Kaimai nyko dėl įvairių priežasčių, vienus sodiečius ištrėmė į Sibirą, kitus nukėlė melioracija, trečius varu suvarė į kolūkių gyvenvietes, kas išmirė, kas išsikėlė į miestus arba emigravo - taip iš žemėlapių dingo šimtai kaimų.
Kaimas nudardėjo į Sibirą
Vienas tokių, jau seniai iš Lietuvos žemėlapių išnykusių kaimų - Pakutuvėnai. Apie jį mena senos kapinaitės, likusi medinė koplyčia, Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, į kurią per religines šventes, atlaidus suplūsta kone visa Lietuva.
Kadaise klegėjęs vaikų juokas iš Pakutuvėnų dingo per vieną dieną. Į tremtį išvežė kone visą kaimą. Kas spėjo, pabėgo, kas išgyveno, tas grįžo į apleistus namus, bet galų gale senoliams išmirus, vaikai urbanizavosi ar emigravo Lietuvos ekonomikos nustekenti. Jolantos Klietkutės tinklaraštyje rašoma, kad apie 1940-uosius Pakutuvėnų kaime gyveno 50 šeimų, tai yra apie 300 žmonių, kartu su vietiniais gyventojais ir pas juos tarnaujančiais darbininkais.
Gyveno daugiausia ūkininkų šeimos, mažažemių buvo labai nedaug, todėl prasidėjus didiesiems 1948-49 metų trėmimams, kaime liko mažai gyventojų. Į Sibirą buvo ištremta 16 šeimų. Jų dar labiau sumažėjo per kolektyvizaciją ir visuotinį melioracijos vajų. Liko tik vieniša bažnyčia su koplyčia kapinaitėse.
„Pakutuvėnai visiškai neišnyko, nes kelios senosios trobos tebestovi ir jose tebegyvena žmonės. Kiek klausinėjau žmonių - pagrindas buvo tremtys. Kadangi dauguma buvo pasiturintys ūkininkai, beveik visi buvo įtraukti į tremiamųjų sąrašus. Vienus ištrėmė, kiti slapstėsi pas gimines aplinkiniuose miesteliuose. Taip kaimas ištuštėjo. Po trėmimų buvo užvežta naujų žmonių, kurie tas trobas nugyveno ir kėlėsi gyventi kitur. Senieji išmirė, jaunimas išvažinėjo po miestus mokytis ir ten susikūrė savo gyvenimus. Tik vienetai sugrįžo“, - pasakojo Jolanta.
Sunkesni laikai kaimą užklupo pokariu, kai masinė kolektyvizacija ir kolūkių steigimas griovė visus Lietuvos kaimus iš pagrindų, sumaišant su pamatais ir raunant net medžių šaknis.
Šv. Paduviečio bažnyčia buvo pastatyta tik 1943-iaisiais. Iki šiol sunku suprasti, kaip buvo įmanoma 1941-1943 metais pastatyti bažnyčią. Visa Europa skendėjo karo ugnyje, o Lietuvoje tuo metu jau buvo pasireiškusi aktyvi sovietinimo banga.
„Kadangi tarybų valdžia buvo nusistačiusi prieš tikėjimą - net kelias, vedantis į bažnyčią, buvo užartas. Paskutinis tuštėjimo metas buvo melioracija, kai buvo masiškai griaunamos senos trobos, vienkiemiai, o išlikę jų gyventojai priverstinai perkeliami į „kolchozus“ (kolūkius). Tokiu būdu dalis Pakutuvėnų gyventojų atsidūrė Aleksandravo kaime“, - atskleidė Jolanta.
Trokšta atstatyti
O Lietuvos uostamiestis nesiskundžia išnykusiais kaimais. Bet ne todėl, kad tokių nebūtų, o todėl, kad ėmėsi juos atstatyti. Tiesa, ne visus, tačiau vienas kaimas turėtų atgyti dar šiame dešimtmetyje.
Lietuvos jūrų muziejus užsimojo padaryti tai, ko apskritai Lietuvoje dar nėra buvę: atkurti visą išnykusį XIX-XX amžiuje gyvavusį Kopgalio kaimą, kuris buvo ir pirmoji poilsiavietė Kuršių nerijoje.
Tiesa, atkuriamas kaimas nebus muziejus ar parodantis, kaip seniau gyveno žmonės. Kadangi jis yra visai šalia Jūrų muziejaus, ketinama jame apgyvendinti būsimus delfinų terapijos centro lankytojus.
Kopgalio kaimo atkūrimas būtų viena iš milžiniško, jau kelintus metus vykdomo Jūros teikiamų pramogų, poilsio ir sveikatingumo komplekso projekto dalių.
Kopgalio kaimas buvo dvilypis: vienoje jo dalyje gyveno žvejai, kitoje - apgyvendinimo paslaugų teikėjai. Čia net restoranas buvo, kavinių. Kopgalyje XIX amžiaus pabaigoje galėjo būti apie 30 pastatų, gyventi apie 100 žmonių, tad maždaug tiek statinių ir gali būti atkurta.
Lietuvos jūrų muziejaus atstovė Nika Puteikienė pasakojo, jog kol kas žengiami tik pirmieji žingsniai, mat dar atlikti tik archeologiniai kasinėjimai.
„Šis kaimas čia radosi maždaug prieš 150 metų. Kaip tik šiemet čia lankėsi viena moteris, gyvenanti Vokietijoje. Ji išeivė iš Lietuvos, pasitraukusi per vokiečių okupaciją. Pasirodo, ji gyvenusi šiame kaime, pastate, kur dabar yra Jūrų muziejaus administracinis pastatas“, - pasakojo N.Puteikienė.
Kopgalio kaimas nebuvo užmirštas ir istoriko Dainiaus Elerto, kuris apie „mirusį“ kaimą ir jo raidą išleido knygą. Joje rašoma, jog Kopgalį 1944-aisiais apleido paskutiniai gyventojai, kurie pasitraukė į Vokietiją. Senieji Kopgališkiai į kaimą taip ir nesugrįžo, o pastatai buvo nugyventi naujakurių.
Įkūrė atminimo parką
Pasvalio rajone esančio Deglėnų kaimo bendruomenė prieš kelerius metus atidarė pirmą šalyje išnykusių kaimų atminimo parką. Iš žemėlapių dingo net septyni šių apylinkių kaimai.
Būdininkus, Mickaičius, Šermukšnius, Jusėnus, Pagirnupius ir Daukučius ateinančioms kartoms primena įkurtame parke pastatytos ąžuolinės skulptūros ir jose įrėžti kaimų pavadinimai.
Centrinis koplytstulpis, skirtas nuo žemės nuvarytam artojui. Jo autorius - skulptorius iš Prienų Algimantas Sakalauskas. Šis koplytstulpis simbolizuoja visų išnykusių kaimų žmonių skausmą, kai reikėjo skirtis su žeme ir nuosavomis sodybomis. „Išskridę paukščiai“, - Sereikonių kaime gyvenančio skulptoriaus Kęstučio Krasausko medžio kūrinys, skirtas Jusėnų kaimui. Skulptūroje pavaizduoti paukščiai, kryžius ir saulutė reiškia žmogaus gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą.
Pasvalietis skulptorius Vytautas Jackūnas įamžino Mickaičių kaimą. Jo atminimas buvo įprasmintas Kristumi iš Nazareto. Būdininkų-Šarkaičių stogastulpio autorius Saulius Lampickas. Ąžuolo skulptūroje matyti šalia šulinio su svirtimi rymantis angelas. Garliavietis skulptorius Adolfas Teresius Daukučiams skirtame stogastulpyje pavaizdavo Šv. Veroniką. Tai paprastos, rūpestingos, geraširdės kaimo moters simbolis.
Pagirnupių kaimo stogastulpį sukūrė Antanas Lastauskas. Pagrindiniu simboliu pasirinkta Šv. Agota - globėja nuo gaisrų ir kitų nelaimių. Prie šio stogastulpio yra pastatytas paminklinis akmuo, kuriame iškaltas Pagirnupių kaimo žemėlapis su 22 sodybų šeimininkų pavardėmis. Šermukšnių kaimui skirtą stogastulpį sukūrė skulptorius Dalius Dirsė.
Skulptūroje matyti motina su kūdikiu ant rankų, vaikai, ganantys avis, tėvas, saugantis trobesius. Virš jų išdrožti du angelai, tarytum saugantys kaimą nuo negandų. Visi kaimo personažai apgaubti šermukšnių kekėmis.
Deglėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Vita Žvigaitienė pasakojo, jog kaimai buvo nuverčiami dėl kolektyvizacijos.
„Kaip žinoma, Pasvaly labai derlingos žemės, labai daug ūkininkų buvo, tad visus suvarė į kolūkius ir daugiausia į Deglėnų kaimą“, - sakė V.Žvigaitienė.
Moteris pasakojo, jog deglėniškiai kasmet per Vėlines lanko ne tik artimųjų kapus, bet žvakeles uždega ir išnykusių kaimų atminimo parke.
40 metų naikinimo
Medinės skulptūros, primenančios apie išnykusius kaimus, stovi ir Inkūnų parapijoje. Apie nuo Lietuvos žemės nušluotas gyvenvietes „Vakaro žinioms“ sutiko papasakoti inkūniečių bendruomenės pirmininkas Valentinas Šapalas. Legai, Lesienininkai, Dauneikiai, Mičionys, Klėgiai, Beržoniškės, Juodbala, Šilagaliai... Tai tik keletas kadaise Inkūnų krašte gyvybe pulsavusių kaimų.
Kleguose buvusi pati didžiausia sukilėlių stovykla, į kurią buvo susirinkę keli tūkstančiai vyrų. Ten taip pat buvo ir ginklų kalykla. Kadangi šalia tekėjo Šventoji, geras pajamų šaltinis buvo sielių plukdymas į Kauną. Jauni vyrai 120 kilometrų plukdydavo sielius, už tai gaudavo apie 500 litų.
„Už tiek tada galėdavai nusipirkti gerą vokišką ar rygietišką dviratį. O tada tai buvo tolygu prabangiam sportiniam automobiliui“, - pasakojo V.Šapalas.
Nykimo procesas prasidėjo 1940-aisiais, tada prasidėjo vežimai į Sibirą, karas, žmonių persekiojimas, partizaninė kova, kuri šiame krašte buvo labai aktyvi. Paskui vyko prievartinis sodybų naikinimas. Dar vėliau prasidėjo kolektyvizacija, o paskutinius štrichus naikinant kaimą atliko sovietų melioracijos politika. Anot V.Šapalo, kaimai visiškai išnyko apie 1980-uosius metus.
Po kraštą išsibarstę Anykščių rajono Inkūnų parapijos žmonės savo kaimų praeitį taip pat įamžino. Bažnyčios žemėje stovi 9 kryžiai ir skulptūros. Pasak V.Šapalo, inkūniečiai yra sumanę išnykusiems kaimams atminti pastatyti iš viso 15 skulptūrų, o šešioliktąją skirti visos parapijos laisvės kovotojams.
Pačius Inkūnus simbolizuoja vargšų globa garsėjęs Šv. Vincentas, miško darbais besivertusiems Legų gyventojams skirtas medinis kryžius, Dauneikių kaimą primena Rūpintojėlis, Mičionis - žemdirbių globėjas Šv. Izidorius, laisvės gynėjų gausa garsėjusį Beržoniškį - Šv. Anelė.
Vieni į užmirštus, naikintus kaimus grįžo, kitiems grįžti neleido. Tačiau daugelyje jų likusios tik žymės, buvusių namų pamatai, laipteliai, kur ne kur iš po žemės kyšantys griuvėsiai, peraugę, sulaukėję sodybų medžiai.
Jausdami savo šaknų stiprumą, ir šiandien savo protėvių žemes aplankantys žmonės per Vėlines degs žvakutes. Jei ne prie skulptūros, menančios kaimą, tai prie seno medžio, augusio ir kadaise bujojusio prosenelių sodybose. Kaimo sodybos tais laikais nebuvo prilipusios viena prie kitos, tai, pasak V.Šapalo, buvo vienkieminiai kaimai. Tačiau tai netrukdydavo ne tik pažinoti savo kaimynų, bet ir visiems artimai bendrauti.
„Pas mano mamą kaimynė kone kasdien ateidavo pusę kilometro. Jos labai bendraudavo, o dabar kas? Nepažįstame kaimynų, gyvenančių toje pačioje laiptinėje, net nepasisveikiname“, - apgailestavo V.Šapalas. Dabar žemes, kuriose kažkada driekėsi sodybos, apaugo medžiai. Miškuose likusios trys senosios kapinaitės. Didžiausias regiono centras visada buvo ir iki šiol išliko Inkūnai. Čia karo metais tenykščių žmonių dėka netgi buvo pastatyta bažnyčia. Išlikusi iki šiol ir savo unikalumu traukianti sutuoktuvininkus, žmones, neturinčius nieko bendra su pačiu kraštu.
„Karo metais paprastai tokių statinių statybos sustoja, o čia buvo priešingai. Kaimo žmonės susibūrė ir pastatė bažnyčią. Tai unikalus reiškinys visos Europos mastu“, - didžiavosi V.Šapalas.
Ypatingas jausmas užplūsta grįžus į mirusį kaimą, liūdnas, atskleidžia inkūniečių pirmininkas.
Vytautas BUBNYS, rašytojas:
Nykstančių kaimų išgyvenimai buvo labai sunkūs, baisūs. Kai dingsta tavo gimtosios vietos, apylinkės, kaimynai, kai esi priverstas pasijusti svetimu naujoje vietoje. Po 1863-iųjų sukilimo irgi buvo išnaikinta daug kaimų, o žmonės perkelti į Rusiją. Dalis ten prigijo ir pasiliko kai kurie, bet didesnioji dalis sugrįžo. Tas pats buvo ir su kaimų nykimu pokario laikais. Trėmimai, kolektyvizacijos...
Aš atsimenu, iš mano gimtojo kaimo Čiudiškių 33 sodybų išvežtos 6 šeimos. Liko tušti namai. Mano dėdė ir teta buvo išvežti, gaudavome iš jų laiškus, kurie alsavo savo gimtųjų vietų ilgesiu ir tikėjimu, kad gal kada nors sugrįšime. Ir iš tikro sugrįžo. Bet sodybos jau buvo išdraskytos. Žmonės buvo priversti įsitaisyti kitur.
Tačiau tada nebuvo tokio spartaus kaimų nykimo, koks jis atsirado pastaraisiais dešimtmečiais, kai prasidėjo ne trėmimai, bet emigracija į užsienį. Tada prasidėjo masinis žmonių atsigręžimas į miestą. Žmonės nebuvo išvaryti, patys išvažiavo. Gaila man, kaimo vaikui, susidurti su šia problema baisiai nelengva.
Aišku, ne visur šitaip, yra sutvirtėjusių kaimų, išaugusių, ypač prie ežerų.
Dar anais laikais esu buvęs Vokietijoje, Prancūzijoje. Ir jau tada važiuodamas pasigesdavau kaimų. Klausdavau, kur gi tie kaimai, viensėdijos. Ne, sako, nebėra, tik stambūs ūkiai. O šeimininkai net negyvena tame ūkyje, gyvena kur Amerikoje ir iš toli vadovauja tiems ūkiams. Tai nežinia, ar pasuksime tokiu pačiu keliu, bet kol kas sava žemė nelabai mažai ką traukia.
Dabar žmonės įpratę dirbti ne tik tam, kad pragyventų, bet, kad susikrautų turtą. Krauna turtą, bet nežino kam, kad tik būtų turtingesni. O kaimo žmogų tai taip pat užvaldė.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą