Birželio 11 dieną Rusnės saloje finišavo kurėno "SuD 1" ir venterinės valties įgulų nariai, dalyvavę tarptautinėje ekspedicijoje "Sielių keliu nuo Kauno iki Rusnės", trukusioje dvi savaites.
Buriuotojus upeivius su žvejų duona, gėlėmis bei Rusnės etnografinio ansamblio giesmėmis pasitiko Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai, rusniškiai bei įgulos artimieji. Šilutės meras A. Jakas pasveikino sugrįžusius, dėkodamas už tai, jog šie atgaivino istorinę ekologiškos laivybos tradiciją. Lietuvos jūrų muziejaus laivybos istorijos skyriaus vedėjas, kurėno kapitonas Romaldas Adomavičius kalbėjo, jog jau gegužės 29-ąją, išplaukiant iš Kauno, trylikos žmonių įgula patyrė, koks galingas sūkūringasis Nemunas, kažkada plukdęs sielius ir baidokus. Jau antrąją buriavimo dieną teko meistriškai laviruoti, kad kurėnas nesudužtų ar neužplauktų ant seklumos. Paskutiniąją kelionės dieną palankus vėjas pūtė į bures, tad plaukę pavėjui. "Mes nesakome - įveikėme gamtą, bet supratome, kaip reikia elgtis toje upėje", - sakė jis.
Pirmosios istorijoje ekspedicijos "Sielių keliu" tikslas buvo propaguoti ir populiarinti pamario krašto gyventojų, lietuvininkų kultūrą visoje Lietuvoje. Tai buvo Simo Knapskio, rusniškio rekreacijos specialisto, idėja, o projektą sukūrė Jūrų muziejaus mokslininkai, kuris "įkūnytas" drauge su Rusnės etnokultūros centru. Ekspedicija unikali tuo, jog žvejų burvaltės niekada nėra plaukusios taip aukštai Nemunu - jos plaukdavo iki Tilžės.
Be Lietuvos atstovų ekspedicijoje dalyvavo mokslininkas, vandens archeologas iš Rostoko (Vokietija) Maikas-Jensas Oto Giunteris Šprigmanas (Maik-Jens Otto Guenter Sprigmann) ir Lenkijos Gdansko Jūrų muziejaus darbuotojas Radoslavas Severinas Paternoga (Radoslaw Seweryn Paternoga). Taip pat - Lietuvos jūrų muziejaus, Panemunių regioninio parko, Vytauto Didžiojo karo muziejaus bei Klaipėdos universiteto buriuotojai. Iš trylikos ekspedicijos dalyvių dėl įvairių aplinkybių finišą Rusnės saloje pasiekė aštuonetas vyrų.
Venterine valtimi plaukęs Simas Knapskis sakė, jog Nemuno upėje buvę kur kas sunkiau buriuoti, nei praėjusių metų panašios ekspedicijos Kuršių mariomis metu: tiltai ir pavojingos srovės tapę visiems neįprastu išbandymu. Širdį glostė gausiai buriuotojus pasitikusių pakelės miestelių gyventojų susidomėjimas, gėlės, muzika ir palaikymas.
"O apie nuotykius kalbant, buvo ir audrelių, mes net nebuvome tikri, jog šiandien grįšime, nes prieš pusantros paros mes buvome dar tik prie Tilžės (Sovetsko). Per tą laiką įveikėm per 60 kilometrų: priešpriešinis štorminis vėjas gerokai trukdė, plaukti buvo labai pavojinga. Visko buvo (tai atskira istorija): pirmiausia man sulūžo vairalazdė, keliskart buvome užplaukę ant seklumos, srovės siurprizai bei kiti netikėtumai. Vos neteko šokt už borto. Kelissyk buvome "prakiurę", šlapi ligi paskutinio siūlo, sėmėme vandenį kibirais, - sakė venterinės valties buriuotojas, kurį netrukus iš žiniasklaidininkų "paveržė" mama, žmona, dukra Gabrielė bei trijų mėnesių sūnelis Uosis. Buriuotojo draugas Linas Nekrašas dar pridūrė, jog keliautojai nakvojo laivo "viešbutyje", mito įprastais lašiniais, dešra bei susigaudavę žuvų. Upeiviai turėjo ir pakeleivių. Istorikas Dainius Elertas, Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojas paprotino, jog išlakusis kurėnas - tipiškas kuršmarių laivas, kuriuo buvo žvejojama iki XX a. penktojo dešimtmečio, kolūkių laikais jis buvo išstumtas, tuolab, jog dauguma lietuvininkų emigravo Vokietijon. Naujieji žvejai jų nevertino, keitėsi laikai, atsirado motorinės valtys ir burinis laivynas sunyko. Viena iš priežasčių, kad jis vis tik laikėsi taip ilgai, buvo ta, jog iki 1944 metų mariose veikė labai griežtos taisyklės, ekologiniais sumetimais drausta žvejoti motoriniais laivais.
- Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko plaukimas po Luizės tiltu tarp Tilžės ir Panemunės, kuris yra gana žemas ir teko lanksčiai manevruoti. Susėdę ant vieno laivo borto, palenkėm jį, ir pučiant stipriam vėjui, normaliai praplaukėm po tiltą, virš galvų likus 20- 30 centimetrų. Gražios apylinkės; iš Nemuno žvelgiant - visai kitas vaizdas nei nuo krantų. Išvydome piliakalnius, kitaip įvertinom pakelės kryžiuočių ordino bei lietuvių pilis, suvokti, kas kokių galimybių turėjo ir panašiai.
Be to, matėme visišką Nemuno laivybos degradavimą, t.y. yrančias krantines, neatstatomas dambas, sutikome gal tik penkis-septynis laivus, iš kurių tik keli buvo keleiviniai, visi kiti - transportiniai. Žodžiu, tragiška situacija. Matėm didžiulį potencialą tų miestelių kultūros vertybių, kita vertus, jos nyksta...
Kokia istorinio kurėno perspektyva? Šiuo metu jų plaukiojančių yra trejetas, neskaičiuojant iškeltų į krantą, kurie niekada nebeplaukios. Tai Jūrų muziejaus kurėnas ir Eduardo Jonušo kurėnas "Kuršis" Nidoje, trečiojo, priklausančio Arūnui Valinskui, dienos, turbūt jau suskaičiuotos... Ir yra Simo Knapkio bei to paties Jonušo venterinės valtys, kurios, duokdie, gyvuos. Tai galima sakyt, kurėno tipo laiveliai, tik kur kas mažesni, skirti žvejot venteriniais tinklais, kurie buvo populiarūs Rusnės saloje ir Juodkrantėje, ten, kur seklesni vandenys. Šiuo, pavadinkime, judėjimu, užsikrėtė dar keli žmonės, ir mano žiniomis, galbūt Rusnėje atsiras dar viena venterinė valtis. Kaip paslaptį galima išduot tai, jog Panemunių regioninio parko direkcija turi sumanymą rekonstruoti būtent Nemuno žvejų valtį, kuri šiek tiek skiriasi, turi savų ypatumų. Deja, tokių valčių nėra išlikę, tačiau mums pavyko sutikti žmonių, kurie tokias valtis statė dar prieš karą ir plaukiojo, - sakė Dainius Elertas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą