Paklaustas, kiek skiriasi degtinės kaina Londone ir Lietuvoje, Žilvinas Siaurusevičius nusišypso: „Tikrai nežinau...“ Daugiau nei prieš dešimt metų jis žinojo ne tik kainas, bet ir degtinės „taškus“. Jo kelias nuo konteinerio Lietuvoje iki blaivaus žmogaus Anglijoje buvo labai sunkus, su daugybe asmeninių nuostolių.
„Noriu paliudyti...“
Į redakciją 51-erių Žilvinas Siaurusevičius užsuko nešinas dešimties metų senumo laikraščio numeriu, kuriame buvo jo nuotrauka ir publikacija apie alkoholikų ir narkomanų reabilitaciją.
Alkoholiko kupros vyras atsikratė iš antro karto – reabilitacijos centre. Grįžęs atostogų iš Anglijos, jis kasmet apsilanko pas ten gyvenančius alkoholikus ir narkomanus.
„Noriu paliudyti žmonėms, padrąsinti juos“, – sako Žilvinas. Ne kartą apie savo patirtį jis kalbėjo bažnyčiose, bendruomenėse. Ir tame mato prasmę: „Vienas iš dešimties gal ir pasiekia tikslą? Todėl aš noriu pastiprinti ieškančius ir paskatinti tuos, kurie nežino, kur kreiptis pagalbos.“
Pirmą kartą į reabilitacijos centrą Žilvinas pateko iš Klaipėdos nakvynės namų, padedamas pažįstamo.
„Pradėjau stipriai gerti, todėl Nakvynės namų direktorė pasakė: arba eini ten, arba į gatvę. O buvo vasario mėnuo“, – pasakoja vyras. Į centrą atvažiavo Vasario 16-ąją. Jau tada žinojo: kai atšils, grįš į Klaipėdą.
„Ten būdamas, aš svajojau, kaip per Jūros šventę gersiu alų. Iki vasaros pratempiau, išėjau ir buvau girtas jau kitą dieną. Taip tęsėsi porą metų.“ Žilvinas sako, kad išvažiuodamas į senąjį gyvenimą jis iškėlė save aukščiau: „Va, aš galiu pats, bet negalėjau, reikėjo kitų pagalbos.“
2004 metais į reabilitacijos centrą jį, nuleista galva, vėl atvežė pažįstamas alkoholikas, pats praėjęs reabilitaciją ir ėmęs gelbėti kitus.
„Buvau stipriai įklimpęs, konteinerinis buvau – be namų. Vieną chaltūrkę turėjau, tai kur dirbau, ten ir gyvenau su draugu – sandėliukuose. Saugojom statybines medžiagas, o dieną dirbom. Gaudavau pragyvenimui, bet viską pragerdavau. Ten mane ir surado“.
Į centrą kvietė važiuoti ir draugą, bet šis nesutiko. Po metų mirė, rado sumuštą, suspardytą ir paliktą krūmuose.
„Vaikai rugsėjo 1-ąją ėjo į mokyklas, o aš ėjau į reabilitaciją. Dabar mane atvežęs vyras kiekvieną rugsėjo 1-ąją pasveikina kaip su antruoju gimtadieniu. Visada“, – pabrėžia Žilvinas.
Reabilitacijos metai buvo sunkūs, kelis kartus krovėsi daiktus išeiti. Bet liko ir žengė 12 reabilitacijos programos žingsnių, kurie sudaro keturias fazes.
Taisyklės griežtos. „Sunkiausia buvo pirma fazė, kai kelis mėnesius negali palikti teritorijos, nebendrauti su pašaliniais žmonėmis, neskambinti namo, pas tave niekas negali atvažiuoti. Reabilitacijos pabaigoje aš jau lankiau suvirintojo kursus.“
VšĮ „Agapao reabilitacijos centro“ direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Kairys skaičiuoja: reabilitacija – keturios fazės po tris mėnesius. Galutinis tikslas – grįžti į visuomenę, įsikurti ir dirbti.
Pykčio neužtenka
Po reabilitacijos jis liko dirbti socialinio darbuotojo padėjėju. Išsilaikė vairuotojo teises, nusipirko automobilį. Porą metų dirbo, bet jautėsi stovintis vietoje.
„Su psichologais atlikau specialius testus, išsiaiškinau, kad man darbas su žmonėmis – antroje vietoje, pirmoje – technika, statyba, konstrukcija. Kai išėjau atostogų, dirbau pas draugą statybose. Pajutau, kad tai man. Nusprendžiau pabandyti ir 2007 metais išvažiavau į Angliją“.
Per tuos blaivybės metus sako nebuvo atkritęs. „Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visai nenoriu, užeina tokie momentai, bet trumpai, – ramiai sako Žilvinas. – Nauji metai – aš taurę sulčių išgeriu. Buvau alaus mėgėjas, dabar išgeriu nealkoholinio, kai karšta. Bet jį riboju.“
Vyras net į alkoholio skyrių parduotuvėje neeidavęs. Už stiprybę dėkingas psichologams: nori gyventi gerai – negerk, nors tai padaryti bus sunku. Reabilitacijos metu jis mokėsi apsisaugoti nuo pagundų, būta daug konsultacijų.
„Maždaug po 60 dienų būna didžiausias atkrytis, atrodo, aš visai sveikas, ko čia sėdžiu? – prisimena savo patirtį Žilvinas.– Į reabilitacijos centrą atveža po detoksikacijos – ir narkomanus, ir alkoholikus. Juos moko gyventi iš naujo, bet ne gydo. Labai sunku suaugusį žmogų mokyti gyventi, nes jam atrodo, kad pats viską žino.“
Žilvinas įsitikinęs, jog į reabilitacijos centrą gali pakliūti tik norintys, turintys motyvaciją keistis.
Jis iki šiol prisimena vaizdą, kuris supurtė ir galbūt švystelėjo į pokyčius.
Valgykla – viena iš bendrų erdvių. Maistą gamina virtuvėje pareigas turintys centro gyventojai.
„Sėdžiu apžėlęs, nesiprausęs, „šaudau“ centus, litą, kad išgerčiau. Eina mano vaikystės draugas su žmona, kurių vestuvėse buvau pirmoji pora. Ji – iš pakilesnės šeimos, todėl man buvo gėda prieiti. Jeigu ne ji, būčiau priėjęs, lito paprašęs... Pasižiūrėjau – išeina iš parduotuvės, maišelis pilnas produktų, žmona įsikibusi į parankę, abu šypsosi, pagalvojau: kaip jiems gerai...“
Ėmęs pykti dėl savo gyvenimo jis viduje tada šaukė: „Aš irgi taip noriu!“ Bet pokyčiams tik to neužteko. Reikėjo pasiekti dugną.
Kitas gyvenimas
Anglijoje jis dirba statybose, mato, kad ir ten daug geria – ir lietuviai, ir britai. Geriantys ir klumpantys stiprina Žilviną, tačiau jis nenorėtų to matyti, „nes jiems yra blogiau“.
Šiandien vyras turi artimą žmogų, su kuriuo kuria bendrą gyvenimą.
„Ji viską žino, viską surašiau kaip išpažintį, kol dar nebuvome susitikę. 2009 metais susipažinome. 2010 metais pradėjome kurtis, bet pinigų pritrūko, todėl vėl grįžau į Angliją. Vasarą grįžtu porai mėnesių, žiemą mėnesiui“, – sako Žilvinas.
Tėvo neturi nuo pusantrų metų, patėvis mirė. Kai buvo patekęs už vagystes į kalėjimą, mirė mama, nebeturi ir sesers, kurią po reabilitacijos vis dėlto išdrįso aplankyti. „Aš labai stipriai seserį nuskriaudžiau..“ – šiandien pats stebisi savo poelgiais.
Girdėdamas apie valdžios kovą su alkoholio vartojimu, jis abejoja nauda: „Bus daugiau „taškų“, kurie turės savo klientus. Alkoholikai, jeigu norės gauti – gaus, jeigu norės gerti – gers. Norės sustoti – ieškos pagalbos“.
Žilvinas žino, kad norint mesti gerti, reikia keisti absoliučiai viską. O tam reikalinga kitų pagalba.
Bendruomenė
Žilvino istorija paskatino nuvažiuoti į Romučius. VšĮ „Agapao reabilitacijos centro“ raudonas stogas šviečia iš tolo.
Sename, bet atnaujintame pastate įrengti „butai“ gyventi po du su dušais ir tualetais. Bendros patalpos – valgykla, poilsio kambarys, kompiuterių, mokymų klasės. Yra minimali treniruoklių salė, bibliotekėlė, net siuvimo mašina šių namų „siuvėjui“. Tik menų studija užrakinta, nes nėra kam menais užsiimti.
Prie laiptų keli vyrai dėlioja trinkeles. „Laba diena“, – pasisveikina ir nurodo, kur rasime Eugenijų Kairį, šio centro direktoriaus pavaduotoją. Centre dirba septyni žmonės: direktorius, pavaduotojas, socialiniai darbuotojai, psichologas. Du iš komandos – buvę šio centro gyventojai.
Pastogę šiuo metu dalijasi 16 centro klientų. Du iš jų baiginėja reabilitaciją ir jau studijuoja kolegijoje. Dar du vyrai „peraugę“ – dirba šalia esančios bendrovės vaisų ir daržovių sandėlyje.
Reabilitacijos centre vyrai viską daro savo rankomis.
Iš viso centras turi 22 vietas, bet projektas, kurio partneriai yra šis centras, finansuoja tik 14.
„Mes nieko nevejame. Perėjimo laikotarpis būna skausmingas, labai sunku kažkur minkštai nusileisti“, – sako E. Kairys.
Jo nuomone, Lietuvoje, kuri skelbiama kaip daugiausiai gerianti šalis, priklausomų asmenų socialinė pagalba yra išsibarsčiusi: „Visi dirba atskirai, o rezultatų būtų galima pasiekti žymiai geresnių. Ilgalaikė reabilitacija, kuri yra pas mus, duoda daugiau naudos, bet nėra integracijos. Ji būtina. Tam reikia specialistų, kurie padėtų grįžti į visuomenę, dirbti, kurtis. Išėjusiems iš reabilitacijos centrų kyla daugybė klausimų.“
Centro atstovai važinėjo po Žemaitijos savivaldybes pristatydami savo veiklą. Kai kurios savivaldybės susidomėjo ir jau nukreipia norinčius čia pakliūti, bet kitose – savi interesai, savos įstaigos, teikiančios panašią, nors ir trumpalaikę pagalbą.
„Mane gąsdina tai, kad ir šioje srityje yra konkurencija“, – stebisi E. Kairys. Bet juk klientų pilna? Jis nusijuokia: „Pavyzdžiui, Šiauliuose priklausomų žmonių nėra, nes mes nė vieno neturime iš Šiaulių“.
Jo nuomone, šeimos gydytojai, artimieji, socialinės pagalbos centrai galėtų nukreipti nuo narkotikų ar alkoholio priklausomus žmones į tokius centrus, ypač jeigu kitur jiems nepavyksta prisikelti.
Ar prasminga siųsti žmones, turinčius priklausomybių, jeigu jie patys nemotyvuoti?
„Kiekviena diena šiame centre duoda stiprybės, svarbu, kad jie norėtų atvykti. Nesakau, kad esame stebukladariai, bet kodėl nenukreipti į centrą, jeigu kitur jam nepavyksta?“ – svarsto centre devintus metus dirbantis E. Kairys.
Pamokos
Reabilitacijos centras valdo tris hektarus žemės: daržai, ganyklos, pievos. Kieme – improvizuota tinklinio aikštelė, šalia – pačių gyventojų sumūrytas lauko židinys, tik suolams ir stalams medienos neturi. Laukuose – avys ir ožkos. Palaukėje – senas ūkinis pastatas. Prie sienos glaudžiasi narvai su triušiais. Ką tik paaugusius triušiukus perkėlė į atskirą narvą – smalsiai šokinėjantys pūkų kamuoliukai paaugs ir atsidurs šio centro virtuvėje. Kaip ir avys.
Triušius tądien prižiūrėjo vienas iš reabilitacijos centro gyventojų. Dar sovietiniais laikais jis aguonas augindavo, nes kitų narkotinių medžiagų neturėjo. Pirmą kartą čia pakliuvo dėl narkotikų, dabar – dėl alkoholio. Dirbo statybose, vienas bokalas, kitas, manė, kad sugebės kontroliuoti save, bet įklimpo.
„Buvę mūsų klientai – geriausi ambasadoriai“, – sako E. Kairys, nes daug žmonių čia atveda tie, kuriems pavyksta atsitiesti.
Viešoji įstaiga nuo 2014 metų gruodžio teikia licencijuotą veiklą, jai gautas finansavimas iki 2020 metų pabaigos. E. Kairys sako, kad tik būtiniausioms reikmėms: maitinimui, susimokėti už paslaugas, darbuotojų atlyginimams. Visam kitam tenka ieškoti paramos: štai sugedo traktoriukas žolei pjauti – ieškos, kaip sutaisyti. Ką gali, daro patys – darbinei veiklai reabilitacijos programoje yra skirtos 4 valandos kasdien.
Griežtoje dienotvarkėje yra ir rytinė mankšta, bendras ratas po pusryčių. Jame pirmiausia skaitoma Biblija – ji lydi visą reabilitacijos laiką. E. Kairys pabrėžia, kad krikštytis niekas nevaromas ir tikėjimo per prievartą čia nėra, bet “ niekam nepakenkė nagrinėti ir skaityti Bibliją“.
Rate visi pasako savo pastabas, prašymus, kokiose konsultacijose norėtų dalyvauti – psichologo ar socialinio darbuotojo, skirstomasi darbais.
Kiekvieną antradienį yra vadinamasis vertinimų ratas, kai kiekvienas išsako savo patirtį per praėjusią savaitę: kaip gyveno ir jautėsi, kokios buvo užduotys pagal programą, ar jas atliko. Kiekvieną dieną tenka pažinti save ir mokytis.
„Išmokyk mus dalintis duona bei džiaugsmu“, – ant sienos valgykloje užrašyta malda. Koridoriuje ant sienos – puošnus sveikinimas su gimtadieniu. Jame palikta tuščia vieta vardui užrašyti. Tądien gimtadienio niekas nešventė, nors gal visi buvo pakeliui į naujo gimimo dieną.
Triušių, vištų, viso ūkio priežiūra – dalis darbinės veiklos.
Centras planavo plėsti ožkų auginimą, tačiau pritrūko lėšų, todėl bandos bus atsisakoma. Avys dar liks.
Rašyti komentarą