Tikslas yra vienas - sugriauti valdančiąją daugumą

Kodėl šalies prezidentei ir dvaro politologams nepatinka žmonių pasirinkimas?

Pasirinkimas gali patikti arba nepatikti, bet jis toks yra ir jo kvestionuoti jau negalima. Simpatijoms ir antipatijoms politikoje vietos nėra. Dabartinėje daugumoje yra tokių politikų, kurie vieni kitus net buvo padavę į teismą, tačiau dabar jie kartu dirba valdančiojoje koalicijoje. Arba prisiminkime socialdemokratų demaršus nušalinto prezidento Rolando Pakso apkaltos metu.

Tada buvo viena situacija, šiandien ji yra kita. Dėl ko taip yra? Visų pirma dėl to, kad mūsų parlamentinės politinės partijos nepasižymi tvirtomis ideologinėmis vertybėmis, šias partijas valdo interesas, verčiantis ieškoti kompromiso.

Gyvenime gali patikti mergina ar dar kas nors, bet politikoje tokio vertinimo „patinka - nepatinka“ negali būti. Politikoje gali būti tik arba ideologinis priešininkas, arba sąjungininkas.

Dėl kokių priežasčių prieš ketverius metus, kai rinkėjai buvo kur kas labiau nusivylę rinkimų rezultatais, politologai neskalambijo, kad išrinkti ne tie?

Jei pasižiūrėtume į istoriją, tai dvaro metraštininkų buvo visais laikais. Bene sėkmingiausias dvaro metraštininkas buvo XV amžiuje gyvenęs Janas Dlugošas, aprašęs Žalgirio mūšį. Prie Lenkijos karaliaus dvaro jam buvo padovanotas namas centrinėje turgaus aikštėje. Tokia yra istorija, deja, tokia ir dabartis. Ir tarp pačių politologų yra daug nevienodų vertinimų, daug simpatijų.

Nemanau, kad politologo vertinimas turėtų būti nepajudinama dogma. Tie vertinimai yra subjektyvūs, jų turinį lemia asmeninis politologų požiūris į vieną ar kitą politinį įvykį. Šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į visą skalę politologų, kurių vertinimai tuo pačiu klausimu kardinaliai išsiskiria, ir apsistoti ties viduriu. Tada ir būtų galima padaryti objektyvią išvadą.

O kam tada reikalingi rinkimai, jei rinkėjų valia paprasčiausiai apverčiama aukštyn kojomis?

Jeigu formuojama nuomonė, ji kam nors reikalinga. Mes matome, kad buvusi Seimo dauguma labai sunkiai skiriasi su valdžios regalijomis. Jeigu pažvelgtume į Lietuvos istoriją nuo nepriklausomybės atkūrimo, pamatytume, kad konservatoriai visais laikais su valdžia skirdavosi sunkiai - jie tarsi suaugdavo su ja. Ne išimtis yra ir šiandien.

O ta retorika, kuri dabar taikoma, būdavo taikoma ir ankstesniais laikais. Aš čia nieko naujo nematau. Tokia viešoji nuomonė galbūt gali būti formuojama žmonėms, kurie nelabai orientuojasi politiniuose įvykiuose. Deja, yra žmonių, kurie tampa vienos ar kitos politinės pusės ruporais. Labai apmaudu, kai išgirdus politologo pavardę galima tiksliai pasakyti, kokiai politinei jėgai jis atstovauja.

Politologai, manau, turėtų vertinti įvykius remdamiesi išsamia analize, o ne simpatijomis, antipatijomis ar net dar blogiau - vykdydami kokį nors socialinį užsakymą.

Kodėl politologai ima teisti politikus, net nepradėjusius dirbti?

Pas mus - nesvarbu, ar tai kairė, ar dešinė - nusistovėjo tokia tradicija, kad politikas yra pasmerktas tada, kai jo kaltę įrodo teismas. Tačiau tokiomis istorijomis, kaip jau daugybę metų besitęsianti Darbo partijos byla, politiniams oponentams be galo patogu naudotis. Jei pas mus nepriekaištingai veiktų moralinis parlamentarų kodeksas, manau, kad tokių dalykų šiandien nebūtų. Dabar atsiranda dvejopi standartai. Jeigu mano atstovaujamos politinės jėgos žmogus yra traukiamas atsakomybėn, bet nėra nuteistas, tai jis tada nekaltas. O jei tas pats atsitinka politinių oponentų atstovui, tada vertinimas apsisuka 180 laipsnių - jis yra kaltas, nesvarbu, kad nenuteistas.

Štai tokioms manipuliacijoms terpė atsirado jau nuo kokių 1992-ųjų. Ir tai tęsiasi iki šiol. Tokie negražūs dalykai politinėje kovoje naudojami labai aršiai. Šiandien, aš manau, tikslas yra vienas - sugriauti valdančiąją daugumą.