Tuštėja ne vien širdy

Nepriklausomybės atkūrimo sulaukusį Vyčio ženklą A.Užkuraičio artimieji išsaugojo net sovietmečiu, tad Kriukų seniūnijos seniūnaičio pareigas einančiam A.Užkuraičiui skaudu matyti, kad šiandien mūsų nacionaliniams simboliams vietos Lietuvoje lieka vis mažiau.

- Kokios jūsų kolekcijos ištakos? - pasiteiravo „Respublika“ Alvydo Užkuraičio.

- Kolekcionuoti degtukų dėžučių etiketes apie 1937-uosius pradėjo mano močiutė Bronislava Užkuraitienė, jos pradėtą darbą vėliau tęsė mano dėdė Raimondas Užkuraitis. Kolekcijoje - keletas tarpukario Lietuvos etikečių, daug sovietinių laikų etikečių, yra eksponatų ir iš Kanados, Lenkijos, Latvijos, kitų užsienio valstybių. Man, kaip Lietuvos piliečiui, brangiausia yra Antano Smetonos Lietuvos laikų etiketė, kurioje pavaizduotas lietuviškas herbas - Vytis. Visi mes šeimoje buvome ugdomi patriotizmo dvasia, mokomi branginti tai, kas susiję su Lietuva, nepriklausomybe, tautiškumu. Mano tėtis visada kalbėjo, kad nereikia stoti nei į pionierius, nei į komjaunuolius, nei į komunistus. Kiek pamenu, nuo mažų dienų mūsų namuose būdavo klausomasi „Amerikos balso“, pasakojama apie pokario rezistencijos kovas. Tėtis labai laukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir iki pat mirties tikėjo, kad ji bus atkurta. Mirė jis 1988-ųjų liepos mėnesį, jau prasidėjus Sąjūdžiui.

- Toks patriotiškumas anais laikais ne vienam garantavo bilietą pas baltąsias meškas...

- Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą vieni giminės emigravo į Vokietiją, kiti į Kanadą, o mano proseneliai su močiute nutarė pasikeisti pavardę ir likti Lietuvoje. Mūsų giminė kilusi iš bajorų, turėjo ir žemės, ir miško, tad, norint išvengti sovietų represijų, pavardę keisti buvo būtina. Mano proseneliai kadaise buvo Saliamoriai. Prosenelis buvo atėjęs užkuriom pas Bernotaitę, dėl to kaimynai jį vadino užkuru. Nusprendę keisti pavardę Saliamoriai tapo Užkuraičiais. Pasikeisti pavardę anuomet nebuvo sudėtinga, nes didžioji dalis archyvų karo metais buvo sunaikinta.

- Kas darosi, kad šių dienų Lietuvoje mūsų nacionalinius simbolius vis labiau užgožia ES simbolika?

- Netekę lito ateityje nacionalinių simbolių turėsime dar mažiau. Su mūsų nacionaline valiuta jau dabar yra prastai, nes ji susieta su euru. Todėl, Europos centriniam bankui išspausdinus naujų eurų, mums, Lietuvos piliečiams, vienaip ar kitaip tenka dengti graikų ir kitų europiečių skolas. Lito kursas neturi galimybės kilti, o priverstas visada laikytis stabiliai. Kaip pilietį mane piktina ir tai, kad Seime buvo priimti sprendimai pirmininkavimo ES metu ant mūsų valstybės simbolių - Valdovų rūmų, Seimo, Prezidentūros, Gedimino kalno - kelti ES vėliavą. Mano įsitikinimu, jai ten ne vieta. Net sovietmečiu ant mūsų valstybės simbolių buvo keliama tik tuometės LSSR, bet ne SSRS vėliava.

- Lietuvoje nesvarbūs tampa ne tik nacionaliniai simboliai, bet ir žmonės. Dėl kokių priežasčių valdžia nesustabdo masinės emigracijos?

- Sovietmečiu žmonės iš Lietuvos buvo tremiami prievarta, dabar daroma viskas, kad žmonės nematytų kito pasirinkimo, tik palikti gimtąjį kraštą savo valia. Lietuviai vejami iš Lietuvos. Didelei daliai mūsų šalies gyventojų emigravus, jų vietą netruks užimti kitataučiai, kuriems tikrai nebus aktualus Lietuvos nepriklausomybės klausimas. Čia apsigyvenusiems užsieniečiams labiau rūpės finansiniai dalykai.

- Kas jus patį šiandien dar laiko gimtajame krašte?

- Galimybių emigruoti turėjau, bet esu savo krašto patriotas, jau trečią kadenciją viešaisiais pagrindais dirbu Kriukų seniūnaičiu. Idėjinių žmonių, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, mūsų krašte yra daug. Organizuojami renginiai bibliotekoje, tautiškumo šventės, su mūsų šalies praeitimi supažindinami moksleiviai. Kriukų miestelyje yra keliolika entuziastų, kurie puoselėja planus įkurti vietos muziejų. Jei tokius planus pavyks įgyvendinti, giminės sukauptą degtukų dėžučių etikečių kolekciją šiam muziejui ir padovanosiu. Muziejui jau turime sukaupę ir daugiau eksponatų.

- Ar sunku būti patriotu šių dienų Lietuvoje?

- Vietos spaudoje nevengiu kritikuoti valdžią dėl jos neveiklumo, kitų ydų ir matau, kad šie pasisakymai atsisuka prieš mane patį. Kadangi šiuo metu esu darbo biržoje registruotas bedarbis, ieškodamas darbo susiduriu su darbdavių nenoru mane priimti į darbą. „Ačiū, mums tokių nereikia“, - taria ne vienas, sužinojęs, kad aš esu tas pats Užkuraitis, kurio pasisakymai spausdinami vietos laikraštyje. Kriukų seniūnijoje gyvena daugiau nei 2 tūkst. žmonių, o darbo vietų - apie 150 ir tai tik šiltuoju metų laiku. Pasėjai, nukūlei - ir sėkmės iki pavasario! Žmonės stoja į darbo biržą, gauna socialines pašalpas. Dažnam gėda imti tą pašalpą, gėda prašyti, nes jis norėtų dirbti ir užsidirbti, bet tokių galimybių neturi.

- Kas lėmė, kad savo žemėje likome tik prašalaičiai?

- Kai balsavome dėl įstojimo į ES, mano nuomone, žmonių balsai buvo perkami: už alaus butelį, už miltelių pakelį... Kokia reklama valstybiniu lygiu buvo prasukta, kad ES mūsų laukia rojus! Jau tuo metu maniau, kad nereikia mums stoti į ES, ir balsavau „prieš“. Iš vienos sąjungos dar nespėję pabėgti mes į kitą sąjungą neprašyti laužėmės ir prašėmės priimami. ES direktyvas dabar privalome vykdyti, nes be jokių diskusijų pasirašėme Lisabonos sutartį, o ten aiškiai parašyta, kad ES Konstitucija yra aukščiau už viską. Gyvenant pagal ES brukamas direktyvas dėmesys telkiamas ne žmonių, o kiaulių gerovei, skaičiuojama, kiek kvadratų joms turi priklausyti garde ir t.t.

Tik žmonių gerovei neišleidžiama jokių direktyvų, nes ES nėra suinteresuoti, kad tie žmonės liktų gyventi savo kraštuose. Gal kai Lietuvoje neliks lietuvių, tada bus ir direktyvos, saugančios tuos kitus piliečius, kad jie čia dirbtų.

- Valakų kaime, kuriame gyvenate, yra 11 sodybų ir tik 5 gyvenamos, o mažamečiai vaikai krykštauja tik jūsų namuose. Kodėl tuštėja Lietuvos kaimai?

- Turiu dvi dukreles - 10 ir 4 metų. Norėdamas vieną jų išleisti į mokslus, bankui užstatysiu mišką, kitos mokslams užstatysiu žemę. Kai nesugebėsime išsimokėti, bankai visa tai areštuos, bet vaikai bus išsimokslinę. Trečio vaiko planuoti negalime, nes jau nebeturėsime ką užstatyti.

Mokslo siekiantis jaunimas stumiamas lįsti į skolas ir mokslus baigti su skolų kupra. Jaunimas verčiamas emigruoti, kad galėtų užsidirbti ir grąžinti skolas bankams.

Europai žemdirbių šiandien nereikia, ES patogiau, kad mes nebūtume gamintojai, o viską pirktume. Ar ne tam žmones siekiama nuvaryti nuo žemės? Juk didžiąją dalį Pakruojo rajono žemių jau dabar per vietininkus lietuvius valdo danai.

- Ko turėtume griebtis, kad lietuvių tauta išsigelbėtų nuo išnykimo, kuris jai prognozuojamas jau kitame šimtmetyje?

- Pirmiausia turėtume glaudžiau bendradarbiauti su kaimyne Latvija, palaikyti vieni kitus. Bendromis jėgomis turėtume atsilaikyti prieš anglicizmus, reikalavimus rašyti nemūsiškais rašmenimis užsienietiškas pavardes. Pasivaikščiokime šiandien po Vilnių - pasijusime, tarsi būtume ne Lietuvos sostinėje. Ir kavinių, ir viešbučių, ir kitų įstaigų pavadinimai mirga užsienietiškais žodžiais! Reikėtų stengtis išsaugoti mokyklas, jų neuždarinėti. Derėtų atsigręžti į kaimą, nes būtent kaimas jau ne kartą išgelbėjo Lietuvą. Kaimas Lietuvą Žečpospolitos laikais išgelbėjo nuo lenkinimo, nes mūsų ponai kalbėjo tik lenkiškai, o lietuvių kalbą laikė mužikų kalba. Kaimas Lietuvą išgelbėjo ir nuo rusinimo carinės Rusijos laikais. O dabar antros klasės moksleivį, vos tik išmokusį lietuvių abėcėlę, jau moko ir anglų...