Rugpjūčio 11-ąją unikaliame Salantų akmens muziejuje bus pažymėtos brolio Viliaus Gabrieliaus Orvido 50-osios gimimo metinės. Ši per anksti iš gyvenimo išėjusi asmenybė yra laikoma vienu didžiausių XX amžiaus kunigų. Liko jo paliudijimai apie tai, kokia turėtų būti Bažnyčia, liko nedidelė minia šio sielovadininko atverstųjų, tarp kurių būta satanistų ir žiaurių nusikaltėlių. O po atviru dangumi plyti šio savamokslio skulptoriaus ir daugybės tautodailininkų bei buvusių kalinių rankomis iš akmenų iškalta katedra, kurios kertinis, gyvasis akmuo - Jėzus.
"Kūryba turi būti aukojama"
Iš priešmirtinio šio iškilaus žmogaus interviu, įrašyto Vytauto V. Landsbergio dokumentiniame filme "Vilius Orvidas": "Kada 1973 metais grįžau iš armijos, tada aplink čia visur vyko melioracija. Ir buvo labai gaila žiūrėti į visa tai. Tada buvo naikinamos sodybos, melioruojami laukai... Aš visa tai jutau vidumi. Ir jutau labai stiprų vidinį balsą. Daugiau pasakyčiau - pasąmonės vedamas visų pirma pradėjau vežti akmenis. Kažkiek buvo likę visokių atliekų nuo tėvuko, kadangi jis visą gyvenimą dirbo paminklus. Sakau, gal sukomponuosiu ką. Bet kai tų akmenų neužteko, pradėjau vežt iš melioracijos. Vakarais, pasislėpęs. Būdavo didžiulis įkvėpimas - dirbdavau labai daug, iki pat kol matydavosi - nuo ryto iki tamsos. Paskui kasiau tvenkinius. Taip ir pradėjo kurtis - po truputį, po metrą plėčiausi. Na, o paskui jau buvo kūryba... Būdavo kartais, kad persitempdavau. Paskiau vis daugiau pradėjau konfliktuoti su mama. Tėvas nepritardavo, bet kai buvo kritiškas momentas, kai pradėdavo pulti, tėvas prisiimdavo visą kaltę sau".
"Paskui, po J. Andropovo, prasidėjo labai konkretus puolimas, turbūt nuo to momento, kai pašventino sodybą. Tada buvo įsakyta sunaikinti viską. Tėvukas mane vis apgindavo.
Na, ir pradėjo daugiau žmonių važiuoti, daugiau žiūrėti. Atsirado visokų nuomonių. Vieniems atrodė čia absurdas, kitiems dar kažkas. Bet tas vidinis balsas, aš negalėdavau jam pasipriešinti... Norėjau gyventi kaip visi, bet man neišeidavo. Savaime pradėjo daugiau žmonių, jaunimo rinktis. Kažkaip pradėjo ta vieta traukti. Nors buvo didžiuliai trukdymai.
Ir jeigu reikėtų pakartoti gyvenimą - vėl gyvenčiau taip pat, iš naujo... Pagrindinis dalykas yra vykdyti Viešpaties valią.
Beje, aš nemanau, kad esu skulptorius. Aš noriu būti žmogum... Aš nenorėčiau, kad kažkam čia viskas priklausytų. Čia iš tikrųjų viskas priklauso Aukščiausiajam, nes dėl jo... Nes dėl Jo dar vaikystėje čia buvo išsvajotas šitas gelbėjimas. Žiūrėjau į akmenį kaip į brolį, ir į medį - viskas man gyva buvo"...
Pasijuto aborigenu
"Kai daugiausiai pradėjo važiuoti užsieniečiai, sužinojo ir pradėjo filmuoti, dauginti - žodžiu, pradėjo daryti čia kažkokį biznį, mes morališkai pasijutom kaip aborigenai. Ir kitas dalykas - labai jau buvo įsisiūbavusi netvarka - vaginėjama, ant stogų laipiojama".
"Kiti žmonės, jaučiu, mane per daug aukština ant pjedestalo. Aš daugiau linkęs, kad mane žemintų. Daugiau esu prie to pripratęs. Kitas dalykas - tai pati nuodėmės esmė: kaip pragaro išgamas panaudoti geram. Pažiūrėtume, kiek aš sugebu - užvaldys jos mane, ar neužvaldys. Didžiulis nusikaltimas yra, jei bent rublį panaudočiau savimeilei ar dar kažkam. Turi būti kūryba, kuri aukojama. Kažkiek galbūt tai ir žmonių sielų gelbėjimas. Kūryba turi tarnauti ne pavergimui, bet išsivadavimui. Geriausia - juk aš dariau dėl Aukščiausiojo - dėl Aukščiausiojo ir palikti..."
Kas irkluos akmeninį Nojaus laivą?
Ne tik priešmirtiniame, bet ir ankstesniuose savo interviu skulptorius ir vienuolis Vilius Orvidas kalba apie tuos, kas trukdė jo darbus, apie konfliktus su artimaisiais. Skaudžiausia jam turėjo būti žmonių, su kuriais buvo susijęs kraujo ryšiu, skleidžiamos apkalbos, neva sodyboje ištvirkaujama, pokyliaujama. Laikė tai išbandymu, nes suprato, kad artimieji jį savaip myli ir kitokie negali būti.
Nuolat pabrėždavo negalįs pinigą priešpriešinti Dievui: "Tas liguistas pinigų kaupimas, kada pinigas tampa Dievu - baisiau aš nematau. Aš noriu tai atpirkti, paneigti. Atsižadėdamas savęs atrandi viską. Dėl to, kad tau priklauso ne tiktai ta teritorija, tau priklauso visas pasaulis. Čia galbūt kaip Nojaus laivas. Kaip kažkokia apokaliptinė vizija..."
Šiandie lankantys akmenų muziejų piligrimai sako, jog jei jo nesunaikino ana galinga nužmoginanti sistema, tai dabar jis savaime neprižiūrimas sunyks. Jau dabar sodybos vaizdas ir dvasia gerokai skiriasi nuo 1992-ųjų metų kūrinijos (tais metais mirė Vilius Orvidas). Sodybos gyventojai daro pertvarkymus pagal jų supratimą, kuris, anot įžymių pasaulio kultūros veikėjų, neatitinka Orvidą vedusio vidinio balso. Ryžto išspręsti sodybos likimą kol kas neužteko nė vienai buvusiai nepriklausomos Lietuvos vyriausybei.
"Sukilęs vergas"
Lankydamiesi Orvido sodyboje prieš pat jo gimtadienio minėjimo iškilmes, užtiklupome "karvelidėje" miegantį akmenraižį Albiną Žymančių, septynerius pastaruosius metus su ištikima kalaite Giurza sargavusį Vilniaus Švento Vaclovo bažnyčioje. Jis sakė pažinojęs Vilių Orvidą nuo 1975 metų, kai šis atvažiavo pasižvalgyt po Karelijos akmenų skaldyklą. Pats Albinas - gimęs tremtyje, lietuvio ir čečėnės sūnus.
- Tuo metu privatiems asmenims įsigyti akmenų ten buvo beveik neįmanoma, bet kažkuri Tarybų Lietuvos ministerija buvo sudariusi sutartį su Karelijos akmenų skaldykla. Vilius, kuris tuomet "mušėsi" į liaudies meistrus, atvažiavo su Motiejumi Narbutu, kurį laikė savo mokytoju. Aš skaldykloje "roviau" akmenis, sprogdinau uolas, kroviau, skirsčiau ir raižiau akmenį. Buvo pavojinga: jei tik stovėsi išsižiojęs, koks kablys ar kranas gali galvą tau nunešti. 25-erių metų vyrai ten jau išeidavo į pensiją, nes nuo darbo su kompresoriniais plaktukais susirgdavo Parkinsono liga. Uždirbdavau apie 800 rublių, tai buvo pasakiški pinigai, tiek nė šachtininkai negavo.
Vilius man ir sako: "Ko tu čia trūniji - grįžk iš to Rusijos užkampio į Lietuvą, o pinigus ką čia gauni, pas mus rasi". Aš jam suveikiau šimtą deimantinių pjūklų akmenims pjaustyt, ir grįžęs Vilius juos pigiai pardavė, kitus savo meistrams išdalino; per tuos pjūklus jis tada "finansiškai nusirovė" nuo motinos. Grįžęs dirbau Mosėdy, o paskui pas Vilių. 1976 metais pradėtas kurti muziejus.
Vienos pirmųjų Viliaus iškaltų skulptūrų idėja kilo iš genialiojo Mikelandželo skulptūros "Sukilęs vergas". Orvidas nebuvo švaistūnas, bet pirko už didelius pinigus darbus iš tautodailininkų, nors tos skulptūros jam buvo reikalingos kaip zuikiui "Stop" ženklas. Jam svarbu buvo palaikyti į sodybą suvažiavusius draugus disidentus, kuriuos tampydavo saugumas. Jie nėjo dirbti į kolūkius, nepripažino sovietų sistemos, nėjo į tarybinę armiją. Tokie niuansai: nepirko talonėlių autobusui, sakė: "Mažiau tankų į Afganistaną važiuos". Bet jie gi turėjo šeimas, kurias reikėjo išmaitinti.
Saugumas atėmė akmenis
"Kai tik tėvas ir sūnus Orvidai parsiveždavo iš melioracijos nusipirkę krūsnį akmenų, ir rajono valdžia po truputį puldavo: "Tu čia savivaliauji, čia valdžios turtas, neturi teisės juo naudotis". Tada Vilius nusiminęs vaikščiojo, mintydamas: "Mes iš Karelijos blokus vežam, už blogas medžiagas mokam, o čia tokių akmenų iškasam!" Vis tiek iš jo saugumiečiai daug akmenų atėmė, mažiau, kaip kokius 24 sunkvežimius išvežė, - pasakoja A. Žymančius. - Daug nuožmesnis puolimas prasidėjo, kai skulptūrose radosi religinių motyvų. Tuomet ir naktimis Orvidai budėjo, kirviais apsiginklavę, nes girdėjo, kad saugumiečiams buvo įsakyta juos išpjauti.
Tas didžiausias puolimas prasidėjo tada, kai L. Brežnevas mirė; toks momentas, kai "šluota" keičiasi, ir visi nežino ką daryt, koks stalinas ar maudzedunas dabar ateis, paskui - kokias komandas J. Andropovas duos. Mane tuometiniai milicininkai (buvo gerų žmonių) perspėjo: "Albinai, nyk iš čia. Jau seniau nurodymai buvo jus visus susodint - ne kaip politinius, o "pakišt" provokaciją, padaryt iš jūsų "ugolovnikus". Na, ir aš sutariau išvažiuot į Sibirą, stambiausią TSRS granito - marmuro kombinatą - Sušensko HES. Lietuvoje buvo slaptos akmenskaldžių tarybos, savotiška mafija, kuri nuo dabartinės skyrėsi tuo, kad dori vyrai buvo, tik nevykdė tarybų valdžios nurodymų, vogdavo tuos pačius valstybinių valdininkų nurašytus pjūklus, arba pirkdavo iš jų.
Moterų jam nereikėjo
Albinas Žymančius taip apibudina Vilių Orvidą: "Aš pažįstu Vilių draugą, o ar jis šventasis, nežinau. Kaip žmogus jis ypatingas buvo, skyrėsi nuo mūsų visų. Keistuolis, asketas, vienuolis iš prigimties, tokį gyvenimą vedė dar tada, kai nesilaikė liturgijų. Jis išstudijavo krikščionybę, budizmą ir visas sektas. Vilius buvo geras žmogus "grynuoliams", nemėgo falšo; jeigu jau pajus, bendraus, bet tas žmogus jau nebus draugas. Išklausydavo kaip kunigas. Jis buvo telepatas, beje, kaip ir visi Orvidai, tik kitų intuicija gal į bloga išsivysčiusi. Nerūkė, negėrė "šnapso".
Ne, moterų nebijojo, bet elgėsi su jomis pagal 1930 metų platonišką moralę. Merginos sakydavo, kad gal tas Vilius ir nieko sau, bet jau jo drapanos - gėda su juo vaikščioti. O Viliui dėl to tik geriau. Drabužiai nieko nereiškė, vaikščiojo kerziniais batais, tik kad ne plikas būtų. Jis pradėdavo darbą šeštą ryto ir baigdavo kalti dvyliktą nakties, ir matė tame prasmę; mąstykit, ar jam mergų reikėjo?
Aš pažinojau gruzinų, armėnų skulptorių, bet Viliui kaip akmens tašytojui nebuvo lygių. Skulptorius Vertulis Palangos gimdymo namams pusmetį su dviem pameistriais skulptūrą tašė. Atvažiuoja komisija - priekis nutašytas, o nugaros dar nėr. Sako meistrui: "Ryt turim skulptūrą priimt ir atidengt, jei ne - tavo pinigams "kukū". Tai Vilius per naktį pats vienas tą skulptūrą pabaigė.
Jis savotišku būdu galąsdavo įrankius, jie bukoki pasilikdavo, ir taip skusdavo jais tą masę - su milžino jėga, prigimties duota! Turėjo Vilius idėją pastatyt kažką panašaus į Egipto piramidę...
Vilius turėjo gerą humoro jausmą, iš savęs mokėjo pasijuokt, iš bolševikų. Kartą pas jį viešėjo tokie valkatos dailininkai, tai tie prisigėrė - nuvirto vienas į laužą, apdegė kiek, o Vilius, prisiminęs liaudišką mediciną ir ant akmens pasilypėjęs, nudegėlį šlapimu suvilgant gydyti mėgino. Anas pasiuto, įžeidimu tai palaikė...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą