Apie teatro misiją, tos šventyklos žynių įžvalgas, potyrius bei pajautas kalbuosi su ilgamečiu teatro pedagogu, teatro "Aušra" vadovu ir režisieriumi Antanu MILINIU.
"Anais laikais, kai aš buvau kursuose Maskvoje, atėjo dramaturgas Rozovas ir labai įdomiai pareiškė kūrybiniams darbuotojams: "Yra tendencija etiškai auklėti visuomenę vaikų darželiuose ir pensionatuose". Aš tas mintis dabar įrašyčiau aukso raidėmis - visam gyvenimui, visoms visuomenėms ir epochoms. Mes dabar nežabotai auklėjam vaikus darželyje, ir paradoksalu: vidurinėse mokyklose jie mums išslysta iš rankų. Yra didelis rebusas: kodėl taip atsitinka? Ir netekom netgi tos galimybės "auklėti pensionatuose", nes jie yra kaip sutraukta naginė. Tai dabar susidaro tarytum vakumas vaikams, jaunimui ir visiems tiems, kas norėtų kultūringai praleisti laisvalaikį pagal pomėgius. Arba tiems, kurie orientuojasi: ką gi veiksiu aš, baigęs vidurinę mokyklą? Nes labai dažnas, paklaustas, kurgi tu eisi, ką tu darysi - keista, jie nežino, ką daryti su savimi. Baigęs aukštąją mokyklą nežino ką veiks, kas jo laukia - daugybė klystkelių. Ir štai "Aušros" teatras - irgi klystkeliuose, "procese"; taip susiklostė gyvenimas mūsų Tėvynėje. Ir kaip ten susiklostė gyvenimas, visgi jaunimas plūsta į mūsų teatrą. Plūsta. Mes buvome priversti "įsigyti" psichologą, nes vieni darbuotojai ir pasiklydę esam, kaip bebūtų keista - su tokia gyvenimo, pedagogine ir kūrybine patirtimi. Galime atsižvelgti į visuomeninius ir politinius procesus, o štai DVASIA kaip buvo, taip ir tebėra neaiški mums visiems; tai tokios džiunglės ir Sachara! Ir štai mes pasikvietėme psichologę Aušrą Dragašienę; ji turi darbo kaip nuodėmklausys - nuo mažiukų iki suaugusių; ji yra dvasinga, pranoko mūsų lūkesčius, tai žmogus, suvokęs ir radęs savo vietą mūsų kolektyve. Manau ten, kur yra daugiau kaip dvidešimties žmonių kolektyvas, yra reikalingas psichologas: juk ir į kavinę ateini pabendrauti, o ne kaip į svaigalų "tėvynę"...
"Nebūsiu žvaigždė? Tai - sudie..."
Pas mus atėjęs gražaus stoto berniukas ar mergaitė reikalauja: "Aš noriu vaidint, duok, režisieriau, vaidmenį", ir mes nebekalbam, būsi aktorius ar ne. Na, netapsi žvaigžde per keletą savaičių - ir sudie. O kas tas yra teatras, vaidyba ir apskritai - čia neatsakysi į tuos klausimus. Ir štai praėjo dešimt metų, mums "Aušros" teatre analizuojant tokius ir kitokius procesus, ir mes nesuklydome, kad yra tokia institucija, nes esame labai populiarūs. Biednystės metais, kaip nekeista, ištiesė pagalbos ranką socialdemokratai, būrys rėmėjų, kurių dėka mes švęsime teatro gyvavimo dešimtmetį Klaipėdos dramos teatre, abejose salėse, ir jaučiamės labai laimingi. Dabar žiūrovo problema: teatras tai nėra krepšinis, futbolas, tai yra toks dvasinis pasaulis, į kurį sunku įlįsti. Kitiems daug geriau eit į pajūrį, stintų gaudyt ar kamuolį paspardyt. O ir knyga ne visiems - reikia fantazijos, polėkio ir panašiai. Čia visai kas kita. Sakai, neini į teatrą publicistikos, problemų ieškoti - mes ieškom atsakymo į jas, ir kas daugiau, jei ne literatūra, filosofija, ne menas galėtų pabandyti atsakyti. Tau politikai pašnekės, bet tai žodžiai vėjais, o visgi spektaklis duoda reginį, vaizdinį ir atsako į tą norimą klausimą - ar tu sutinki ar ne, čia kitas reikalas, bet būtent tokios problemos ir analizuojamos. Tai "masiškai" labai geras dalykas: nueini į stadioną, svarbu rezultatas, o pažiūri spektaklį, tau rezultatas po dviejų - penkerių metų gali iškilt akyse, ausyse, smegenyse, pasąmonėje. Tai štai dabar žiūrovo klausimas, pavasarį, kai rūpi daržai, skverai, stadionai, ir ta jaunojo aktoriaus ir žiūrovo pajauta, dvasinis ryšys. Ir man nepaprastai malonu įvardinti "Saulėtekio" vidurinę mokyklą, jos vadovė suprato mūsų gerus ketinimus - gegužės 14 d. skelbiama Teatro diena, ir apie 350 mokinių joje dalyvaus. Juk tai fenomenalu: ar randate Europoje ar kur kitur tokį pavyzdį. Kitas pavyzdys - Vitės pagrindinė mokykla; pastatė, sukonstravo spektaklį su šimtu jaunųjų artistų. Neabejoju, kad tai bus grandiozinis reiškinys. "Aušros" teatras yra šio proceso smagratis; visas tas judėjimas ir skiriamas mūsų gyvavimo dešimtmečiui. Įsivaizduokit, kaip įdomu pajusti, suvokti kūrybinį teatro ryšį su pedagogika. Pasėję savo grūdelį prieš dešimt metų, užauginsime jį, nepaprastai glaudžiai susietą su Klaipėdos vaikais ir jaunimu".
Miesto inteligentijai režisierius siūlė Klaipėdos dramos teatre pažiūrėti unikalų reiškinį - Rygos mažojo teatro H. Paukšs spektaklį "Urši un torte" - puiki muzika, choreografija, aktorių vaidyba bei paties dramaturgo ir režisieriaus, aktoriaus I. Čaklais sukurtą tautos herojų, kokio mūsų tauta, regis, nebeturi.
Atėjo metas skinti vaisius...
"Apie savo teatro režisierius galiu pasakyti tik tiek: tai žmonių būrys, visiškai atsisakęs savo laisvalaikio, atlyginimo, turintis savo trupes, kriterijus. Štai dramaturgas ir režisierius Gediminas Milinis palinko į filosofiją, apmąstymus, ir maža pažiūrėt jo spektaklį vieną ar du kartus, kad suprastum, ką jis yra parašęs ir nori pasakyti. Jis turi savo kelią, savą regą. Edita Prakuliauskaitė - Milinienė yra flagmanas teatre, jos spektakliai sulaukia minios žiūrovų, ji su savo trupe dalyvauja įvairiuose festivaliuose ir pelno laurus, jauni artistai gauna apdovanojimų užsienyje. Neseniai Marijampolėje, "Auksinio obuolio" festivalyje jie rodė Selindžerio romano "Rugiuose ties bedugne" inscenizaciją, "Distancija: H. K.", ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Andrius Petreikis pelnė pripažinimą. Išsipildė mano sena svajonė turėti lėlių teatro trupę, ir štai režisierė Živilė Dargytė šauniai dirba su lėlininkais. Šiemet pabandėme tarsi estradinę - muzikinę ir choreografinę poptrupę, jos vadovas yra Sigitas Palinskas. Yra Ilonos Stančikienės, Klaipėdos dramos teatro dailininkės, rašančios poeziją ir pjeses, spektakliai. Atėjo metas džiaugtis; turbūt atėjo kūrybiniam kolektyvui metas dalintis savo džiaugsmais su kitais, su visa bendruomene. Kviečiame į savo teatro šventę žurnalistus, politikus, seimūnus: tegu išgirsta jie vienąkart mus, jaunus, teužsimezga ryšys..."
Apie mažamečius ir senus teatro patriotus
"Įdomus Klaipėdos universiteto dėstytojas Kęstas Mačiulis ištarė sparnuotą frazę: "Talentui nereikia jokios mokyklos, jis vystosi bujoja pats"; jį tereikia truputėlį pakoreguoti. Keista, bet taip yra, ir mes turime vaikų, kurie yra kūrėjai iš prigimties. Gal jie nesuvokia savo sielos reiškinių, vyksmo; tam ir yra pedagogas: juos reikia "pašildyti", ar "pašaldyti", sudvasinti, liepsnelę pakurstyti, ir jie jau pasiruošę profesionaliam darbui. Dar A. Miltinis sakė: "Imkime vaikus į teatrą trylikos - keturiolikos metų, ir dirbdami su jais keletą metų, turėsime teatro patriotus. Pasiteisina toks dalykas. Štai mes tarytum nenorėdami, nežinodami kitų tokių menininkų pasakymų, taisyklių, būtent taip ir gyvename. Ir štai atsivedi vaikiuką devynerių metų, iki dvyliktos klasės jis tampa jau brandus kūrėjas. Ir turim unikalų atvejį: prieš keletą metų populiarų "Aušros" teatro spektaklį "Pasiklydę niekur"; kurio scenarijų dvejus metus rašė patys moksleiviai, dabar jie visi išlakstė po Lietuvą, mokosi įvairiose aukštosiose šalies mokyklose. Mes atgaivinom spektaklį, ir jo artistai atvažiuodavo į repeticijas iš Vilniaus, Kauno. Aš nekalbu apie meninį produktą - ne menu gyvename, bet savo idėjų įgyvendinimu; toks procesas ir yra menas. Nesuklyskite: menas yra menui, o tai, ką mes dirbame, koks reikalas - tai darbas su vaikais, jaunimu, visuomene - tai ir yra menas. Ir tas noras neužmiršt "Aušros" teatro, vėl susitikti, gyvent bendrom idėjom, kurios suvedė juos prieš keletą metų į VIENA, tai ir yra mūsų gyvenimo prasmė, tas reiškinys - menas auklėti, mylėti žmogų, menas suvokti kas tai yra tarpusavio santykiai - žmogiški, menas suprasti, kas tai yra jaunystė, - visa tai "Aušros" teatras perteikia per kūrybą. Tai yra mūsų menas. O apie teatrinį meną mes nekalbam pakol kas. Kas yra gyvenimas - tarpusavio santykiai, kas yra diplomatiniai valstybių santykiai - tai žmonių santykiai. Spektaklis ir yra personažų tarpusavio santykiai, ką mes jiems aiškiname, analizuojame, ir yra ta samprata - įlįsti į personažą ir įlįst į tą žmogų. Taip jie supranta save, supranta kitą, gyvenimą apskritai - Žmogų. O tai labai labai daug", - sakė "Aušros" teatro režisierius Antanas Milinis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą