Valstybės kontrolė: Vaiko teisių apsaugos problemoms spręsti trūksta ir išteklių, ir koordinavimo
Vaiko teisių apsaugos organizavimo auditas buvo atliktas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, visose šalies savivaldybėse, apklaustos kitos susijusios institucijos.
Įvertinus audito metu gautus duomenis paaiškėjo, kad dėl didelio darbo krūvio ir kitų išteklių trūkumo netinkamai organizuojami vaiko teisinis atstovavimas ir vaiko teisių apsauga teisiniuose procesuose. Pavyzdžiui, vienam Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui Neringos ir Pagėgių savivaldybėse tenka 700 vaikų, o Vilniaus miesto savivaldybėje - jau 3152 vaikai.
Dėl nepakankamo finansavimo daugiau nei pusės savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriai neturi nė vieno teisininko. Be to, didžioji dalis savivaldybių neturi prieigos arba turi prieigą ne prie visų reikalingų registrų ar informacinių sistemų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) nėra nustačiusi šeimos gyvenimo sąlygų vertinimo kriterijų. Tik dvi savivaldybės yra patvirtinusios šeimos ir vaiko gyvenimo sąlygų vertinimo tvarkas. Todėl vaiko teisių apsaugos darbuotojai šeimos gyvenimo sąlygas vertina subjektyviai arba formaliai.
Dėl šių priežasčių Vaiko teisių apsaugos skyriai dažnai teikia nepakankamai kokybiškas išvadas teismams, nagrinėjantiems įvairias su vaiko interesais susijusias bylas, o išvadų teikimo praktika sudaro prielaidas neracionaliam išteklių naudojimui.
Neužtikrinamos vaikų teisės baudžiamajame procese - vaikai dažnai apklausiami tam nepritaikytose patalpose, nedalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistams ir psichologams.
Per 2008-2012 m. daugiau kaip 52 tūkst. vaikų dalyvavo biomedicinos tyrimuose, iš jų 710 - klinikiniuose vaistinio preparato tyrimuose, tačiau Lietuvos bioetikos komitetas, regioniniai biomedicinos tyrimų etikos komitetai ir Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, turintys užtikrinti šių tyrimų kontrolę ir pacientų gerovę, nuo 2009 m. nepatikrino nė vieno tyrimo, kuriame dalyvavo vaikai.
30-40 proc. socialinės rizikos šeimų socialinės paslaugos teikiamos ilgiau nei 5 metus, tačiau priežastys, dėl kurių šeima įtraukta į apskaitą, neišnyksta. Ne visos savivaldybės vykdo socialinės rizikos vaikų apskaitą, daugiau kaip pusėje savivaldybių yra 25 proc. daugiau socialinės rizikos šeimų nei įtraukta į centralizuotą apskaitą.
SADM nėra numačiusi kriterijų, pagal kuriuos šeimos galėtų būti diferencijuojamos pagal problemų sudėtingumo lygį ir pobūdį, taip pat nėra nustačiusi grėsmės vaiko gyvybei, sveikatai ir saugumui įvertinimo kriterijų ir vaiko paėmimo tvarkos, todėl ši rizika dažnai įvertinama netinkamai - dažni atvejai, kai vaikai iš šeimos paimami ir grąžinami atgal po 2-3 kartus.
Gydymo įstaigos taip pat ne visada informuoja Vaiko teisių apsaugos skyrius apie galimus vaiko teisių pažeidimus.
SADM parengtas metodines rekomendacijas dėl darbo su socialinės rizikos šeima reikia tobulinti, nes netinkamai vertinamas socialinių paslaugų poreikis ir planuojamas darbas su šeima.
Ne visose savivaldybėse išvystytas socialinių paslaugų tinklas, esamas gali patenkinti tik 19 proc. socialinės rizikos šeimose augančių vaikų poreikius, tačiau SADM finansavimą vaikų dienos centrams skiria neteikiant prioriteto toms savivaldybėms, kuriose trūksta šių centrų paslaugų.
Minimalios vaikų, linkusių daryti nusikaltimus, priežiūros priemonės nevykdomos, nes Švietimo ir mokslo ministerija nėra parengusi metodikos.
Rašyti komentarą