Balandžio 18 dieną nebegyvas aktorius buvo rastas savo bute Vilniuje; kada jis tiksliai pasitraukė iš gyvenimo, žodį tars medicinos ekspertai. Jis ir gimė Vilniuje, šiandien V.Šapranauskui būtų suėję 55-eri. Pastaruoju metu jis dirbo su pauzėmis, kurios buvo aiškinamos sveikatos sutrikimais, liga, atkryčiu ir pan. Praėjusį sekmadienį „Chorų karai“ per TV3 televiziją taip pat praslinko be charizmatiškojo vedėjo. V.Šapranauskas buvo laikomas bene geriausiu šios srities profesionalu: šmaikštus, kartais net per daug, jaučiantis partnerį, randantis santykį, žodį ir gebantis akimirksniu reaguoti į nesuplanuotai pasikeitusią situaciją. Pagal humoristo sugebėjimus dalijosi aukščiausia pakyla su Rolandu Kazlu, tačiau šiam suteikus pirmenybę aukštesniems menams, liko vienvaldžiu humoro autoritetu Lietuvoje. Apie metus su „Juodojo humoro turu“ važinėjo po Lietuvą, linksmindamas sukauptomis anekdotų „be cenzūros“ atsargomis. Kad ne vienas pasirodymas pastaruoju metu buvo nukeltas, taip pat tiesa.
Kur kas daugiau įspūdžių V.Šapranauskas dovanojo tiems žiūrovams, kuriems teko laimė matyti jį kuriantį scenoje. Jis ryškiai ir įtaigiai vaidino personažus režisieriaus Rimo Tumino spektakliuose „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Maskaradas“, „Galilėjus“, „Vyšnių sodas“, „Revizorius“, „Belaukiant Godo“, režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliuose „Labas, Sonia, Nauji metai“, „P.S. byla O.K.“ ir kt. Vaidino filmuose „Amerikietiška tragedija“, „Valentinas vienas“, „Zero 2“, „Vilniaus getas“, televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“. Išėjęs iš valstybinio teatro V.Šapranauskas dirbo ne tik televizijoje, bet ir vedė renginius, vaidino „Domino“ teatre.
„Žinia baisi, nelaukta, - vakar kalbėjo sukrėstas aktorius ir režisierius Kostas Smoriginas. - Mes gal prieš keturias dienas susiskambinom, jis pasveikino mane su „Sidabrinės gervės“ nominacija, pasakiau, ir tave sveikinu su ja, pasijuokėm, jis apgailėjo, kad negalės būti mano šventėje, sekmadienį, nes „nusiplauti“ nuo „Chorų karų“ net nebandys... Buvo geriausios nuotaikos, sutarėm, kad savo gimtadienius atšvęsime vėliau, žvejodami“.
Pasak K.Smorigino, nesijautė jokios artėjančios tragedijos žymės: bičiulis buvo išėjęs iš „Domino“ teatro, daug dirbo su humoro programa, buvo pasidaręs remontą, laukė baldų. V.Šapranauskas buvo išsiskyręs, su Daiva Šapranauskiene susilaukęs sūnaus Gyčio ir dukters Judrės. Vienatve nesiskundė, turėjo jauną draugę.
V.Šapranauskas nebuvo iš tų garsenybių, kurios atvirauja žurnalistams, regis, nemėgo duoti interviu, - tik vienas kitas tepasirodydavo spaudoje. „Jis atrodė kaip geležinis, vis su pokštais, su pajuokavimais, tačiau gana šiurkštus tiems, kurie kišasi į jo gyvenimą, - prisimena K.Smoriginas. - Kai jam praleidus porą spektaklių pasakiau, gal, Vytukai, liaukis, jis nieko neatsakė, o man pritarusiam kolegai labai nemandagiai leido suprasti, kad tai jo asmeninis reikalas ir nieko daugiau. Kalbant apie jį kaip artistą, sakau, unikalesnio aktoriaus nesu aš matęs. Jo talento amplitudė buvo labai plati: jis galėjo vaidinti ir komedijos, ir tragedijos herojų, ir darė tai aukščiausiu lygiu. Kai dirbdavo, išskyrus tuos momentus, kuriuos mes žinome, - dirbdavo labai pasiaukojamai, demonstravo puikią atmintį ir orientaciją; dirbti su juo kaip su aktoriumi buvo vienas malonumas, o partneriauti - ne ką mažesnis. Pastaruosius dvejus metus man teko labai daug vaidint su juo spektaklių... Mano atminty jis liks kaip geras draugas, puikus aktorius. Naujame mano albume yra daina „Makbetas“, kuri jam labai patiko. Dedikuosiu jam“.
Aktoriaus nuomone, tokiam tvirtam žmogui paskatinti išeiti iš gyvenimo turėjo būti daugiau negu viena priežastis.
Praleidusi bandymo padėti progą, Lietuva gedi talentingos asmenybės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą