimti. Vis dėlto didžiausia svajonė - krepšinis. Geras sportininkas turi būti milžinas ne tik kūnu, bet ir dvasia. Mantas prisiminė varžybas, kai su draugų komanda laimėjo ir patyrė pergalės skonį: treneris jam didelis autoritetas. Vaikas prisipažino, jog ir vyrai kartais verkia. Jam praėjusiais metais teko išlieti ašarų, kai susipykdavo su draugais arba auklėtojais - jautėsi ir kaltas, ir nuskriaustas vienu metu. Kalėdų Seneliu seniai nebetiki... "Bet juk draugai yra geriau už dovanas, nes jie su manimi yra visada. Geri draugai neleidžia tavęs pravardžiuoti ir jiems gali sakyti viską. Jei būčiau prezidentas? Norėčiau padaryti gražią šalį: kad išnyktų vagys ir negeri žmonės. Seniau tokie vaikai čia gąsdino, mušė ir sakė niekam nesakyti, kitaip dar gausiu, bet dabar aš jų nebebijau. Ne, su mergaitėmis nedraugauju: nėra gražių... O gal ir tikrai nepastebiu? Juk reikia ne tik grožio, bet kad būtų protinga. O pats irgi užaugęs noriu būti gražus ir stiprus, ir protingas. Turėsiu šeimą, bet noriu turėti tik du vaikus, berniuką ir mergaitę. Jų niekada nepalikčiau: kai apie tai pagalvoju, visada prisimenu trejų metų Dariuką, kuris čia gyvena. Noriu jį apkabinti, kai jam skauda ir jis verkia. O jei tapčiau garsus krepšininkas, padėčiau žmonėms, giminei... Laikyčiau čiau čiau veislės šunį. Jeigu užsidirbčiau milijoną, atidaryčiau kokį barą kaip Sabonis. Pas vaikus atvažiuočiau būtinai tik su dovanomis, žaidimais", - sako berniukas, kuriam geriausiai iš visų mokslų sekasi matematika, istorija ir kūno kultūra.
"Visada reikės gerų policininkų"
Kai įsišnekom, taip pasakė aštuonmetis Tomas. Jo kalėdinė svajonė, pasirodo, - kad čigonė išburtų! Bet supranta, kad sužinojus likimą, paskui jau tektų ir pačiam pasitengti - stebuklai neišsipildo taip be niekur nieko. Stebuklas yra ir baltas sniegas, bet nebūtinai visi stebuklai byra iš dangaus... "Užaugęs būsiu policininkas. Gal ir tų filmų per daug prisižiūrėjau... Policininkų reikia, kad vagis išgaudytų. Žinau, kad blogi žmonės mažus vaikus gali nuskriausti, ir vienas kitą. Dabar aš neturiu draugų... Norėčiau turėti bent vieną draugą, nebūtinai didelį. Tikrą. Ne, gal kitokį negu aš. Įdomų. Gal ir galingą."
"Stebuklas - tai šeima, kuri visada su tavim"
... sako mąslių liūdnų akių vienuolikmetė Monika. "Kodėl šiandien karnavale vaidinsiu angelą? Nežinau, tiesiog mane išrinko, ir viskas. Taip, norėčiau skristi... Ir esu skridusi - sūpynėse, ir kai šokau. Bet jau seniai... Kokių stebuklų būna? Paslaptis. Ką pasaulyje labiausiai myliu? Savo šeimą; taip, ji išsibarsčiusi. Čia gyvenu su vyresne seseria. Ja galiu pasikliauti, ji ypatinga... Užaugusi norėčiau būti auklėtoja; būtų "fainiai" dirbti čia, šituose globos namuose. Moku siuvinėti, truputį - virti. Norėčiau būti penkių vaikų mama. Čia su mumis gyvena mažiukas Darius, jam daugiau nei metai. Žinau, kad gimė neišnešiotas: jis dabar serga, mes su drauge abi jį slaugom. Kuo skiriasi vaikai nuo suaugusiųjų? Vaikiškai elgiasi, beveik bejėgiai, labai geri ir gražūs, visus žmones myli. Taip, kartais į juos reikėtų žiūrėt kaip į stebuklą. Didžiausia kitų metų svajonė? Gyventi su savo šeima. Kiekvienas žmogus gimė, kad būtų su savo šeima ir jos niekada nepaliktų."
Tai kalbant Monikos akyse sužibo greit ant skruostų tirpstančios žvaigždės, ir ji nušlamėjo su savo angeliškais sparnais... Galbūt šie vaikai jau pradėjo kurti širdimi apčiuopiamus stebuklus?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą