Jau prieš dvi savaites pamaryje prasidėjęs atlydys, pasak meteorologų, pranašauja didelį potvynį, užtvindysiantį net du trečdalius rajono teritorijos. Tuo tarpu patys vieno labiausiai apsemiamo Šilutės rajono Girininkų kaimo žmonės europinio lygio tvano nesitiki: esą prieš ištinkant tokio masto stichinei nelaimei, jau nuo Kalėdų aplinkiniai kanalai ir grioviai būdavę pilni vandens.
Gelbės ir kariškiai, ir gaisrininkai
Klaipėdos Hodrometeorologinės stoties viršininkas Lionginas Pakštys "Vakarų ekspresui" sakė, jog šią žiemą iškrito nemažai kritulių ir Nemune bei Minijoje vanduo pakilo po metrą, kai kur prasidėjo ledonešis, ir galimos ledo sangrūdos upių vagose, tad vandens lygis dar kils. Lėtai tirpsta pusės metro storio ledai, kurių marios nepasiruošusios priimti. Kai esti gilus įšalas, vanduo nesusigeria į gruntą.
Šilutės priešgaisrinės galbėjimo tarnybos (PGT) viršininko pavaduotojas Rimantas Mačijauskas sakė, jog jau paruoštas automobilis gyventojams per apsemtą Rusnės kelią kelti. Už 27 000 litų įgyta radijo ryšio priemonių, automobilis narams. Vyriausybė skyrė lėšų dviejų vikšrinėnių amfibijų remontui. Suremontuotas Vabalų pylimas tapo neįveikiamu vendeniui, tačiau kiti polderiai apgailėtini.
Sunku pasakyti, ar prie potvynių įpratę rajono gyventojai ir šįkart bus tinkamai pasiruošę ekstremalioms situacijoms. Gelbėtojai jiems patartų prieš išsikeliant iš namų į saugią vietą užsandarinti šulinius, užsukti vandens ir dujų čiaupus, išjungti elektrą, pasiimti dokumentus, vertybes, būtiniausius daiktus, užkalti langus.
Pagaliau - apdrausti savo ir šeimos narių gyvybes bei turtą, įsigyti patikimą plaustą, apsirūpinus žvejų batais, kombinezonais, būtiniausiomis prekėmis bent dešimčiai parų. Beje, šiemet PGT dėl lėšų stokos (pareigūnams trūksta net valčių) visureigiu nebeevakuos gyvulių, važiuos tik tuomet, kai pavojus grės žmonių gyvybėms.
Gyventojai prie potvynių pripratę
Aštuonerius metus vienužė savo šimtametėje sodyboje Šilininkuose gyvenanti Stanislava Andrijauskienė sakė, jog potvynis ateina tik į dirvą prie jos namų, apsemia vagonėlį, bet slenksčio nepalaižo. Tik bulves iš rūsio iškelia. Ji ramutėlė ruošėsi savo tvarte. Gyvenančiai čia jau nuo 1958 metų jai ir į galvą neateitų palikti sodybą, kurioje gimė ir į gyvenimą išėjo visi jos vaikai.
Pasak moters, nuskęsta tik žmonės "be razumo", per savo drąsą, žvejodami. Ir vėliau, klausantis Girininkų kaimo, kurioje tik penkios sodybų, čiabuvių, neatrodė, kad jie paniškai bijotų potvynio, kalba apie šią neišvengiamybę kaip apie kažką gyva, kone prijaukintą.
Garis ir Kazė Jurkšaičiai, kurių sodybą vasarą vokiečiai turistai filmuoja dieną naktį, užaugino keturis sūnus, ir vienas jų dabar gyvena kaimynystėje. Rodos, ranka pasiekiamas, bet vyresniųjų Jurkšaičių sodyba stūkso aukščiausioje kaimo vietoje, o sūnaus - žemiausioje. O kapinaitės aukštai ant kalniuko, jei ir pažliunga, nabašnikų neišplauna.
Ūkininkas Garis, kūrendamas karštą krosnį, pajuokia meteorologų prognozes: jeigu pievos ir kanalai tušti, sausi, iš kur čia atūš vanduo? Būdavo, apsemdavo tvartus, namą. Prieš trejetą metų ant pievų esantis vanduo pakėlė ledus ir šių krūsnys, įsirėmę į namą, vos jo nenustūmė. Tvartas atlaikęs kaip Nojaus laivas, ir gyvuliai nenukentėjo, bet ledai nunešė šiltnamius, bičių avilius, pragaišo šešios bitučių šeimos, išrovė jaunas obelis. Tada tai buvo nuostolių.
"Kaimynas Prūsas atvažiuoja pasižmonėt, turi didelę valtį. Pernai mes valtimi dar pieną į Paleičius vežėm. Gera valtis, per tūkstantį litų kainuoja. Per potvynį į kiemą atplaukia zuikiai, lapės: kas tas bestijas gaudys. O baimė - nu iš kur? Jau čia seniai gyventojai tai žino, kiek kokį metą vanduo gali kilt; reikia anksčiau saugumu pasirūpint. Žiūrėk, karklų prie vaismedžių įsodinau, gal nebeišplaus. Pas mane "sklepai" pakelti, plytos išmūrytos, tvartai - ten septynios karvės, trys telyčios, bulius ir arklys. Seni žmonės dar pinigų biškį sukaupiam įtvirtinimams. Vokiečių laikais kiekvienas privalėjo sutvarkyt savo kelią, buvo iškasti geri apsauginiai kanalai, o prie rusų buvo žemsiurbėmis kasmet gilinamas Nemunas. O prie nepriklausomos Lietuvos nieks jo negilina.
Anksčiau per 20-30 metų vienas didelis potvynis pasitaikydavo, o dabar galingi buvo 1998, 1999-ais ir pernai. Jeigu gresia didelė bėda, vandenys sodybas semia jau nuo Kalėdų".
Pažadai pažadais, o gyventi reikia...
Apsilankėme ir Virginijos Pauparienės bei Jono Jurkšaičio sodyboje, prieš penketą metų už 5 tūkst. litų nusipirktoje iš močiutės.
Tuoj po to išsikėlė, kai du jos sūnai ir proanūkis nuskendo, Girininkuose apvirtus valčiai. "Nežinojom, kad perkam katę maiše, tikriau - tvaną... Pernai žvarbiam vėjui iš vakarų papūtus, ledai brūžinos į namo sienas dieną ir naktį, išdaužė jas, net priemenės stogą įskėlė, baisu buvo kaip Paskutiniojo teismo dieną... Kylantis vanduo smelkiasi pro visur, kyla iki lovos: į virtuvę gumine valtimi plaukėme. Per kiemą drūčiausių medžių išvartos plaukė ir stambios žuvys... Dvi savaites vanduo troboje išbuvo, baldus išnešėme, bet paskui visą vasarą ugnį kūrenom ir langus atidarėm: užsiveisė pelėsis, laikėsi kvapas. O kur pabėgsi? Suleidom šaknis, tad ir plūduriuojam kaip lelijos - čia mūsų namai.
- Pernai atvyko su didele komisija Klaipėdos apskrities viršininkė, ir pirmiausia siūlė mums išsikraustyti. Niekam mes nesiskundėm, tik valdžia galvojo, kad jei iškeldins žmones, nereikės kompensacijų mokėti. Iškart nesutikom, o kai jau apsisprendėm, pasirodė, kad nėr lėšų mus iškeldint, nei jokių aktų. O pernai mes daug ko netekom: šiltnamiai nukentėjo, statybinės medžiagos, blokeliai naujam tvartui, visas šienas, plytinį namą paplovė.
Nuostolius komisija įvertino tikrai juokingai: žadėjo 1 800 litų, bet nė tų pačių negavom: Šilutės savivaldybės valdininkai siūlo mums rašyti Brazauskui. Penkis tūkstančius mes tikrai turėjome gauti.
Lietuvninkais mes esam gimę...
Artimiausias Jurkšaičių kaimynas Gerhardas Prūsas seniai galėjo išvažiuot gyvent pas vaikus į Vokietiją, bet sako, kad Girininkai jam - žemės rojus, nes žvejosiąs ligi dausosna su valtim išplauks. Iš po ledo ištraukė 17 ir 22 kg lydeką, milžiną šamą. Sako esąs puikus plaukikas: su ungurių kuprine ant pečių ir be valties parplaukdavęs... Ir dabar valtimi plaukiąs apsipirkti. Čia gyveno prūsu save laikančio vyro proseniai, likę tie patys tvartai ir patvarūs rakandai. Visada šis tvirtas, principingas vyras laikė arklius: baltąjį dar mažą po pažastim parsinešė. Žmogus pina bučius nėgėms, kurios valgomos tik rudenį, o pavasarį - "kūda, guminė". Sako nenorįs badaut, pats aria, nors užliejamos žemės nėra perdaug derlingos, užtat galvijai vislūs. Per potvynius tekdavę juos į Leitgirius iškelti. Jo pati Gizela neleistų parduot nė vieno arklio; važinėja net trimis vežimais. O paklaustas, ar žiemą pasišildo ugniniu vandeniu, sako tik per valstybines šventes nusiperkąs vieną "stumbrą": "Per visą amžių žvejodams jau savo kanistrus šnapso išgėriau, tai kiek tas skrandis žmogaus gali iškentėt?".
Technikos ištekliai - riboti
PGT viršininko pavaduotojas R. Mačijauskas sakė, jog šiuo metu gaisrininkai turi paruošę vieną amfibiją, Tauragės Kęstučio karinio dalinio kariškiai - dvi naujas vikšrines mašinas. "Mūsų amfibija gali važiuoti kietu gruntu, nes yra tokia sunki, jog kai ratai atsiduria vandeny, pradeda buksuoti. Tuomet įstrigusiai jau reikėtų rogių jai ištraukti. Kariškiai žadėjo paruošti ir sraigtasparnį.
1994 metais, kai buvo milžiniškas potvynis, iš civilinės saugos tarnybos perėmę vikšrinę amfibiją ir "pastatę ją ant kojų", pradėjome važinėti.
Viena amfibija paprastai važiuoja šešeto gaisrininkų komanda. Budi narai: jei kartais yra nuskendęs žmogus, ir įsmunka amfibija, naras turi nusileisti po vandeniu ir užkabinti kabliu trosą, tuomet privažiuoja kita amfibija ir traukia viena kitą. Turime keturias gumines valtis, katerį "Amūrą" ir metalinę irklinę valtį su dviem pakabinamais varikliais - rusiškas "Vichr" užsiveda kur kas sunkiau nei užsienietiškas "Merkurijus".
Naktį vežasi ir greitąją
Kai kuriuose kaimuose į butus net per metr suplūdęs vanduo pakeldavo lovas. Galvijus žmonės sukelia ant šieno stirtų.
Nesyk į valtį esame pasiėmė kiškį ar stirną, bet žvėreliai stengiasi iššokti atgal į vandenį. Daugiausia mums skambina seniūnai ir prašo pagalbos, kai pavojus gresia gyventojams. Mūsų vyrai nuo 1994 metų užsiima gelbėjimu potvyniu metu, ir šios operacijos anaiptol nėra lengvesnės už gaisro gesinimą: vanduo nulenkia krūmus, kelio nematyti, gali pasiklysti. Visa laimė, šiemet išbandysim navigacijos prietaisus, tai padės nustatyt tikslias koordinates.
Nakčia dažniausiai mes vykstame į kaimus su greitaja: ar kas koją nusilaužia, ar moteris gimdo, ar ką infarktas priepuolis ištiko.
Vienais metais gavome signalą, jog per Minijos upės ledą "Žiguliu" piliečiai važiavo degtinės parsivežti - ir įlūžo vidury upės. Gavome pranešimą, jog kartu su automobiliu nuskendo ir žmonės. Jie, pasirodo, spėjo iššokti ir laikėsi ant tvirto ledo, mes jų nė neradome nakties glūdumoj. O kitą rytą kone visas girtas kaimas grumdėsi ant ledo ir trukdė mūsų vyrams ištraukt automobilį".
Išgelbėjo skęstantį vaiką
Seniūnijos pasiruošę apgyvendinti "apsemtas" šeimas Juknaičiuose, o rusniškius moksleivius - Šilutės bendrabučiuose. Dažniausiai gelbėtojai vyksta į Girininkų, Žalgirių, Plaškių, Kucų kaimus. Narų tarnyba anksčiau važiuodavo į darbus lengvuoju automobiliu, dabar - su sunkvežimiu "Zil".
PGT pareigūnas papasakojo, jog du narai net buvo apdovanoti, vienas jų išgelbėjo vaiką. Gavo signalą, kad Šyšoje skęsta su šuniuku vaikščiojęs mažametis vaikas. Berniuko nebebuvo matyt, toliau visa vyko žaibiškai: naras tekinas puolė bėgt toliau nuo nelaimės vietos, ir pamatė, jog vaikelį "plunksnine striuke" srovė pranešė po ledu ir jis iškilo. Tai su švedų dovanotom rogėm naras Robertas Beržonskis ištraukė vaiką, padarė dirbtinį kvėpavimą, kol atvažiavo greitoji, ir žmogutis liko gyvas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą