Vabalų kaimui laimę neša žalčiai

Netoli Kintų, durpynuose išsibarsčiusias Vabalų kaimo sodybas ne tik supa žuvingi vandens kanalai, čia teka ir pieno upės. Karves kartais žinda žalčiai, kurių čia knibždėte knibžda.

Čiabuviai pagardina pieną ciberžole ir pakaitintu lydytu sviestu, todėl jų sapnai spalvoti.
Bet dar ryškesnė užklumpa kasdienybės šviesa.

Iš kaimo liko tik šešėlis...

Vabalų kaimo senbuvė Herta Kalvienė taikiai sugyvena su pelkių gyviais, net angimis, o triušius augina ne mėsai - dėl grožio

"Manęs, senbuvės, dažnas klausia, kodėl kaimo vardas Vabalai. Gal dėl to, kad čia pilna gyvybės - ir gyvačių, ir bičių," - sakė čia gimusi šišioniškė Herta Kalvienė.

Jos giminėje - durpininkai, tik dėdė Vili Kramp buvo apylinkės meras ir vienintelis turėjo telefoną. Šeimoje kalbėta vokiškai, bet Herta su seserimis ir broliais lankė lietuvišką mokyklą.

"Kai per karą tiltą sugriovė, tik valtimis persikeldavome į vestuves ar šermenis Rugaliuose, Aukštumalėje. (Beje, Aukštumalės pelkė žinoma ir pasaulyje, nes ją tyrinėjant gimė pelkėtyros mokslas - Aut. past.). Vabaluose neturėjome savo kapinių, kiekviena šeima išsipirkdavo sklypą Kintų kapinėse. Bendruomenė vežė žemes kapinėms paaukštinti," - pasakojo moteris, ilgus metus šėrusi kolūkio arklius.

Su vyru melioratoriumi užaugino tris vaikus. Jos auksarankė duktė gimė kurčnebylė, bet likimas jai nepašykštėjo tokią pačią negalią turinčio tokio pat darbštaus vyro.

Seniau kaimas buvęs didelis, draugiškas ir gražus, skendėjo gėlynuose, ten, kur dabar krūmynai, buvo ariamos žemės, auginami rugiai. Pragyvenimo šaltinis buvo bulvės, kurias ūkininkai dorėmis Vilhelmo kanalu plukdė parduoti į Klaipėdą. Dirva buvusi tokia minkšta, jog arklius apaudavo mediniais sandalais, o kai vis tiek įsmukdavo, juos iškinkydavo iš plūgo. Arkliai pašaukti pašokdavo, išsivaduodavo. O išplautoje, be trąšų dirvoje augo reto skanumo bulvės, joms užteko saulės, bet turguje žmonės nenorėjo jų pirkti, nes atrodė kaip nuplautos. Tad Vabalų ūkininkai sumaišydavo jas su žemėmis. Bitės nešė tirštą maistingą viržių medų - Durpynuose tebeveši milžiniški jurginai.

Kaimas sunyko, kai jo senbuviai išsikėlė į Vakarus ar į Pakalnę, Kintus, nebeapsikentę kasmet varginusių potvynių. Kita vertus, kai potvynis būdavo menkas, žolė tais metais užaugdavo prasta. Smarkiausias potvynis užgriuvo 1984 metais staigiai atšilus, kai prie iš Minijos ir Tenenio bei anuomet neapsaugotų kanalų plūstančio vandens prisidėjo liūtys.

"Nuo sausio 26-osios vanduo kilo net Priekulėje, netoliese į Tenenį įkrito mašina, vežusi duoną. Iš Šilutės į Vabalus eskavatoriais skubėjo melioratoriai. Vidurnaktį nuėjau gulti, bet iš kaimynų paskambino ten budėjęs sūnus Rolandas: "Mama, vanduo jau šliaužia sugriuvusiu Tenenio pylimu kaip neganda..." Tada aš su visais savo keturiasdešimt dviem galvijais, šaukdama: "Muiže, muiže", patraukiau į Kintų seniūno Antano Kliženčio man surastą tvartą. Prie tilto sutikta moteris pamojavo skrybėle, viena karvikė nubėgo ant pylimo ir negrįžo. O aš negalėjau sustoti. Kitas karves su veršeliais įvedžiau į svetimą tvartą, kur ir glaudėsi tris mėnesius, kol vanduo, mano tvarte siekęs du metrus, atslūgo. Kai grįžau, visa radau suvartyta kaip po karo... " - sakė ir šiandien karvių ir arklį (viso - penkiolika galvų) laikanti šišioniškė, dėl grožio dar auginanti triušius.

Į tėvoniją pašaukė širdis

Prie renovuojamos sodybos pagal Europos reikalavimus mėšlidę statantį Alfonsą Mačėną iškart ėmiau kvosti, kur surado kinematografiško ir vidinio grožio sklidiną žmoną Laimą. Pasirodo, aar prieš tarnybą armijoje maudydavęsis kanale spėliodavo, kas gyvena būsimoje uošvijoje. O Laima į akį krito šokiuose, Kintuose. Sakė Laimą merginęs trejetą metų:

Retą valandėlę Vabalų ūkininkai Laima ir Alfonsas Mačėnai ištaiko pasiirstyti po žuvingąjį kanalą dviese, ir pakalbėti, kokią ateitį sukūrė savo dukroms. Vyriausioji, Eglė, patikino, kad gimtinės neišsižadės.

"Draugystė nebuvo lipšni iš karto. Lėtai mes "įsigazavom", kol studijavau Telšių kultūros mokykloje, vėliau Klaipėdos universitete", - pasakojo profesionalus choreografas.

Ponas Alfonsas vadovauja Kretingos sportinių šokių kolektyvui "Ritmas", kuris aktyviai dalyvauja konkursuose. Pats kuria šokių kompozicijas. Sakė, kad žemaičiai šiandie pašėlę dėl tango, Lotynų Amerikos šokių, o žmonos mėgiamiausia yra samba. Tėvai vyro nuo svajonės šokti nė nebandė atkalbėti, todėl ir Mačėnų jaunylė dukra Siga šoka "Žuvėdroje", vyresnioji Eglė Klaipėdos universitete studijuoja choreografiją.

"Kartais pagalvoju, jeigu turėčiau sūnų, kaip būtų, nes dukros šoko jau mamytės pilve ir vos išmokusios vaikščioti", - sakė pokalbininkas.

Paklaustas, ar daug pieno primelžia iš devyniolikos karvių, juokavo: "Kas vakarą atėjęs į tvartą, jų klausiu: pienukas ar mėsytė?". Bet labiausiai karves myli Laima, visos jos, kai "tampa moterimis", gauna vardus: Klaudija, Žibutė, Marta, Gražuolė...

Laima - nors ir vienturtė dukra - augo nelepinama, griežtai auklėjama, prie ūkio darbų lenkiama.

"Tėveliai vis sakydavo: dukrele, mokykis, kad nereikėtų vargti, kaip mums". Aš - pedagogė, bet dirbau mokytoja tik kol pagimdžiau dukras. Paklausiau širdies ir paskutiniojo anapus išeinančių tėvų prašymo neprarasti saitų su žeme. Iš pradžių man tai buvo pareiga, o paskui - rojus. Išmokome ir su potvyniais susitvarkyti - kai tėvų neliko, po keletą savaičių po kiemą plaukiojome valtele. Bet kai tai iškentėjome, ši vieta pasidarė dar brangesnė, dar stipriau jos įsikabinome. Nors turime butą Kretingoje, "dūšia" yra čia. Dabar ir pylimas sutvarkytas, jo sutvirtinimas atsiėjo milijoną litų ar du. Užtat kanale aibė lydekų, ešerių, karšių, žiobrių. Vyras sau gimtadieniui pasidovanojo meškerę, bet mano žentas yra kantresnis žvejys", - pasakojo Laima.

Moteris, su savo seneliu kalbėjusi vokiškai, susikalba ir iš Vokietijos atvykstančiais artimaisiais, kurie skundžiasi, kad čia šlapia, nėra tvarkos, nėra šio bei to, viskas brangu, bet paskui pasijunta lyg Dievo užanty. Ypač kai pasiperia pirtelėje, kuri yra ir svetainė, ir etnografinis muziejukas.

Laimos senelis Augustas Šarkus buvo durpininkas, bet turėjo savo laivą su varikliu, kuriuo žvejodavo, ir šios vairas, kiti buities rakandai ir net plytos iš buvusio prūsiško namo pamatų dabar puošia pirties sieną. Šeimininkė palepina svečius pačios pagamintu jogurtu, sveikomis pasukomis. Moteris juokauja, kad ūkininkai mėsos nevalgo, daugiausia minta grūdais, daržovėmis ir pieno produktais.

Per Kalėdas šišioniškiai kepa žąsį, kalėdinius sausainius su aitriaisiais pipirais, gvazdikėliais, ir žuvį. Užgavėnių šiupinys čia verdamas kitoks, negu Žemaitijoje: rūkyta kiaulės pažandė su pupomis.

"Iš čia tai tikrai nenoriu pabėgti. Yra daug visokios veiklos. Dabar esame užsiėmę Kintų bažnyčios remontu. Esame įnikę į darbus iki išprotėjimo. Mums vadovauja iš Vokietijos atvykęs meistras, o mes ir pietus ruošiam darbininkams, ir plytas nešiojam, kraunam. Smagu, kad greit gausime dovanų iš Vokietijos gerus griausmingus vargonus. Jau turime ir vargonininkę", - sakė liuteronų bažnyčios parapijos pirmininkė Laima.

Ivona ŽIEMYTĖ