Tarpukario parlamentarų privilegijos - sąžinė ir garbė

"Jaudinantis, Dievo duotas buvo momentas, kai Lietuva 1990 metais vėl atgavo nepriklausomybę. Rodėsi, kad tai neįmanoma, kad eiliniai piliečiai jau buvo apsipratę gyventi kitoje santvarkoje", - sakė ikikarinio Lietuvos Seimo nario Aleksandro Kniuipio
(1881-1972) dukra Ona Kniuipytė-Sakalauskienė.

Ši gyva istorijos liudininkė, gimusi 1922-ųjų pabaigoje, šiuo metu su dukra Laimute ir žentu Petru Jurijais bei dviem vaikaičiais gyvena gimtajame Skuodo rajono Gailaičių kaime, buvusios tėvų sodybos svirne, nes visa kita sovietmečiu buvo sugriauta.

Ponia Ona juokauja, kad jau "atidavė samčius" jauniesiems ūkininkams. Ji tik kartais verdanti šeimai pietus, krosnis kūrenanti, pašerianti šunis ir prižiūrinti gėles. Ir nors moteris sakė "laikai keičiasi, keičiamės ir mes", jautėsi, jog ji išsaugojo prakilnią praėjusiame amžiuje čia gyvenusių kaimo inteligentų būties dvasią.

Pasitiko prezidentą

Pokalbininkė sakė, kad jos tėveliai buvo paprasti žmonės - ūkininkavo Gailaičiuose, 83 hektarų žemėje, augino galvijus, kiaules ir avis.

Ponia Ona pasakojo vaikystėje mačiusi prezidentą Antaną Smetoną.

"Jį mačiau, kai man buvo penki metukai. Prezidentas važinėjo po Lietuvos valsčius bei miestelius, apsilankė ir Ylakiuose. Per garbingas sutiktuves mano pareiga buvo su kita maža mergyte, valsčiaus sekretoriaus dukra, per paradą nešti Vytį. Mes net į laikraštį patekome", - sakė ji.

Į ketvirtąjį, 1936 metų Seimą, pasiūlytą apskričių ir miestų tarybų, buvo išrinkti 49 atstovai. Tarp jų - ir A. Kniuipis. Organizuotos politinės jėgos tada neturėjo teisės rungtis dėl vietų parlamente.

Onutė, kuri anuomet mokėsi Skuodo gimnazijoje, lydėdavo savo tėvą į laikinąją sostinę. Tėvas nuomojo kambarį Laisvės alėjos viešbutuke, maitinosi paprastose valgyklose iš savo kišenės. Kol jis dirbo Seimo posėdžiuose, paauglė dukra lankė dailės parodas, operas, kuriose dainavo garsusis solistas Kipras Petrauskas, Karo muziejų, zoologijos sodą. Kartais kartu eidavo ir tėtis.

"Gyventume kaip Danijoje"

IV SEIMO narys Aleksandras Kniuipis su žmona Ona, dukra Ona ir jos sužadėtiniu Antanu.

"Drauge su tėveliu traukiniu į Kauną vykdavo seimūnai iš kitų miestelių, bet nei man jie buvo įdomūs, nei aš jiems. Tie ponai turėjo privilegiją nemokamai naudotis geležinkeliu. Tėvas važiuodavo kupė, o aš - žemesnės klasės vagone, bilietą pirkdavau už savus. Miestiečiai tai turėjo automobilius", - sakė ponia Ona.

Anot jos, grįžęs namo tėvelis nedaug ką pasakodavo šeimynykščiams, kurie turėjo savo rūpesčių ir darbų. Tačiau O. Kniuipytė-Sakalauskienė prisimena, kad seimūnai iš savo algos mokėdavo už viešbučius, maitinimą, kanceliarines išlaidas. Pokalbininkė sakė negirdėjusi apie jų balius, vakarėlius, o juo labiau - skandalus. Ir iš tėvo lūpų jokios kritikos kolegų atžvilgiu negirdėjo: "Atrodo, kad visi rimti buvo".

"Ne kiekvienas ir ministru tapdavo - privalėjo turėti tinkamą išsilavinimą, sugebėjimų. Tėvai prenumeravo daug lietuviškų laikraščių - nė vienas apie korupciją, seimūnų meilės romanus nerašė. Buvo ir geltonoji spauda, bulvarinis savaitraštis "Sekmadienis", jame rašė apie kino žvaigždes.

Ar Smetonos Lietuvoje žmonės geriau gyveno? Visaip buvo. Buvo ir vargingai gyvenusių, tik tokių milijonierių nebuvo, kaip dabar. Jei norėjai gyventi, turėjai skaitytis su tuo pinigėliu.

Smetonos laikais Lietuva su Danija konkuravo žemės produktų eksportu. Mes juos vijomės pieno produktais, sviestu, o anglai ypač gerai valgė mūsų bekonus. Jei atėjūnai nebūtų mūsų pavergę 50 metų, dabar tikriausiai gyventume truputį blogiau nei Danijoje, bet panašiai", - sakė O. Kniuipytė-Sakalauskienė.

Motina - Sibiro verslininkė

Seimas, 1938 m. dar priėmęs naują Konstituciją, 1940 m. liepos 1 d. buvo paleistas Sovietų Sąjungai okupavus šalį. O. Kniuipytė-Sakalauskienė prisimena, kaip prieš pat karą įvykus rinkimams į Tarybas kaime buvo matuojamos žemės ir dalinamos mažažemiams. Iš pradžių gyvulių dar neatėmė. Vokiečių okupacijos metais iš kaimiečių atimdavo nebent arklį, o vėl grįžus sovietams prasidėjo grūdų pyliavos, ūkininkai buvo taip nuskurdinti, jog nebuvo kitos išeities, kaip stoti į kolūkį.

"Išgirdome gandus, kad žmones įsodina į traukinius ir kažkur veža. Tėvai sunerimo. Mane išsiuntė pasisvečiuoti pas draugę. Tėvas išėjo į laukus, į pelkes ir nebeparėjo. O mama, namų šeimininkė, niekur nedalyvavusi, liko namuose. Dieną jos enkavedistai neėmė, galvojo, gal tėvas pareis, bet jį slėpė buvę jo darbininkai. O antrą naktį mamą išvežė tremtin, į Altajaus kraštą.

Mama buvo nebejauna, tad tremtyje jai medžių kirsti nei sielių ledine upe plukdyti neteko. Kaip išmanė, taip vertėsi - verpė, mezgė. Pirmieji metai buvo bado ir liūdesio. Ją priglaudė dirbanti lietuvių tremtinių šeima - karininkas su žmona ir dviem vaikais. Jie išrūpino ir 200 gramų duonos davinį. Paskui mama pateko pas rusę šeimininkę, padėdavo jai, karvę pamelždavo. Su vietos rusais labai gerai sugyveno.

Altajaus kalnuose ėjo pagrindinis kelias į Mongoliją. Dar buvo karo metas, juo praeidavo daug rusų kareivių ir azijiečių, kurie galėjo duonos neturėt, bet rūkyti - būtinai. Machorka jiems buvo geriau nei tabakas - stipriau. O vietiniai tabako kotus mesdavo šalin. Tai mama juos sumaldavo, daužydavo, pjaustė, troškino ir įvyniojus į laikraštį, pardavinėjo - išeidavo į paplentę ir sėdėdavo su savo machorka. Išeitų, kad buvo verslininkė. Ji atsigavo, galėjo jau ir kitiems lietuviams padėti, globojo neįgalius senukus Kauneckus", - pasakojo Ona.

Buvusio Seimo nario žmona Ona Kniuipienė į Lietuvą nelegaliai grįžo po septynerių metų traukiniu. Ji su lietuviu kareiviu, netekusiu kojos, sėkmingai pabėgo iš Sibiro. Anksčiau it iš pieno plaukusi moteris grįžo visai sunykusi. Ji vėl susiėjo su vyru ir gyveno ligi mirties kartu su dukters šeima.

O. Kniuipytės-Sakalauskienės likimas susiklostė palankiau. Būdama aštuoniolikos susipažino su pradžios mokyklos mokytoju Antanu Sakalausku, susilaukė trijų vaikų. Antanas kurį laiką dar mokytojavo, kol juo susidomėjo milicija. Ne vienas mokytojas, kurį milicija išsikviesdavo, daugiau nebepasirodydavo... Ypač tie, kurie nesutiko būti šnipais, skundikais ir agitatoriais.

"Reikėjo tvarkytis gyvenimą. Kai vyras, kiek prabuvęs Vilniuje, sugrįžo, giminaitis miškininkas parūpino Alsėdžių miškų ūkyje jam buhalterio vietą. Patiko jam, baigė mokslus, iki mirties dirbo girininku", - sakė moteris, visą laiką buvusi namų šeimininke, išskyrus tą dešimtmetį, kai dirbo vienoje melioracijos žinyboje.

Ivona ŽIEMYTĖ