Minėjime dalyvavo daug garbių svečių (ir iš užsienio), 1991-ųjų Sausio įvykių dalyvių ir tuo metu neaišku ką veikusių žmonių. Kalbas sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, Sausio 13-osios naktį prie Seimo rūmų kartu su laisvės gynėjais budėjęs kunigas Robertas Grigas, Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė, prie TV bokšto sužeistas Vilniaus universiteto profesorius habilituotas daktaras Arūnas Ramanavičius, barikadų statytojas Ričardas Jasponis, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Paulius Baltokas. Vieni dalijosi prisiminimais, kurie jų neturi, skelbė ateities priesakus.
Visiems labiausiai įstrigo kunigo R.Grigo kalba. Apie šiandien dar gresiančius Lietuvos valstybei ir Tautai pavojus.
„Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė - savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.
Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių - dažniausiai girtų - vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?
Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą - ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politiką? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t.y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma - nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.
Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis, ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose - kaip ir iki 1990 metų - tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba - nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę? Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta - Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis... „Tas pasenęs Jūsų etnolingvistinis patriotizmas...“ Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti tą pačią ES ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises ES viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti - nebūtinai analogiškose srityse - formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę Markuzė ideologiją“, - tai ištrauka iš kunigo R.Grigo kalbos Seimo minėjime.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą