"Vakare baigę darbus neskubėdavome namo"

Interviu

Rima ir Bronius Beinoravičiai, dabar dirbantys dienraštyje "Lietuvos žinios", kadaise pranešę apie savo vestuves sugebėjo priblokšti visą "Vakarų ekspreso" kolektyvą. Nors kolegoms kildavo įtarimų, kodėl šiedu, fotografas ir žurnalistė, vis dažniau veržiasi dirbti dviese, vestuvių niekas nesitikėjo.

Kokie keliai jus atvedė į "Vakarų ekspresą"?

Rima: Kai aš atėjau dirbti, buvo, berods, 1994-ieji. Atėjau, galima sakyti, iš gatvės. Prieš tai dirbau "Lietuvos aide" Vilniuje, tačiau nutariau grįžti į Klaipėdą. Tai mano gimtasis miestas, bet po studijų buvau likusi sostinėje.

Bronius: O man tai buvo pirmas darbas laikraštyje.

Ir iš karto buvai nusiųstas į sprogimo vietą...

Bronius: Nieko tokio, niekada nebuvau jautrus! Vienoje gamykloje įvyko sprogimas, žuvo žmogus, iškvietė fotografuoti naktį.

Ir dar žinau, kad visos nuotraukos išėjo geltonos!

Taip, tikrai, bet tai neturėjo reikšmės - juk tada laikraštis dar buvo leidžiamas nespalvotas...

Rima: Mano pirmieji įspūdžiai redakcijoje buvo kraupūs. Jaučiausi kaip ta musė, įmesta į barščius. Visi kolegos buvo jauni, labai aršūs, susigyvenę, ir man kovoti už savo vietą po saulę buvo labai sunku. Pats skaudžiausias buvo pirmasis pusmetis - grįžusi po darbo namo atsiguldavau ant kilimo ir sakydavau mamai, kad nebenoriu gyventi... Čia buvo didelė įtampa, o ankstesnėje redakcijoje buvau pripratusi prie ramaus gyvenimo.

Bronius: Kolektyve įtampa augdavo savaitę, dvi, tris, visi imdavo vienas kito neapkęsti, viskas nervindavo, o tada redaktorius pasakydavo: "Chebra, šį vakarą - vakarėlis". Nupirkdavo vyno... Lyg nujausdamas, kad jau reikia. Toks vakarėlis įtampai nuimti kartą per mėnesį būtinai įvykdavo. Tada visi kolegos atsipalaiduodavo, pradėdavo aiškintis tarpusavio santykius, net verkdavo apsikabinę... Kitą dieną redakcijoje jau būdavo ramu - visiškas štilis.

Rima, kokiomis temomis daugiausiai rašei?

Socialinėmis ir švietimo. Vos pradėjusi dirbti gavau šią sritį.

O Bronius, kiek žinau, buvo tikras produktyvumo pavyzdys...

Buvo redakcijoje dar toks Maskolaitis (Kęstutis Maskolaitis, apie jį "Vakarų eksprese" rašėme vakar. - Aut. past.), bet praktiškai visą frontą laikiau aš vienas. Kasrytiniame pasitarime kolegos sakydavo: "Maskolaitis važiuoja į lavoninę, o Beinoravičius - dirbti".

Rima: Būdavo taip, kad vienu metu jam reikėdavo būti keturiose vietose!

Bronius: Per dieną laikraštyje pasirodydavo po 30 mano nuotraukų.

Papasakokite apie savo tarnybinį romaną.

Rima: Pradėjome dirbti kartu, ir vis dažniau, ir dažniau... Bet kai pranešėme kolektyvui, kaip visi nustebo!

Aš buvau įsteigusi kolektyve tokią kredito uniją. Kiekvieną mėnesį, kai gaudavome algas, mes, vienuolika kolegų, sumesdavome į bendrą katilą po 100 litų, o po to surengdavome loteriją. Kas mėnesį kas nors laimėdavo tą "aukso puodą", 1 100 litų, o laimėję kitą mėnesį jau negalėdavo traukti. Ir taip kol visas ratas apeidavo - visi turėjo po tokią sumelę pasiimti. Atsimenu, mums su Broniumi reikėjo pinigų vestuvėms, bet apie tai kolegoms nieko nesakėme, tik paprašėme, kad jie mums tą mėnesio fondą imtų ir padovanotų. Tačiau kolegos be jokio paaiškinimo dovanoti nepanoro ir mes turėjome viską papasakoti. Tada visi juokėsi, kad Rima draugavo su Stoniu (fotografas Saulius Stonys. - Aut. past.), su juo vaikščiojo pietauti, o susituokė su Beinoravičiumi...

Bronius: Kolegos nesuprato, kaip čia taip atsitiko. Bet viskas paprasta: aš daug dirbau, o Stonys Rimą užimdavo, kai ji turėdavo laisvo laiko.

Rima: Ta kredito unija buvo gera tradicija, bet ji pasibaigė su mūsų išėjimu. Manau, reikėtų ją atgaivinti.

Tave kolegos buvo praminę Sinyčkina. Kodėl?

Rima: Tiesą sakant, tiksliai nežinau. Čia Gintaro Vaičekausko idėja, bet kodėl ir ką tai reiškia... Kartą tarp mūsų kilo konfliktas. Na, mes su juo retsykiais apsižodžiuodavome. Vaičekauskas toks žmogus, kuris ką nors pasakęs niekada nesitikėdavo sulaukti atkirčio, o iš manęs visada sulaukdavo. Ir kartą jis man mestelėjo - Sinyčkina...

Bronius: Jam visada užkliūdavo Rimos krūtinė. Traukdavo ją per dantį. O tą Sinyčkiną, berods, buvo filme matęs.

Rima: Bet taip mane vadino vienintelis Vaičekauskas.

Bronius: O mane kolektyvas vadino BB.

Prisiminkite kokį kuriozą iš redakcijos gyvenimo.

Bronius: kartą kolegei Daliai Grikšaitei dovanų gimimo dienos proga vežėme paršiuką...

Rima: Dalia buvo pakvietusi visus į savo tėvoniją. Bronius sugalvojo, kad reikia nupirkti paršelį, tai mes nuvažiavome ieškoti į Kretingos turgų...

Bronius: Tačiau ten neradome. Teko važiuoti į fermą pas ūkininkus - ten ir nupirkome.

Rima: Tokį mažą, rausvutį. Įrišome raudoną kaspiną.

Bronius: Kai išlipome iš mašinos su tuo paršeliu, kolektyvas žviegė už jį garsiau...

Rima: Dalios mama tą paršelį per porą metų užaugino iki motininės kiaulės, tada pardavė ir Dalia nusipirko spintą. Beje, tąkart mes turėjome filmavimo kamerą ir susukome filmuką, kurio kol kas dar niekas nematė.

Pasiilgstate senojo kolektyvo?

Rima: Žinoma. Redakcija mums buvo tarsi namai. Vakare baigę darbus neskubėdavome namo. Tai buvo norma - dar kartu pabūti. Ir mūsų visų vaikai užaugo "Vakarų eksprese". Sekmadieniais ateidavome užbaigti savaitės darbų ir kartu vaikus atsitempdavome.

Bronius: Mūsų vaikai iki šiol pažįstami, bendrauja.

Rima: "Vakarų eksprese" buvo didelis kolektyvas ir viskas buvo kitaip nei dabar. Čia, "Lietuvos žiniose", mes esame keturi penki žmonės. Ir mums labai trūksta kolektyvo, trūksta to šurmulio. Kai pavargstame nuo tylos, einame pas kolegas. Tada jie juokauja, kad mes ateiname kaip šnipai, nes visada pasiteirauji: "Ką šiandien rašai?" Profesinis smalsumas...

Kai mes su Broniumi išėjome, laikraščio materialinė padėtis buvo sunki. Priešingu atveju mes turbūt niekada nebūtume išėję, nes buvome "Vakarų ekspreso" patriotai. Beje, tais sunkiais laikais, kai buvo didelė įtampa ne tik tarp kolegų, bet ir visoje bendrovėje, vyriausiasis redaktorius buvo ta jungiamoji grandis, kuri sugebėjo žmones ir suvienyti, ir ūpą pakelti, ir paguosti. Jau aštuoni metai, kai mes nebedirbame "Vakarų eksprese", bet Gintaras Tomkus tebėra mūsų redaktorius. Kitaip į jį nesikreipiame - tik "redaktoriau". Ir į redakciją iki šiol ateiname kaip šios šeimos nariai, visiškai nesijaučiami svetimi.

Koks jums šiandien, praėjus penkiolikai metų, atrodo pats laikraštis?

Rima: Lyginant abu miesto dienraščius, "Vakarų ekspresas" yra pranokęs "Klaipėdą" be konkurencijos. Tai jaunas, dinamiškas laikraštis, turintis didelę temų įvairovę, gyvybingą stilių. Ko gero, laikraštyje betrūksta tik mūsų...

Kalbino Giedrė PETKEVIČIŪTĖ