„Vakaro žinios“ rašė, kad vis dažniau Lietuvoje bandoma užčiaupti tuos, kurie diskutuoja valdžiai nepatogiomis temomis. Šiandien kalbamės su tai savo kailiu patyrusiu - filosofu Vytautu Rubavičiumi. Aršios kritikos nė vienai valdžiai savo pasisakymuose negailintis publicistas sako politinio persekiojimo nebijantis. Nors prieš kelis mėnesius jam buvo pagrasinta: „pakeisk mąstymą“, kitaip „nepasislėpsi“. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatui, filosofijos mokslų daktarui, poetui ir publicistui buvo pagrasinta jį „pakasti“.
- Ar po tokios patirties dar tikite kitokios nuomonės laisve Lietuvoje? - „Vakaro žinios“ paklausė Vytauto Rubavičiaus.
- Deklaruojama žodžio laisvė egzistuoja. Tačiau, kaip ir viskas gyvenime, ji egzistuoja tam tikru būdu. Viskas yra stipriai idealizuota, pradedant laisvosios rinkos ideologija, europinės federalizacijos ideologija. O taip pat egzistuoja primesta iškrypusi ideologija. Juk jeigu jau pasisakysi prieš vienalyčių ir keistalyčių santuokos įteisinimą, būsi apšauktas homofobija. Netgi žiūrint į žiniasklaidą, matome, kaip parenkamos nuomonės pagal šiuos ideologinius standartus. Žiniasklaidoje plačiai atspindimos eurofederalistinės idėjos, tačiau visiškai nekalbama apie Lenkijoje vykdomas teismo reformas ir įstatymą, draudžiantį lenkus kaltinti dėl vokiečių nacių nusikaltimų. Taip pat siaurai matome Rusijos grėsmę. Kalbame apie nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, bet nekalbame apie saugumo demografinę dimensiją.
Kažkodėl amžinos Donaldo Trampo (Donald Trump) istorijos žiaumojamos, bet nieko neaiškinama apie geopolitinius pokyčius, JAV ir Kinijos tarptautinius santykius, apie Kinijos naująją karinę ir ekonominę programą. Nors šioje šalyje vykstantys reiškiniai daro įtaką visam pasauliui. Mes dažnai kalbame apie skurdą tolimoje Afrikoje, tačiau nesiaiškiname priežasčių. Bet mūsuose plačiausiai apžvelgiamos tokios žinios, kai kažkur randama stambiausia pasaulio katė.
Pasaulis spalvingas, bet mums viskas sudėliota į tam tikras lentynėles. Didžioji dalis žiniasklaidos šiomis lentynėlėmis ir gyvena. Su ja konkuruoja bene vieninteliai „Respublikos“ leidiniai“ ir dar keli nedideli interneto portalai.
Kai pažvelgi atgal į ugninguosius 1990-uosius ir savo iliuzijas, kad žodžio laisvė reiškia galimybę visiems turėti savo nuomonę ir ją reikšti. Bet šiuo metu nėra to. Kaip ir susitarimo dėl valstybei svarbių dalykų. Nėra net kalbos apie valstybę ir tautai iškylančius iššūkius. Šių dalykų sisteminėje žiniasklaidoje šiandien mes nematome.
- Negana to, norintys kalbėti iš esmės ir kelti įvairias diskusijas, tuojau pat paverčiami marginalais ir nesusipratėliais, nes valdžiai jie nepatogūs?
- Nepatogūs. Nes mums yra nuleista pagrindinė mintis: mes gyvename geriau nei galėjome įsivaizduoti. O nepatenkinti yra tik marginalai ir nevykėliai. Tie, su kuriais Lietuvai, neva, nepakeliui. Juos galima pajuokti, pašiepti ir įstumti į nevaisingą diskusiją. Gal negalima sakyti, kad yra tik viena nuomonė. Tiesiog turime tam tikrą nuomonių kryptį įvairiais klausimais. Svarbiausia žinoti, kokia ta kryptis ir nekalbėti apie klausimą iš esmės. Nes jei pradedi diskutuoti apie Europos ateitį, jau patenki į euroskeptikų gretas. O su euroskeptikais galima elgtis ir gana negražiai. Visiems žmonėms siunčiama labai aiški žinia - geriau nekalbėti. Nes galite pasakyti tai, ko nereikia. Žmonės puikiai susivokia: jei tylės, kils mažiau grėsmių.
- Filosofas Krescencijus Stoškus, išgirdęs apie grasinimus Jums, yra pasakęs, kad V.Rubavičiaus patriotiška laikysena turbūt nelabai daug kam patinka. Nuo kada patriotai laikomi valstybės priešais?
- Matote, nelygu kaip suprantamas patriotiškumas. Jį galima suprasti kaip Lietuvos nueito kelio į gerovės aukštumas garbinimas. Jeigu šį kelią ir valdžią garbini, esi patriotas. Tuo tarpu ne patriotai gali susilaukti ir valdžios sankcijų. Tad daug kas priklauso nuo patriotiškumo suvokimo. O valdžia patriotiškumą supranta labai savanaudiškai - tie, kas su mumis, tie patriotai.
Kaip ir ne patriotai tampa tie, kurie priešinosi euro įvedimui. Nors šie žmonės buvo ne prieš faktą, jie tiesiog kėlė diskusiją: ar tai ekonominis, ar politinis sprendimas. Šie žmonės tiesiog klausė, ar negalime geriau pasiruošti, kad sugebėtume suvaldyti to sprendimo pasekmes - ypatingai staigų kainų kilimą. Buvo aiškinama, kad to būti negali. Todėl iki šiol matome daugybę statistikos, kuri kertasi su realiuoju gyvenimu. Ir toliau oficialiai aiškinama, neva kainos nepakilo. Vietoj to, kad galėtume analizuoti savo patirtį, lyginti su Lenkijos patirtimi. Ir galvoti, kodėl ji, neįsivedusi euro, puikiai susidoroja su globalizacijos, ekonomikos iššūkiais.
- Praėjus keliems mėnesiams po pirmųjų grasinimų Jums pakeisti mąstymą, jau turite sau atsakymą, kodėl ir kam užkliuvote?
- Tą atsakymą jau nujaučiau iš karto. Iš pradžių ne taip gerai susigaudai situacijoje, vėliau ateina daugiau informacijos, pakalbi su specialiųjų tarnybų patirtį turinčiais žmonėmis. Jie greitai nusako žmones, kurie turi tokį braižą, tada ir pats susidėlioji atsakymus. Akivaizdu, tai yra gąsdinimas keisti mąstymą. Taip buvo parašyta vienoje žinutėje. Ji tikrai nėra dviprasmiška. Mąstymą sunku pakeisti. Juolab kad nebuvo suteiktos gairės, kaip keistis ir pas ką būtų galima pasikonsultuoti. Kokia tai tarnyba, manau, aišku. Juolab kad nesu vienintelis žmogus, kuris pagąsdinamas ir paterorizuojamas.
- Grasinimų sulaukė ir Jūsų aplinka?
- Per pastaruosius mėnesius tarsi ir ne. Įtartinų dalykų gali pastebėti. Bet pagalvoji, kad gal tik pasirodė. Bet atvirų grasinimų pastaruoju metu nebuvo. Patirtys buvo tikrai nemalonios ne tik man, bet ir mano sūnui. Nėra lengva, kai artimi žmonės taip pat pradeda jausti tam tikrą spaudimą. Netgi kolegos kai kurie pradeda jausti grasinančias apraiškas. Sukuriama tokia nepatogaus gyvenimo aplinka. O grėsmės nėra nerealios. Grasinantys žmonės supranta tą psichologinį poveikio aspektą.
- Jums buvo aiškiai pasakyta, kad bus susidorota. Žodžio „pakasti“ turbūt nereikia aiškinti skaitytojams. Nebaisu, kad tas grasinimas gali būti išpildytas?
- Gyvenime visko gali būti. Taip besielgiantys žmonės gana išmanūs. Juolab, nežinai, kas įsako pamokyti ir įrašo į tuos euroskeptikų ar ne patriotų sąrašus. Žinoma, gyvenimas pasunkėja. Niekada negali žinoti, kiek tai truks. Bet gyveni ir darai savo darbą, kurį dar esi pajėgus daryti.
- Iki šiol tai buvo pirmas kartas, kai sulaukėte grasinimų už savo nuomonę?
- Kol kas tai buvo pirmas kartas. Tai netgi stebina. Ne dėl to, kad buvo pasakyta, bet kad taip ilgai buvo kęsta. Dabar paskaitau kai kuriuos savo ankstesnius rašinius, matau, kad jie nebuvo malonūs nė vienai valdžiai. Bet kažkodėl anksčiau nesulaukiau nei tiesioginių, nei netiesioginių grasinimų. Šį kartą, matyt, kažkokie mano pasisakymai perpildė taurę. Už viską reikia mokėti. Už laisvą žodį - taip pat.
- Ar grasinimai suveikė? Gal dabar nuolankiau vertinsite valdžią savo pasisakymuose?
- Valdžios gi taip pat keičiasi. Bet aš gal esu per daug sustabarėjęs. Aš nuo seno išsiugdžiau įsitikinimą, kad jeigu ką nors supranti, turi tuo pasidalinti su žmonėmis. Tikrai neturiu konkrečios nuostatos būtinai kritikuoti valdžią. Man visi jie yra žmonės, kuriuos gerbiu, aš tiesiog negerbiu kai kurių darbų. Nes manau, kad kelias, kurį Lietuva per 28 metus nuėjo, yra labai blogas kelias. Mes susikūrėme gyvenimo būdą, kuriame nelieka bendro tautos ir visuomenės gyvenimo. Emigracijos skaičiai tai aiškiai rodo.
***
Vakar rašėme: Lietuvoje dominuoja padlaižiavimas užsienio lyderiams
Regis, gyvename demokratinėje valstybėje, tačiau praktika rodo, kad demokratiniai atributai, tokie kaip žodžio laisvė ir nuomonių įvairovė, taip ir liko tik iliuzija. Priešingai, kuo toliau, tuo dažniau laisvė reikšti savo įsitikinimus atsirūgsta. Baudžiami euroskeptikai, savos žemės ir kalbos mylėtojai paverčiami marginalais ir nesusipratėliais. Tokia - žodžio laisvės kaina.
- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis sako, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšt. Bet šiandien Lietuvoje tai liko tik teorija, o praktikoje už kitokią nuomonę gali tekti skaudžiai sumokėti? - „Vakaro žinios“ paklausė filosofo, humanitarinių mokslų daktaro Krescencijaus STOŠKAUS.
- Tai rodo, kad šiandien žodis „laisvė“ ir yra tik žodis. Mes norėtume, kad už šio žodžio slypėtų ir koks nors valios aktas. Bet šiandien politinis elitas taip suskilęs, kad nuolat keičia savo pažiūras. Nors pirmiausia, norint keisti, reikia jas turėti. Galimas daiktas, kad jų tiesiog ir nėra. Yra tik sekimas iš paskos tam politiniam korektiškumui. Todėl susiformavęs tik vienas kalbėjimas ir viena nuomonė. Nuomonių įvairovę atspindi tik pavieniai žodžiai. Tačiau jie dažnai pykstasi su veiksmais. Primena viduramžišką laikyseną: nežiūrėkite, ką darau, tik klausykite to, ką sakau. Tokia laikysena pernelyg populiarėja Lietuvoje. Ir tai visi mato. Matyt, tokie sprendimus priiminėjantys žmonės negalvoja apie savo tolimesnę karjerą. Tiesiog gyvena čia ir dabar.
- Už valdžios kritikavimą viešai pradėtas persekioti profesorius Vytautas Radžvilas, už kitokią nuomonę atvirai grasinta filosofui Vytautui Rubavičiui. Iškėlęs ne visiems patinkančią diskusiją iš posto išprašytas etikos kontrolierius Vigilijus Sadauskas. Kokią žinutę tai siunčia paprastiems piliečiams?
- Tai realūs faktai, už kurių stovi ne tik minėtas politinis elitas, bet ir tam tikra žiniasklaida. Dažniausiai uoliai aptarnaujanti valdžią, tikinti globalios Lietuvos doktrina. Bet vien šioje idėjoje užprogramuota tikra dviveidystė. Nes dabar tik kalbama, kad nereikia baimintis išvažiuojančių žmonių. Bet kas bus su lokaliąja Lietuva, taip ir nepasakoma. Atrodo, kad ne visiems tai svarbu. Bet argi tikrai reikia labiausiai rūpintis teritorijomis, kur mūsų nėra ir kur jokių realių sprendimų nulemti mes negalime.
- Ne tik piliečiai, bet ir valdžia savoje šalyje neturi teisės išreikšti savo nuomonę?
- Vienintelis mūsų valdžios interesas - politinis korektiškumas. Tai pripratimas įsikibus į uodegą sekti ten, kur eina pasaulio lyderiai. Ir visai nesukant sau galvos, kas bus su mumis. Atrodo, kad visai apie tai galvoti nereikia, nes mus kažkas veda. Taip įsitvirtinęs bandos jausmas išstumia atsakomybės jausmą. Įsivaizduokite, kaip patogu valdžiai, kai nereikia patiems priimti sprendimų, nes viską pasako Europa.
Štai dabartinė Vyriausybė visaip išsisukinėja, kad tik nebūtų jokių prioritetų. Iš pradžių programoje jų buvo per 80, o išgirdę kritiką, visą valstybės politiką padalijo į 4 blokus. Štai mūsų prioritetai. Tai kokie čia prioritetai? Kur tas taikinys, kuris yra skaudžiausia Lietuvos vieta? Juk tai, kas yra didžiausia Lietuvos problema ir grėsmė, turėtų būti mūsų visų prioritetas. Bet niekas nenori tų grėsmių. Todėl politika liko be krypties ir prioritetų. Netgi pamirštant apie jau užprogramuotus procesus, vedančius į akligatvį. Europa pasidalijo į dvi dalis: tie, kurie veda, priima ir nuleidžia sprendimus, bei tie, kurie bėga iš paskos įsikibę.
- Sekant globalistų idėjas patriotiškos tautiškumo iniciatyvos tampa nepageidaujamos valstybėje?
- Taip. Apie kokius tada valstybės prioritetus gali kalbėti savo šalyje, jeigu reikia iš paskos didžiųjų sekti. Visiškai nurašomi tautos interesai ir kasdieniai rūpesčiai. Ir tai pajuto valstybės. Kuriasi iniciatyvos ir judėjimai, norintys daugiau kalbėti apie tautos likimą.
- Bet gauna per nagus nuo savos valdžios?
- Kol kas dar gauna. Reikia tikėtis, kad ta politinio korektiškumo ideologija jau turės kapituliuoti. Stebime, kad ir kai kurie garsieji žurnalistai, supratę situaciją, jau suka uodegas į kitą pusę
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą