Stepono Dariaus anūkas Skirmuntas Maštaras: "Drąsūs žygdarbiai sutelkia tautą"

Šiandien Kaune, Judrėnuose (Klaipėdos r.) ir Vytogaloje (Šilalės r.) vyks legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą aštuoniasdešimtųjų metinių minėjimo renginiai. Kaip ir kasmet, pagerbsime Lietuvos didvyrius, kurie, siekdami išgarsinti mūsų šalies vardą, ryžosi rizikingam skrydžiui per Atlanto vandenyną. S.Dariaus anūkas girininkas Skirmuntas Maštaras niekada nepraleidžia senelio garbei rengiamų minėjimų. Jam tai savotiška pareiga ir privilegija.

Skaudi netektis

S.Maštaras yra S.Dariaus dukros Nijolės Dariūtės-Maštarienės (1925-1990) sūnus. Legendinio lakūno anūkas, kuriam dabar 62 metai, dirba girininku Vaineikių girininkijoje, Kretingos miškų urėdijoje.

S.Maštaras garbina garsųjį senelį už narsų jo poelgį. Tačiau kartu akcentuoja, kad tai, kas lietuvių tautai buvo žygdarbis, jo šeimai tapo tikra tragedija. Jo mama, S.Dariaus dukra, tėvelio neteko būdama vos 8 metų. O jos motina, S.Dariaus žmona Jaunutė Liudvika Škėmaitė-Darienė, našle tapo labai jauna, sulaukusi vos 29 metų.

„Dariaus skrydis į Lietuvą šaliai davė labai daug, bet mano mamai ir močiutei tai atnešė daug skausmo. Žūtis... O vėliau nežinia, kur paslėpti jų kūnai. Mano mama neturėjo tėvo. Ji buvo labai maža, kai jis išvyko. Visą gyvenimą tėvelio ilgėjosi. Toks jau tas likimas: tavo tėvas tautos didvyris, bet tu jo neturi“, - atsidūsta S.Dariaus anūkas.

Dėl skaudaus praradimo S.Dariaus šeimoje daugiau lakūnų nebuvo. Vienas iš dviejų S.Maštaro sūnų svajojo tapti aviatoriumi arba lėktuvų konstruktoriumi. Tačiau S.Maštaras ir jo žmona buvo griežti - jokių skrydžių.

„Mūsų šeimoje buvo pasakyta, kad užtenka vieno garsaus lakūno. Atkalbėjome sūnų. Nereikia - buvo vienas lakūnas ir užtenka“, - sako S.Maštaras.

Jis įsitikinęs, kad garsaus giminaičio atminimą galima įprasminti nebūtinai tęsiant jo darbus. Štai S.Dariaus dukra Nijolė buvo garsi gydytoja. Tačiau tai nebuvo vienintelė jos veikla. Ji kruopščiai rūpinosi S.Dariaus ir S.Girėno atminimo išsaugojimu, parašė tris knygas „Lituanicos“ skrydžio tematika.

S.Maštaras iš močiutės perėmė legendinio lakūno relikvijas. „Respublikai“ jis pasakojo išsaugojęs S.Dariaus odinį šalmą, asmeninį parkerį, ant kurio išgraviruota „Darius“. Yra ir du JAV gauti ordinai bei trys apdovanojimai, įteikti Lietuvoje (tiesa, jau po lakūno žūties). Narsiojo aviatoriaus anūkas išsaugojo senelio užrašų knygelę su bilietu į Steigiamojo Seimo posėdį, piloto teises, kurias išdavė ir pasirašė aviacijos legenda Orvilis Raitas (Orville Wright). Dalį S.Dariaus daiktų S.Maštaras paskolino Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui, tačiau dovanoti neketina - pernelyg brangu.

„Pasilaikysiu sau, nes man be galo svarbu. Ne tiek man, kiek mano vaikams, anūkams“, - sako jis.

Lietuvai reikia didvyrių

Prieš 80 metų, liepos 16-17 dienomis, Kauno Aleksoto aerodrome, kur turėjo nutūpti „Lituanica“, savo didvyrių viltingai laukė 25 tūkst. žmonių minia. Laukė tų, kurie per Atlantą skrido tikėdamiesi išgarsinti mažos, mažai kam girdėtos šalies vardą.

S.Dariaus anūkas sako, kad iš meilės savo šaliai bei tiems, kurie garsina jos vardą, lietuviai visuomet geba susitelkti.

Tačiau ar šiandien jis nepasigenda tautą vienijančių žygdarbių?

S.Maštaras pastebi, kad mūsų tautai visuomet padeda susitelkti sporto pergalės. Jis siūlo prisiminti laikus, kai Lietuvos krepšinio rinktinė grumdavosi su buvusios Sovietų Sąjungos komanda. Kokia euforija apimdavo visą šalį! Ir šių laikų Lietuvos krepšininkai po pergalių sutinkami kaip didvyriai. Jų laukia tokios pat minios kaip prieš 80 metų Aleksote laukė narsiųjų lakūnų.

„Mums visada reikia kažkokio postūmio, kad vieningai galėtume džiaugtis ir tikėtis“, - sako S.Maštaras.

Beje, apie krepšinį jis prakalbo neatsitiktinai. Jo garsusis senelis laikomas vienu iš krepšinio pradininkų Lietuvoje. S.Darius aktyviai dalyvavo sportinėje veikloje, žaidė pirmose oficialiose rungtynėse Lietuvos vyrų krepšinio istorijoje. S.Dariaus žmona Jaunutė taip pat žaidė krepšinį.