Taikiai nugalėjome stipriausią armiją.

"1991- ųjų Sausio 13-oji svarbi tiems, kurie ją prisimena. Gali pasijust buvęs tuo, kuo niekad daugiau nebebūsi. Supranti, jog buvome įsukti į istorinius verpetus pėstininkai, kurie atsidūrė tam tikru laiku tam tikroje vietoje. Aš tuo metu buvau Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas, stiprus keturiasdešimtmetis vyras, ir dabar man atrodo, kadten nieko reikšmingo nebuvo ir nėr ko čia medaliais žvangint ir krūtines pūst - žiū, kokie didvyriai buvome", - sako Vytautas Čepas.

Pradedantieji politikai

"Tragiškiems sausio įvykiams aprimus, 18-19 dienomis, išsimiegojęs, pajutau buvęs kažkas daugiau negu eilinis žmogus. Pasirodo, ne veltui taip mąstėm: būtų buvę blogai, jeigu būtų kitos jėgos nugalėję, jeigu Jedinstvo būtų savo tikslus pasiekę. Tuo metu aš dar buvau veikiančios TSRS AT deputatas, turėjau visas regalijas, pažymėjimus su Gorbačiovo ir Ligačiovo parašais; gal drąsesnis dėl to galėjau jaustis, nors aišku, tai buvo tik sapnas.
Antra, buvo Sąjūdžio rinkimų "įdirbis", aš jau buvau ganėtinai žinomas Klaipėdoje ir Lietuvoje politinis veikėjas. Nors, aišku, su didelėm išlygom; kokie ten mes politiniai veikėjai - kaip kosmonautai, bet vis dėl to pradžia jau buvo padaryta".

Grėsmės akivaizdoje

"Sausio 13-oji prasidėjo anksčiau, procesas pagreitį įgavo nuo sausio 8 d. iš visų kraštų, spaudos, televizijos ėjo žinios, buvo jaučiamas masių suaktyvėjimas, mes jau čia turėjom savo sistemą ir informacijos, žinojom, kas vyksta - iš aukštų saugumo kariškių.
Kai buvo priimtas liustracijos įstatymas, aš rūpinausi jais, bet niekuo negalėjau padėti, kažkam reikėjo "galvų", mašina buvo paleista, ir žmonės, kurie dirbo sovietų saugume ir buvo lojalūs Lietuvai, nukentėjo tiek pat, kiek jedinstveninkai.
Aplinka kaito, o apogėjus buvo pasiektas sausio 13, kai daugelis rimtai išsigando. Paradoksas, kad kelios paros prieš tai buvau neišsimiegojęs, per naktį išgerdavom gal 100 gr konjako tonusui pakelt, ir 12-ą dieną paprašiau leist namuose išsimiegoti. 21 val. kritau snūstelti, o žmona iškart krutina: "Kelkis, Vytuk, važiuok, kažkas vyksta". Apie 22 valandą buvau Miesto taryboje, ir per tą laiką prasidėjo Vilniuje tie baisūs įvykiai, kurie liko visų atminty.

Na, o paskui prasidėjo procesai Klaipėdoje: tuoj gavome informaciją iš dabartinio Universiteto teritorijos, tarybinių kareivinių, kas ten vyksta; ten irgi turėjome savo žmonių. Ten buvo paskelbta "bojevaja gotovnost", pradėti šildyti tankų, dislokuotų Birutės gatvėje, motorai. Prisiminkim, kas prieš tai darėsi: juk apie dvidešimt sovietų karinio miestelio patrankų buvo atsuktos vamzdžiais į gyvenamuosius Miško rajonus - tai buvo galios parodymas.

Sekė ir savi

"Kai kreipdavausi į tuometinį garnizono vadą Černychą, politinį vadovą Jegorovą (dabar, atrodo, jie abu yra generolai), jie sakė, jog tai, kas vyksta - normali profilaktika. Bet buvo pradarinėjami vartai karinei technikai išvažiuoti. Ir rusų kariuomenėje buvo vienas padorus žmogus, tikras inteligentas - tai štabo viršininkas pulkininkas Kerskis. Jis mums susitikus pasakė: "Vytas Jonovič, ty neboisia, ja kak načalnyk štaba soldat protiv graždan nepošliu".
Bet kito susitikimo metu Jegorovas ir Černych sakė: "My tolko soldaty, my budem ispolniat prikazy". Situacija buvo paradoksali tuo, kad aš, kaip miesto tarybos pirmininkas ir gynybos štabo viršininkas, iš esmės negalėjau susitikt su rusų kariškiais. Pats buvau sekamas savų, kurie bet kokį kontaktą su priešu būtų vertinę kaip išdavystę. Kariškiai bijojo ateiti pas mane į kabinetą, aš nepabijojau nuvažiuot pas juos į štabą, bet paskui supratau: jei darkart ten pasirodysiu, būsiu apkaltintas kolaboravimu.

Popas pasmerkė kariškius

Bet mano tikslas buvo, kad Klaipėdoje neįvyktų tai, kas įvyko Vilniuje, ir paskui mes dar susitikome su rusų kariškiais 4-5 kartus slapta. Aš juos įkalbinėjau: "Nedarykit to, net jei ateis įsakymas iš Maskvos. Nesiekit kokio Radionovo laurų, nesielkit kaip jis Tbilisyje. Pagalvokit apie generolą Šapožnikovą".
Buvo toks rusų generolas, kuriam buvo įsakyta dar sovietmečiu važiuot tankais ant žmonių, kai badaujančioj Čerkesijoj vyko masių sukilimas, - jis atsakė: "Aš - kariškis, prieš savo tautą nekariausiu". Aišku, jis tapo tėvynės priešas.
Kitas generolas pakluso - 10 tūkstančių žmonių iššaudė, bet viskas buvo užtušuota. Prašiau kariškių prisiminti leitenantą Šmitą.
Tokie pokalbiai visą laiką vyko tarp mūsų. O viešas, oficialus susitikimas Jūros 1, policijos valdyboje, pulkininko Narmonto (dabartinis saugos tarnybos "Tanora" vadas) kabinete. Dalyvavome aš, Povilas Vasiliauskas, pulkininkai Černych ir Jegorovas, na, matėsi, kad šie bijojo tos liaudies, kurią, atseit, gynė. Kalbėjome apie būsimą garsųjį sausio 14-osios mitingą Teatro aikštėje, kad žmonės būtų apsaugoti nuo tos bepročių gaujos.
Ir mums tada buvo iš esmės lengva, nes susitikime dalyvavo tėvas Antonijus, stačiatikių cerkvės popas Buravcovas. Jis iškart pradėjo juos keikt ir žegnot: "Erodai jūs! Liaudis privalo gyvent kaip ji nori, ko lendant su savo ginklais?".
Tokiu giliu, sodriu rusišku bosu galbūt išsakė tai, ko jiems niekas nebuvo sakęs. Kalbėjo apie garbę, demokratiją, žmogaus teises, apie Dievo baimę, kultūrą, o kariškiai sėdėjo su savo žieminėm kepurėm, galvas nuleidę, prakaitas žliaugė. Ir jie išėjo iš ten kaip išgręžti".

Paniką kurstė "Jedinstvo"

"Mes sprendėme, ką ir kaip kalbėti mitinge, nes Klaipėdoje jautėsi didelė įtampa tarp lietuvių ir rusakalbių. "Jedinstvo" buvo stipri, arši, ir prie jų neprisidėję rusai galbūt užsidarę drebėjo. Reikia ir juos suprast, nes kai kurie lietuviai sakė: "Tegu dreba, svoločiai, mes irgi 1940-aisiais drebėjom, kai į Sibirą vežė". Paniką kurstė mūsų kvaileliai ir jedinstveninkai, kuriems buvo svarbu supriešinti žmones.
Nusprendėme, kad sumažintume įtampą, kalbėti turi būtent kitų tautybių žmonės - nuo ukrainiečių kalbėjo Leonidas Tregubas, kažkas nuo rusų bendrijos, nuo žydų - Rikleris. Tokio mitingo Klaipėdoje dar nebuvo ir, duok Dieve, kad nebebūtų: Teatro aikštėj žmonių buvo kaip silkių bačkoj, ir į gretimas gatveles lyg būtų nusidriekę milžiniško tautos kūno rankos... Po to, kai tie įvykiai atslūgo, kariškiai pasidarė sukalbamesni".

Susitikimas dešros parduotuvėje

Vėliau susitikau Jegorovą I. Kanto gatvėj, dešros parduotuvėj, jis iš Kaliningrado, kur turėjo verslą, buvo atvykęs apsipirkt, bet kariškio mentalitetas išlikęs.
Kai jį buvo supakavęs mūsų saugumas, jau kokiais 1992 m., rusų ambasados darbuotojas išvežė jį automobilio bagažinėj per sieną. Nes jis buvo kaltinamas tuo, kad prieš teisėtai išrinktą Lietuvos valdžią organizavo pučą ir grasino ginklu.
Menu, kaip areštavo garnizono vadą Černychą. Sėdėjome restorane su rezistentu, nūnai mirusiu, architektu Jonu Pajauju, atvykusiu iš Gotlando salos, atėjo policininkas ir man pasakė: "Jums liepta pranešt, kad jau atėjo laikas". Sovietų kariškiai sukinėjosi aplink mano butą senamiestyje. Aš palikau svečius ir grįžęs namo išsiunčiau žmoną ir vaikus pasislėpt, pats pasiėmiau antklodę ir pagalvę ir išėjau į savo kabinetą miesto taryboje, kur apsistačiau savo vyrais.
O prokuroras Ignas Laucius su savo komanda jau buvo supakavę Černychą, ir tuomet iš Kaliningrado atskrido generolas, susėdom arbatos su buterbrodais, - prasidėjo derybos tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Ir baigėsi tuo, kad Černych buvo paleistas, jį "supakavo" ir staigiai išvežė iš Lietuvos. O gudrusis Jegorovas, kaip sakiau, supratęs, kas jam gręsia, autus nešė pats".

Tarp išdavystės ir provokacijų

"Reikia nukelt kepures prieš žmones, grėsmės akivaizdoje susitelkusius uostamiesčio gatvėse - tai teikė stiprybės, įvykiai parodė, kad esame vieningi, į orą pašaudę mūsų neišgąsdins. O paėmus atskirus epizodus, visko buvo - kvailystės, aukščiausio lygio diletantizmo, išdavysčių ir noro išduoti, begalinio troškimo pasižymėti. V. Narmontui pavyko sustabdyti neprognozuojamą vyksmą, uždarius į karcerį karštuolius; neminėsiu euforijos apimtų žmonių pavardžių, ne visi tą įtampą atlaikė.
Vyrukai su "Molotovo kokteiliais" buteliuose buvo pasiruošę šturmuot raudonąsias kareivines - būtų ėję prieš tankus su akmenimis tiesiai į mirtį. Būta tiek pasiaukojamo entuziazmo; šviesios atminties Rimo Ulevičiaus vyrai organizavo gynybą, kasė griovius ir pylė benziną, važinėjo su benzino kanistrais į Girulių televizijos bokštą; nuostabu, kaip tada jie nesudegė, nesusprogo. Saviškiai spaudė mane, reikalavo ginklų (turėjom 40 Kalašnikovo automatų, policijos rezervą). Aš turėjau gerą pistoletą su išcentruotomis kulkomis, jį nešiojausi iki 1995 metų.
Mes būkštavom, kad jedinstveninkai ar kariškiai atvažiuos su tankais. Buvo priimtas sprendimas slėpti ginklus, vežiodavom iš vietos į kitą, sodus, rūsius. Ir nepapuolė į rankas kam nereikia.

Buvome vieningi ir dosnūs

Aišku, buvo gynybai paruošti Algio Grublio žmonės. Neturėjome patirties, bet radosi "senukų", tarnavusių kariuomenėje, kurie įvedė tvarką. Nors atrodė, kad prie tų laužų - chaosas, vyrai viską gerai surikiavo.
Būta ir žioplumo: ketinta gaisrininkų žarnomis vandens srove atsimušt nuo priešo, o pats branspoitas buvo karinio komisariato kieme pajungtas. Benediktas Petrauskas, tuomet transportininkas, automobiliais užstatė pravažiavimus; aišku, sunkusis tankas būt kaip per sviestą perėjęs. Moterys iš aplinkinių kavinių nešė termosus.
Ir atrodė, kad visada būsim tokie geri, dosnūs, dalinsim vienas kitam viską už dyką. Jaučiu nostalgiją, kad visa taip baigėsi: staigiai cinkt, visi užsidarė savo kiautuose, žiūri tik naudos sau.

Ruošėmės blogiausiam

Ruošėmės, kad viskas bus nušluota, ir nuo priešų slėpėme dokumentus, įtvirtinančius miesto valdžią aktus.
Prokuratūra, jau dabar ne paslaptis, savo archyvą ir ginklus buvo suslėpę mano sesers Jūratės garaže Kaštonų gatvėj - ji buvo kaip pakišta po dalgiu. Mano sekretorė Violeta savo giminėms buvo išvežiojus visus svarbius tarybos dokumentus, kad nepatektų į neteisėtas rankas ir būtų apsaugoti žmonės.
Tokie gynėjai ir liko užmiršti, o dabar man nežinomi, nematyti žmonės, kokie 400 "didvyrių", vaikšto po Klaipėdą barškindami medaliais. O man niekas rankos nepaspaudė, ką aš gavau? Tautos priešo, rusų šnipo vardą", - juokiasi Vytautas Čepas. Tiesa, į Vilnių žmonių nevežėme, prie Parlamento ir Aukščiausiosios Tarybos buvo pakankamai žmonių iš kitų Lietuvos miestų, ir čia jų reikėjo, nes nuo Vilniaus būtų banga į Vakarus, į uostą ėjusi...

Kraujo nepralieta nė lašo

Sausio 13-osios naktį buvau savo kabinete, tautos geležinės valios žiedu apsuptoje Miesto taryboje, mane saugojo kariai civilių drabužiais. Neperšaunamos liemenės atsisakiau, kas iš to, jei į kaktą šaus. Aš kaip senas "podvodnikas": kuo situacija įtemptesnė, tuo ramesnis darausi, čia toks būdo bruožas. Buvau absoliučiai ramus. Kai žmogus apsisprendžia, jam nėra ko jaudintis. Jei svyruoji, tik tada nerimas ima.
Penketas parų nemiegota... Paskui neprabusdamas išmiegojau pusantros paros. O paskui susirinkom sausio 20-tą, išliko galvoj skaudus įvykis. Tą žmogystą sutikęs, ir dabar veidan spjaučiau. Žmogus gali suklyst, tave apvogt, jei jam pinigų reikia, bet jeigu prieina šašas ir sako: "Tau, Čepai, niekad lietuvių tauta neatleis!"... Norėjau tada duot jam į snukį, man vyrai rankas užlaužė. Geriausia, ką mes padarėm, tai kad Klaipėdoje nebuvo pralieta nė vieno kraujo lašo. O buvo tokių, kuriems reikėjo skerdynių, ir kad būtų dešimt lavonų, iškilmingos laidotuvės, verksmai, vėliavos bučiavimas. Laurų vainikų ir paminklėlių. Juk nesame laukiniai barbarai".