Kretingos rajono Darbėnų seniūnijai priklausantis Šukės kaimas garsėja optimizmu. Apsilankęs čia tuo nebesistebi: nedarbo Šukėje nėra, čia, lentpjūvėj ir kitur darbo randa net darbėniškiai, o ir žmonės čia nei euroentuziastams, nei euroskeptikams į burnas nežiūri, patys savo galva gyvenimą tvarkosi. Ir visai neprastai...
Kaipgi kaime be interneto...
Tądien, kai užsukome į Šukę, ne vienas sodino bulves. Svetingai mus pasitiko garsus šiose apylinkėse Povilo bei Onutės Turauskių ūkis - ne sodyba, o visas dvaras. Perregimame tvenkinio vandeny šmėžavo tamsios didelių žuvų nugaros, vėl pakvipo rūkytu skilandžiu. Šeimininkas savo sūnums teleidžia pasigaut meškere tik po trejetą baltųjų amūrų, lydekų, karšių ar kitokių "bestijų", kad visų neišgaudytų.
Pirtelėje pasigėrėjome pono Povilo medžioklės trofėjais: jis vienas šauniausių iš dvylikos Šukės medžiotojų. Turi penketą šautuvų, o švediškas - mandriausias ir brangiausias. Sako, atėjo laikas, kai gali pagyventi pats sau. O pavargs, 56-erių metų sulaukęs perduos ūkį sūnui; įstojus į Europos Sąjungą, žmogui priklausys tūkstantis litų pensijos.
Namuose - miesto prabanga, internetas, pamatyta pasaulio. Žmona Onutė dirba dar kaimo bibliotekoj; tokie štai pragmatiški šiuolaikiniai ūkininkai? Jie žino: jei neturėsi 60-ies ha žemės, be valdiško darbo nepramisi. Onutė taip pat lengviau atsikvėpė: praėjo laikai, kai keldavosi ketvirtą ryto, kad paruoštų valgį pusšimčiui talkininkų linų lauke.
Pasėjau linelį nesmėlėtoj žemelėj...
"Apie tarybinius laikus gerai arba nieko", - juokiasi Povilas Turauskis, mat jo kaimynas mums sufleruoja, jog anas buvo spartuoliško, pavyzdinio kolūkio pirmininkas. "Javų daug kūlėm, nuo seno auginom linus. Bankininkai padėjo privatizuot gerą, kad nesužlugdyt linininkystės - gi už 8 kilometrų Kartenos linų fabrikas. Apie 800 hektarų žemės apsėta linais, pagrindinė kultūra, kurią augina apie 75 procentų kaimiečių. Prancūziškos savaeigės mašinos mums kol kas "neįkundamos" - išsiverčiam su baltarusiškom", - pasakoja žmogus.
Rudenį nerasi kaime gyvo žmogaus - visi kruta talkose, nuima linų derlių. Uždirba 4 litus per valandą, bet procesas gan sudėtingas: nuraus linus, kombainas nukarš, paklos, paskui atsiklojėja, tada presais susuka į rulonus, dalį reik apverst, o kai lyja, sustatyt į gubelius, surišt ir pakraut į priekabas. Linai - rizikinga avantiūra: užauginsi juos akmenuotoj ir molingoj žemėj, bet tik ne smėlynuos, o jeigu šlapia vasara, kultūra neužaugs iki metro, neatitiks standartų.
Žmonų į Prancūziją neims
"Blogiausia, jog tik po metų su mumis atsiskaito už linų derlių, bet valstybės subsidija nebloga - nuo 1 000 iki 1 500 litų. Europos Sąjunga žada duot tik apie 700 litų, koeficientai nustatomi pagal grūdų derlingumą. Nors, domėjausi, kitų šalių linininkai gauna 2 400 eurų subsidijų. Esame laimėję tokį projektą, paruošėm kooperacijos ir ekologinės žemdirbystės, gyvenviečių tvarkymo programą, ir šiomis dienomis būrys ūkininkų važiuosim į Šiaurės Prancūziją pasimokyt, patirties pasisemti - tam mums skyrė 200 000 litų", - ponas Povilas juokiasi, kad viešėdami vyndarių krašte jie pasidomėsią ir vynuogyninkyste. Žmonų neimsią, nes jos jau matę Paryžių.
Bedarbių kaime nėr - yra lentpjūvė, štai vienas vaikinas atidarė gintaro apdirbimo įmonę: šlifuoja, veria gintarus, ir veža į Nidą arba Latviją. Kokie papuošalai madingi, tokius ir kuria.
Užsieniečiams - tik duok
Ūkininkas sako, jog pasaulyje vėl žiauriai madingi lininiai drabužiai ir audiniai, bet lietuviui jie irgi "neįkundami". Skandinavai ir amerikonai labai perka ekologišką lino pluoštą, o Lietuvos tekstilės fabrikai nė trečdalio produkcijos nepagamina; užsieniečiai, kiek reikia, įsiveža linų iš Baltarusijos, Pskovo srities ir Tverės.
"Pernai Baltarusijoj pasidžiaugėm plačiais kolūkiniais linų laukais... Aš auginu dar ir rapsą, kviečius, turiu 68 ha žemės. Matau linininkystės perspektyvą, kažin kiek nepridės iš nacionalinio biudžeto, bet, manau, Lietuva nepames tradicinės kultūros, spaus sėmenis. Plungės tekstilės fabriko audinių 95 proc. išveža į užsienį; gaila, moterys nebemoka verpti linų, kaime neliko namudininkių. Taip, turim namie lino užuolaidų, staltiesių; buvo metas, rodos, 1992-ieji, kai atlygį už produkciją atsiėmėm audiniais. Į balių važiuoji - susivynioji drobės gabalą dovanų..." - šypsosi ūkininkas. Ko nepasvajoti, kad šešiolikmetei dukrai Ritai po kelerių metų kraičiui įdės skrynią lino audimų, o lino drabužius dar ir vaikaičiai nešios...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą