Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė parengė įstatymo projektą, kuriame žurnalistus siūloma laikyti apsimelavusiais, kol jie neįrodo, kad nemelavo.
Vadinasi, jei toks įstatymo projektas būtų priimtas, visus žurnalistų profesijos asmenis reikėtų vadinti potencialiais melagiais. Nors tokia išankstinė etiketė netaikoma kitų profesijų atstovams. Tarkim, prie ekonomisto profesijos gali būti prirašyta socialinių mokslų dr., habil. dr., prof. ir t.t. Gali būti prirašyta pilietis, gerbiamasis, kultūros ar mokslo premijų laureatas, lytis mot., lytis vyr., pacientas, studentas, klientas ir t.t. O šalia žurnalisto profesijos, jei toks projektas būtų priimtas, tektų rašyti taip - potenc. melag. -auskas ar -auskaitė.
Ar tai nėra pasityčiojimas iš žurnalistų, kurie atlieka savo profesinę priedermę - informuoti visuomenę? Žurnalistų etikos inspektorė Z.Zamžickienė, kaip informavo Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos patarėjas Deividas Velkas, šiuo metu atostogauja. Tad į klausimą, kodėl tik žurnalisto profesiją ruošiamasi taip diskriminuoti, o tiksliau - diskredituoti, paprašiau atsakyti Deividą Velką.
- Čia tas įstatymo projektas tik taip interpretuojamas. Nieko čia neprotingo nėra. Kas parašė, tas ir turi prisiimti atsakomybę. Juk ir dabar teismuose tokia atsakomybė taikoma. Informacijos skleidėjas turi pasirūpinti, kad jo paskleista informacija atitiktų teisybę. O jei informacija neatitinka tikrovės, skleidėjui kyla atitinkama teisinė atsakomybė.
- Sutikite, niekas iš žurnalistų sąmoningai neskleidžia netiesos. Nes kažin ar daug žmonių, įskaitant ir žurnalistus, sąmoningai lįstų po važiuojančiu traktoriumi, kad susitraiškytų. Žurnalistai paprastai susiduria su kitokia problema - kaip prasiveržti iki tos tiesos pro viešųjų ryšių specialistų ir atstovų spaudai kordoną. Kai informaciją gauni ne tiesiai, bet zigzagais, per tarpininkus B, C, D, ji pakeliui gali ir išsikraipyti. Kaip vaikiškame žaidime „sugedęs telefonas“. Tarkime, aš noriu sužinoti kokio nors savivaldybės įmonės troleibuso techninius parametrus. Ar kiek, prasidėjus pūgai, į kelius išvažiavo autogreiderių. Kodėl aš turiu skambinti viešiesiems ryšiams, o ne tiesiai - technikos inžinieriui? Geriausiai apie techniką išmanančiam. Kodėl aš su inžinieriumi turiu bendrauti per lituanistę ar kitokią humanitarę? Nes ji - viešųjų ryšių specialistė.
- Taip, tai yra tiesa. Reikia domėtis, ar nėra trukdoma žurnalistams dirbti savo darbą. Ypač tada, kai žurnalistas klausia vieno pašnekovo, o šis jį nukreipia kitur.
- Ir tradiciškai - pas mažiausiai kompetentingą! Atliekantį tik tvoros, barjero funkciją! Ar Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba neturėtų labiau įsigilinti, kokiomis sąlygomis žurnalistai dirba?
- Kitaip sakant, reikia ginti žurnalistus ir jų teises bei pareigas. Mes savo įstatymo projektą paskelbėme viešai ir dabar laukiame pastabų, ką inspektorius galėtų daryti daugiau. Ką daro kiti Seimo skirti kontrolieriai. Gal ir dabar galima nagrinėti žurnalistų skundus, tik kokius būtent. Tai susiveda į Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus. Atsakomybė už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą kyla įstaigos, į kurią žurnalistas kreipiasi, vadovui. Jei informacija slepiama ar nepateikiama. Už tai gali grėsti administracinė atsakomybė, nes tai yra trukdymas žurnalistui atlikti savo darbą.
- Puikiai suprantate, kad Lietuvoje iš viešų tribūnų kasdien paskleidžiama įvairaus melo. O kas lieka kaltas? Visada žurnalistas! Esą ne taip politiką suprato, ne taip nugirdo ir t.t. Jei įstatymo projektas būtų priimtas, politikai iš viso galėtų su visuomene blefuoti. Juk tai ne jie, bet žurnalistai a priori melagiai.
- Jei žurnalistas remiasi oficialiai pasakyta netiesa, jam netaikoma atsakomybė. Kai cituoja, perpasakoja, perduoda oficialiai pasakytas mintis. Tačiau jei kyla abejonių dėl informacijos tiesos, o šaltinis nenurodytas, tada turi pateikti įrodymus.
- Įdomiai Lietuvoje gyvename. Prokurorai tiria ir neįrodo. Policija tiria, bet neįrodo. Teismas teisia, bet ne visada nustato tiesą. Ekonomistai skaičiuoja, bet nesuskaičiuoja. Net emigravusių vaikų nesuskaičiuojame. Ir tik žurnalistai kaip antžmogiai turi viską labai tiksliai ištirti ir niekada nesuklysti. Ištirti visas machinacijas, melus. Tarkim, gauna žinią, kad tokiame ir tokiame merijos kabinete girtaujama. O kaip tokią informaciją patikrinsi, jei be specialaus leidimo į meriją neįeisi? Ir be leidimo neturi teisės nei filmuoti, nei fotografuoti? Valdininkija jau užsibarikadavusi nuo visuomenės akių. Arba, tarkim, kreipsis kokio nors valdininko žmona ir pareikš, kad vyras ją muša. Įrašai pokalbį į diktofoną. Skambini antrajai pusei. Na, koks vyras, vagis ar kelių erelis prisipažins, kad muša, vagia ar per greitai važinėja? Niekas neprisipažins. Tvirtins, kad melas. Žurnalistas bijos tokios temos liestis, o tas valdininkėlis žmoną ir toliau kuls. Ir kas tada bus kaltas? Visada žurnalistas. Arba už tai, kas laiku mušeikos nedemaskavo. Arba už tai, kad „melagingai“ aprašė mušeiką.
- Jei asmuo yra viešas, tai visuomenė turi teisę žinoti, kokios to viešo asmens yra asmeninės savybės. O kai kalbama apie privačius asmenis, tada žurnalistas pats turi nuspręsti, ar informaciją būtina viešinti. Viskas susiveda į kritišką šaltinių vertinimą. Kad žurnalistai laikosi etikos taisyklių, tai nėra blogai. Blogai, kad tokios praktikos nėra kitose visuomenės srityse. Žurnalistai turi etikos kodeksą, o kur politikų elgesio kodeksas?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą