Viešvėnai: žiburių ir kasdienių darbų nušviesti

Mūsų kaimai ir miesteliai

Koplytstulpis kunigaikščio Vembuto garbei, Prisikėlusio Kristaus ir Marijos skulptūros, pastatytos meistrų ir vietos gyventojų rankomis, ir visa kalvota nepaprasto grožio Viešvėnų apylinkių panorama iki vidurnakčio būna apšviesta aibės žiburių.

Viešvėnų seniūnija prižiūri Getautės ir kitus apylinkės piliakalnius, kuriuos juosia Viešvės ir Babrungo upės. Rainių žudynių vietoje dar gyvi kankinių ainiai pasodino Rainių ąžuolyną, paženklino medžius atminimo lentelėmis.

Istorinė Ceklio žemė

Viešvėnų istorija siejama su Getautės piliakalniu, pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose paminėtu 1253 m. Archeologiniai radiniai liudija, kad šiose apylinkėse žmonių gyventa jau akmens amžiuje.

XV a. kaimas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valda. Iki XVI a. pradžios jį valdė Žemaičių seniūnai, o nuo 1527 m. tiesiogiai valdė Lietuvos didysis kunigaikštis. Seniūnams buvo paliktos tik teisinės galios.

1848-1852m. pastatyta medinė Švč. Trejybės bažnyčia išliko iki šių dienų

1536 m. čia sukilę valstiečiai nužudė tijūno vietininką ir kelis dvaro pareigūnus. Sukilimą numalšino kunigaikščio atsiųstas totorių būrys.

Pirmoji bažnyčia čia iškilo XVII a., jos fundatorius - seniūnas Pranciškus Pilsudskis. O 1848-1852 m. pastatyta medinė Švč. Trejybės bažnyčia išliko iki mūsų dienų.

Viešvėniškiai aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime.

Pernai tvenkinyje rasti nuskandinti du metaliniai apie 4 m aukščio kryžiai, manoma, vietos žmonių slapčia pastatyti Rainių kankiniams.

Paprastumo įsikūnijimas

Viešvėnų seniūnas Petras Varnelis džiaugiasi, kad tarp 3 500 seniūnijos gyventojų - 25-ios daugiavaikės šeimos.

Bažnyčia, ir anksčiau turėjusi dvasingą sielų ganytoją, dabar turi labai žemišką ir žmogišką kunigą Vygintą Gudeliūną, pamokslus sakyti nusileidžiantį iš sakyklos tarp žmonių. "Paprastumo įsikūnijimas", - apie jį sako seniūnas, kartą per mėnesį su šeima apsilankantis mišiose. Jo rūpesčiu prie kaimo kapinaičių visuomet papilta smėlio ir juodžemio.

Dvasingumo nestinga daugeliui seniūnijos paprastuolių. Vembutų kaime šią vasarą sudegus trobai, jos gyventoją, likusį be nieko, sušelpė bendruomenė. O turtingiems vietos verslininkams dovanojus statybinių medžiagų, troba buvo atstatyta. Gyvenimu skundžiasi tik ligoti, menkas pašalpas gaunantys čiabuviai arba lėbautojai.

Šių kumelaičių padedamas ūkininkas Paulius aria, sėja ir nuima derlių

Gaila, kad gražiuose Balsių namuose neradome šeimininkų. Jie tokie nagingi, kad patys pasidarė vėjo energijos jėgainę ir skraidyklę. Gaila ir dėl to, kad į kalbas nesileido auksarankis metalo meistras Alvydas Sukauskas, kilęs iš devyneto vaikų šeimos, ir pats tiek vaikiukų į pasaulį paleidęs.

Jo sodyba - architektūros šedevras - anksčiau priklausė rašytojui S. Kašauskui, o 1992 metais joje nakvojo tuometis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, atvykęs čia į Valančiaus paminklo atidarymą. Visi pakrūmiai buvę pilni apsaugininkų. O dabar ponas Alvydas savo rankomis čia "sutvėrė" metalinių ir akmeninių stebuklų karalystę.

Aplenkiame Garbės kalnelį, į kurį nuo senovės kopdavo moterys, kurioms nesisekė pastoti. Ant jo pastatytas kryžius. Sako, kad čia besimeldžiančios susilaukia užvadėlių.

Kalvis žemdirbys

Pasivijome tauraus veido senąjį ūkininką Paulių Vaičekauską, vadeliojantį paties pakaustytas kumelaites Raudytę ir Mažytę, tempiančias mėšlo vežimą. Kolūkio laikais buvęs nepamainomas kalvis, žmogus iki šiol įsitikinęs, kad jam priklausančius 14 hektarų žemės, kurioje augina kviečius, rugius ir miežius, nevalia gadinti traktoriais. Ne kokiu drapaku, o dviem arkliais artojas suplėšė 23 ha pūdymo - taip dailiai, "kaip iš rašto".

Kaime arklių mažėja, bet jis nenoromis savuosius skolina kaimynams, kad neįvarytų jiems "pūslioko" arba dusulio.

"Traktorių bijau, nemeluoju, - šypsojosi ponas Vaičekauskas. - Žemė man - motina, kaip draskysi jos įsčias tomis pabaisomis. Ir, su Dievo padėjimu, ji man duoda gerą derlių. Sūnus dirba Švedijoje, bet ir vienas laikausi."

Tėvų žemę perėmęs ūkininkas sako kada nors ją paliksiantis trims anūkėms.

"Mėgstu vienatvę, skaityti. Bet neišvarau žmogaus, jeigu jis atbėga su kokia bėda", - sakė kaimo gydytoja Laima Marija Šilgalienė

Gydytoja tarp lelijų

Neįstengėme imti ir pravažiuot pro Viešvėnuose dirbančios šeimos gydytojos Laimos Marijos Šilgalienės sodybą, kurią ši pasistatė buvusiame kadagyne ir pušyne.

"Prieš septynerius metus likau našlė, ir liko man abiejų pasistatyta trobelė. Vaikai pradėjo sakyt, kaip čia mama viena gyvensi, ir pristačiau antrą aukštą. Vėliau ant molyno pasodinau kelis medelius, prie kurių rymant vaizduotėje iškilo dar keli statiniai... Štai ir pastačiau trobelę ant vištos kojelės, papuošiau ją mediniu malūnu", - juokiasi moteris.

Laiko svajonėms įkūnyti, sako, turinti mažai, nes net naktimis pasitaiko, jog jos šaukiasi ligoniai. Gydytojos "sąskaitoje", girdėjome, nemažai išgydytų beviltiškais laikytų ligonių. Ne taip seniai atgaivino močiutę, kurią į medicinos punktą jau be gyvybės ženklų ant rankų įnešė sūnus.

Ateityje ponia Laima Marija norėtų žmones gydyti natūralia medicina - homeopatija, fitoterapija, šviesa, muzika. Jau įsirengė sūkurinę vonią, masažo kabinetą, o kai ir mes išbandėme masažo kėdę, rodės, ir Lodorius, ant jos pasėdėjęs, prisikeltų...

Gydytoja sako, kad sekinantis darbas jai patinka, nes nieko nėra prasmingiau už žmogui sugrąžintą sveikatą. Ir šiai žiemai jau prisirinkusi vaistažolių.

Ivona ŽIEMYTĖ