Verdant aistroms ir politinėms spekuliacijoms dėl VAE ateities, „Respublika“ nusprendė išklausyti abiejų stovyklų argumentus, tad diskusijai pakvietė už naują branduolinę jėgainę agituojantį buvusį bendrovės VAE vadovą Marių GRINEVIČIŲ ir prieš šias statybas pasisakantį energetiką, akademiką Jurgį VILEMĄ.
- Nuolat girdime tik vieną VAE statybų būtinumo argumentą: tik tai užtikrins Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Bet ar turėdama naują jėgainę mūsų šalis taps energetiškai nepriklausoma?
Jurgis Vilemas: Elektros energijos gamybai sunaudojama tik apie trečdalis visų mūsų valstybėje sunaudojamų energijos išteklių - pirminės energijos. Likusieji du trečdaliai sunaudojami transporte, šildymo sektoriuje, kitoms technologinėms reikmėms.
Iki šiol 85 proc. pirminės energijos Lietuva importuoja. Jei visą elektrą gamintume tik VAE, vis tiek dar lieka du trečdaliai pirminės energijos, kurią reikia importuoti arba gaminti iš atsinaujinančių šaltinių. Pernai vietiniai atsinaujinantys energijos šaltiniai tesudarė 15 proc. visos suvartotos energijos.
Beveik visas kuras transporto reikmėms yra ir dar labai ilgai bus importuojamas, didieji miestai yra apšildomi importinėmis gamtinėmis dujomis. AE negali būti panaudota didiesiems miestams apšildyti, nes ji yra per toli nuo jų.
Todėl VAE mūsų nepadarys nepriklausomų nuo energijos importo, o užkraus ilgalaikę priklausomybę nuo užsienio bankų, kurie statyboms skolins tik brangiai.
Pasaulyje yra labai nedaug valstybių, kurios visus savo poreikius patenkina iš savo teritorijoje turimų šaltinių. Vis stiprėjant globalizacijos procesams ir pradedant intensyviai naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius (saulę, vėją, biomasę), būtinybė kooperuotis, integruotis, diversifikuoti energijos tiekimo kanalus tik didėja.
Tai ypač aktualu mažoms valstybėms, turinčioms mažą teritoriją, kai neturima savų tradicinių energijos šaltinių.
Mažai valstybei eksploatuojant tokį sudėtingą ir pavojingą objektą kaip AE, tampame visiškai priklausomi ne tik nuo paskolinusių bankų, bet ir nuo branduolinio kuro, atsarginių dalių tiekimo. Turėsime surasti, kas priims labai radioaktyvų panaudotą kurą. Branduolinio kuro ciklo svarbiausia dalis - urano sodrinimas - yra labai monopolizuota ir beveik 40 proc. šio proceso pasaulio pajėgumų yra Rusijoje.
Marius Grinevičius: Siekiant mažinti energetinę priklausomybę svarbiausia siekiamybė yra diversifikuoti kurą elektros gamybai. Čia svarbūs keli faktoriai: kuro pristatymas ir tiekėjų gausa. Norint pakeisti tradicinio kuro (dujų, naftos) tiekėją tenka statyti brangius vamzdynus, talpyklas ar terminalus, kurie turi savybę užsikimšti politinėmis problemomis. Branduolinis kuras pasižymi unikaliomis savybėmis - jo reikia nedaug ir jis yra gabenamas klasikinėmis transporto priemonėmis. Branduolinio kuro gamintojų gausa visose gamybos ciklo dalyse užtikrina pakankamą galimybę rinktis. Urano rūdos gavybos lyderiai yra Kanada, Australija ir Kazachstanas - 60 proc., Rusija 3 proc. Urano sodrinimo pasauliniai lyderiai yra ES kompanijos EURODIF + URENCO - 54 proc. pasaulinės rinkos. Rusijos gamintojai sodrina 40 proc., o jų produkcijos vartotojai yra išimtinai Rusijos gamybos jėgainės. Didžiojo aštuoneto valstybės pirmosios pradėjo naudoti branduolinę energiją.
Nedaugelis mažųjų, siekdamos sukurti nepriklausomą ir stiprų ūkį, tam ryžosi. Tačiau tos, kurios ryžosi, šiandien skaičiuoja gausius tokio sprendimo dividendus - ypač paminėtinos Pietų Korėja ir Suomija. Branduolinė energetika yra mažų valstybių šiandieninio klestėjimo stuburas.
Lietuva per trumpą nepriklausomybės laikotarpį sugebėjo sukurti patikimai veikiančią branduolinio objekto valdymo sistemą. Tokių gerų aplinkybių Lietuvai pavydi daugelis kaimynų. Turėdami paruoštą infrastruktūrą ir išvystytą branduolinės energijos išgavimo veiklos reguliavimo sistemą, esame puikioje startinėje pozicijoje, kurioje dėl ryžto ir suvokimo stokos užsibuvome.
Šalia to valstybė, valdanti branduolinę energiją, įžengia į elitinį aukštosios inžinerijos ir mokslo pasaulinį luomą.
Sugebėję pritraukti tokias užsienio investicijas, neabejotinai pagerinsime mūsų šalies investicinį reitingą.
- Lietuvos valdžia jau pripažįsta, kad VAE pagamintos elektros kilovatvalandės savikaina bent pirmuosius 18 metų, kol bus grąžinamos užsienio bankų paskolos, sieks apie 25-30 centų. Kadangi šiuo metu regiono elektros rinkoje kilovatvalandės kaina yra apie 13-15 centų, ar VAE produkcija bus konkurencinga, kam mes ją sugebėsime parduoti?
J.V.: Ateityje elektros energijos kaina rinkoje tikrai nemažės. AE statyba Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje kainuos taip pat labai brangiai ir kaimynai vargu ar galės pardavinėti elektrą atviroje regiono rinkoje nepatirdami nuostolių, nebent valdžia nurašytų į statybą investuotas valstybės biudžeto lėšas.
Dėl to, kad Baltijos jūros regiono elektros energijos rinkos kainą nulems Skandinavijos šalys, kur dar ilgai dominuos seniai pastatytos ir jau seniai atsipirkusios hidroelektrinės ir atominės elektrinės, rinkos kaina išliks dabartinio lygio arba kils labai lėtai. Konkuruoti šioje rinkoje jokia naujai pastatyta AE negalės.
M.G.: Duomenys, kuriuos turime dabar, yra nepakankami atsakingam sprendimui. Ką turime? Atlikti tyrimai, vertinimai ir kiti darbai, reikalingi investuotojo ir technologinio sprendimo konkursui. Paskelbtas ir įvykdytas strateginio investuotojo konkursas. Iš jo laimėtojo gautas pasiūlymas, kuris remiasi prielaida, kad tokie pasiūlymo parametrai būtų, jei jėgainė būtų statoma gamintojo šalyje - Japonijoje - jie tik minimaliai pritaikyti Lietuvos situacijai.
Su suinteresuotomis pusėmis suderintos koncesijos sutarties nuostatos. Ko trūksta? Įsteigus projekto bendrovę ir pasirašius koncesijos sutartį prasidės parengiamasis etapas, jis tęsis iki galutinio investicinio sprendimo (FID) priėmimo - planuojama, kad iki 2015 m. gruodžio 31 d. Šio etapo rezultatas bus galutinis pasiūlymas, nustatytas investicijos dydis, kuris ir bus priimtas arba atmestas koncesijos sutarties dalyvių, bei patvirtintas finansavimo planas.
Tad norint tiksliai nustatyti projekto ekonominius parametrus, kuriais remiantis visi projekto dalyviai galės priimti investicinį sprendimą, būtina įgyvendinti parengiamąjį etapą.
- Lenkija jau pasitraukė iš VAE projekto, Latvija ir Estija delsia oficialiai patvirtinti, kad prisidės finansiškai, tad ar realu, kad Lietuva sugebėtų vien savo jėgomis pastatyti naują jėgainę?
J.V.: Latvija ir Estija neduoda galutinio atsakymo todėl, kad negauna oficialios ir tikslios informacijos apie tikrą statybos kainą, derybų su bankais rezultatų. Manau, kad kai ją gaus, jų sprendimas turėtų būti vienareikšmiškas. Tad pasitraukus Latvijai ir Estijai VAE projektas žlugs, nes joks bankas nedrįs skolinti vienai Lietuvai, bijodamas prarasti milijardus.
M.G.: Dabar vyksta partnerių derybos ne dėl VAE statybos, o dėl projekto bendrovės įkūrimo ir parengiamojo etapo finansavimo. Iki šio etapo į projekto parengimo darbus investavo tik Lietuva. Latvija, Estija ir Lenkija gavo absoliučiai visą informaciją, tiek, kiek jos turi ir Lietuva bei strateginis investuotojas. Taip, ji nepakankama visiems. Siekis yra tas, kad parengiamojo etapo uždavinius išspręstų visi potencialūs investuotojai, kartu įsteigę projekto įgyvendinimo bendrovę. Derybos sunkios ir Lietuvos, kaip projekto namų šeimininkės, derybininkų komanda turi būti labai kantri ir išmintinga.
- Ar teisinga, logiška ir ekonomiškai protinga statyti apie 17-23 mlrd. litų kainuosiančią VAE, jeigu šiandien Lietuvai trūksta lėšų uždaryti Ignalinos atominę elektrinę (IAE)?
J.V.: Šiuo metu net JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija negali atgaivinti didesnio masto naujų AE, nes jų statyba yra labai brangi, investiciniai bankai tai laiko labai rizikingu reikalu ir todėl sutinka skolinti lėšas tik už labai dideles palūkanas, viršijančias net 10 proc., arba reikalauja valstybės garantijos.
Privačios kompanijos beveik visur atsisako investuoti į naujų AE statybą. Didžiųjų energetinių kompanijų ar reaktorių gamintojų, tokių kaip „Electricite de France“, TEPCO, AREVA, akcijų vertė pastaraisiais metais krito daugiau nei 80 proc., palyginti su 2008 m. Tai akivaizdžiai parodo, kaip finansų pasaulis šiuo metu vertina atominės energetikos perspektyvą. Tokios valstybės kaip Vokietija, Šveicarija, Italija, Belgija, Taivanas išvis atsisako naujų AE statybų.
Atominės energetikos plėtra sustojo ne tik dėl to, kad AE statybos kainos išaugo iki neregėtų aukštumų, bet ir dėl to, kad naujausia patirtis parodė, jog jų saugus uždarymas ir demontavimas, įvertinant galutinį visų atliekų palaidojimą, yra dešimteriopai brangesnis nei pagal ankstesnių metų vertinimus. IAE patirtis akivaizdžiai tai patvirtins. Mūsų valdžia net nebando įsigilinti ir suprasti pasaulyje vykstančius procesus ir beatodairiškai stumia nuostolingą ir labai rizikingą projektą.
M.G.: Lietuvos investuotojas vienas investuoti į naujosios branduolinės jėgainės projektą nesiruošia - investicinį sprendimą priims visi investuotojai, pasirašę koncesijos sutartį. Taigi rizikos, kad bus priimtas emocinis, ekonomiškai nepagrįstas sprendimas, nėra. Svarbu suprasti tai, kad dabartiniame VAE projekto etape nesprendžiama, ar investuoti į VAE statybą, - sprendžiama, kas ir kokiomis sąlygomis investuos į parengiamojo etapo darbus. Galutinis sprendimas planuojamas 2015 m. gruodį.
Šiandien Lietuvai IAE uždarymo projektui lėšų netrūksta, bet labai trūksta išmintingo valdymo patirties. Dėl tos priežasties į VAE projektą pakviestas strateginis investuotojas, turintis įspūdingą patirtį.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Rašyti komentarą