Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, pernai Lietuvoje buvo išteisinti 736 fiziniai ir juridiniai asmenys, 2014 m. - 777. Pernai šalyje nuteista 18 610 asmenų, užpernai - 21 240. Jei lygintume išteisintų ir nuteistų asmenų matematinį santykį, galėtume pasidžiaugti, kad bylas nekaltiems žmonėms sukurpusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo broko yra labai mažai. Tačiau, atsigręžę į kiekvieną šnipštu pasibaigusio teisinio persekiojimo paliestą šeimą, pamatytume, kad tas įrodymais nepagrįstas tąsymas po teismus jiems kainavo labai daug. Be kaltės apkaltinti žmonės prarado sveikatą, darbus, visuomenės pagarbą. Kaip jiems visa tai susigrąžinti, atsitiesti ir gyventi toliau?
Visoms ikiteisminio tyrimo pareigūnų fiasko pasibaigusioms byloms išvardyti neužtektų devynių jaučio odų. Viena jų - korupciniais nusikaltimais prieš kelerius metus triukšmingai apkaltinto, o vėliau ir iš pareigų atleisto Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo Arnoldo Šukaičio byla. Buvusio teisėjo baudžiamąją bylą užpernai išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas piktnaudžiavimu bei kurstymu piktnaudžiauti ir iššvaistyti turtą kaltintą A.Šukaitį išteisino dėl visų jam pateiktų kaltinimų. Išteisinamąjį nuosprendį paliko galioti ir Lietuvos apeliacinis bei Aukščiausiasis teismai. „Didelio džiaugsmo nejaučiu, - „Respublikai“ sakė A.Šukaitis. - Manyje - daugiau nusivylimo tomis institucijomis, kurios tyrė šią bylą beveik penkerius metus. Matau didžiulę problemą, kad Lietuvoje nėra asmeninės pareigūnų atsakomybės, kuri ne vieną žmogų apsaugotų nuo nepagrįstų kaltinimų. Galiu išreikšti nusivylimą prezidentūros aplinka, kuri nebuvo tokia atidi ir priėmė sprendimą atleisti mane iš pareigų. Ar neketinu bylinėtis dėl sugriautos karjeros? Esu realistas ir gerai žinau, ką reiškia bylinėtis su aukščiausia Lietuvos valdžia. Teisinė praktika - vienpusė. Nėra Lietuvoje sistemos, kad išteisintas asmuo galėtų pretenduoti į žalos atlyginimą dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų.“ Žalos atlyginimo nė nebandęs reikalauti A.Šukaitis jau apie 1,5 metų verčiasi advokato praktika.
- Kasmet daugiau nei pusė tūkstančio bylų baigiasi išteisinamaisiais nuosprendžiais. Ką tai reiškia? - pasiteiravo „Respublika“ Mykolo Romerio universiteto Viešosios teisės instituto profesoriaus habilituoto teisės mokslų daktaro Alfonso VAIŠVILOS.
- Čia yra kompleksinė problema, atskleidžianti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo broką, ir teisinius filtrus, per kuriuos tas brokas neperleidžiamas. Visų pirma, bylos iškeliamos turint pernelyg mažai įrodymų, kuriais būtų galima remtis teismuose. Antras dalykas - dėl procesinės teisės, kuri teismuose leidžia naudotis ne bet kokiais įrodymais, o tik tais, kurie surinkti legaliais būdais, pagal procesą. Jei ikiteisminio tyrimo pareigūnai tokių įrodymų stokoja, jei renkant įrodymus padaryta procesinių pažeidimų, teismai priimti apkaltinamųjų nuosprendžių negali.
- Jei tokioms byloms pareigūnų tuščiai sugaištas darbo valandas dar galima įvertinti pinigais, kaip jais išmatuoti be kaltės teisiamųjų suole atsidūrusių žmonių patirtą žalą?
- Asmuo, patyręs neteisėtą teisinį persekiojimą, turi teisę reikalauti patirtos žalos atlyginimo. Matematiškai tikslią žalos išraišką nustatyti neįmanoma - ji nustatoma remiantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Teismai vertina, kokias emocines traumas žmogus patyrė, atsižvelgia į tai, ar dėl pareikštų kaltinimų buvo sutrikusi jo sveikata. Žala tokiems žmonėms privalo būti atlyginta - teismų nutarimai yra priimami valstybės vardu, todėl valstybė už juos yra atsakinga.
- Neseniai paaiškėjo, kad, remiantis korumpuoto Šiaulių policininko papirkto liudytojo parodymais, teismai buvo nuteisę ir už grotų pasiuntę du nekaltus žmones. Ar įmanoma apsisaugoti nuo tokių atvejų?
- Šiuo konkrečiu atveju tai jau ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo brokas, kai pareigūnai galbūt nepakankamai adekvačiai įvertina surinktus įrodymus, o jau nusikaltimas teisingumui. Nuo tokių dalykų, deja, apsisaugoti neįmanoma.
- Jei Lietuvoje kiekvienas policininkas pajėgus sufabrikuoti bylą, ar pagal sąžinę ir įstatymą gyvenantis žmogus gali būti ramus, kad nebus nutemptas į teisiamųjų suolą?
- Be abejo, absoliučios garantijos nėra. Kita vertus, nors pareigūnai ir gali iškelti bylą, jie tokiu veiksmu turi prisiimti ir riziką dėl jos baigties. Kai teismas paskelbia galutinį sprendimą byloje, atsakomybę prisiima ir žalą žmonėms atlygina valstybė, o ji turi teisę regresinio ieškinio tvarka pareikalauti žalos atlyginimo iš kaltų pareigūnų. Principas yra tas, kad iš prasikaltusio pareigūno galima išieškoti žalą, kurią valstybė patyrė dėl jo neatsakingų arba sąmoningų veiksmų.
- Kaip jaustumėtės, jei vieną dieną į jūsų duris pasibeldę teisėsaugininkai praneštų, kad jūsų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, o jūs - sulaikomas?
- Be abejo, tokia žinia bet kuriam žmogui sukeltų šoką. Jei tokia žinia užklumpa išties nekaltą žmogų, tai yra dviguba nelaimė - ir to asmens, ir valstybės. Taip, tai yra problema, bet demokratinėje valstybėje jos, matyt, neįmanoma išvengti. Teisėsaugos institucijų vadovai kiekvienu atveju turėtų atsakingai pasverti visus argumentus, ar keliama byla turės perspektyvą, ar galės būti užbaigiama apkaltinamuoju nuosprendžiu.
- Kai kuriems įvairiais nusikaltimais apkaltintiems žmonėms po ilgų bylinėjimosi metų pavyksta įrodyti savo nekaltumą, tačiau toks asmuo visuomenės akyse vis tiek lieka kaltas: žmonės šnibždasi, kad jis papirko teisėsaugą, sumokėjo, kam reikia... Kaip jam reabilituotis?
- Užtat ir reikia didesnės pareigūnų atsakomybės. Juk jei nebūtų galimybės tokiam asmeniui prisiteisti kompensaciją, tai išvis būtų galima su žmogumi eksperimentuoti! Arba nereikėtų nė eksperimentų - jei pareigūnas kokio nors asmens atžvilgiu turėtų asmeninių sąskaitų, niekas nesukliudytų tas sąskaitas suvesti iškeliant bylą. Todėl ši problema ir yra labai aktuali, spauda turėtų ją nuolat kelti ir aiškintis visas galimas pasekmes. Juk svarbi ne vien tik materialinė kompensacija, bet ir teisminio persekiojimo metu suformuota visuomenės nuomonė. Deja, asmuo, nors ir išteisintas, visuomenės akyse dažnai liks kaltas.
- Ar teisinga, kad moralinę žalą be kaltės apkaltintam žmogui šiandien atlygina valstybė, t.y. visi mokesčių mokėtojai? Galbūt situacija pagerėtų, jei už savo klaidas kiekvienas pareigūnas iškart atsakytų asmeniškai?
- Asmeniškai jis gali atsakyti, bet vis tiek pirmiausia atsakomybę turi prisiimti valstybė. Taip yra todėl, kad valstybė - patikimas žalos atlyginimo subjektas. Ji bet kada turės finansų, o konkretus pareigūnas jų gali ir neturėti, dėl to iškiltų problemų bandant tą žalą iš jo išieškoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą