Vytenis Andriukaitis: užsienio politiką formuoja ne komisaras, bet tikrai ir ne Linas Linkevičius

Pokalbis su Europos Komisijos sveikatos komisaru Vyteniu Povilu Andriukaičiu – laidoje „Dėmesio centre“.

– Komisare, prieš daugiau kaip savaitę politica.eu publikavo straipsnį pavadinimu „Europos daktaras peršalo“, kuriame turėjo omenyje jus. Trumpai reziumuojant tą rašinį, būtų galima pasakyti pagrindinę mintį – Vytenis Andriukaitis daug kalba, bet rezultatų nėra. Kaip jūs pats vertinate tokią kritiką?

– Yra sritys, kuriose mums šiais metais teko daugiausiai pasiekti – maisto saugos ir keturių labai prieštaringų įstatymų, vienas jų – genetiškai modifikuotų organizmų. Mes metus baigėme net su keturiais iš penkių paruoštų įstatymų: gyvūnų sveikatos, augalų sveikatos, zootechnikos ir dabar dar rengiami du projektai dėl antibiotikų naudojimo veterinarijos sektoriuje.

– Jūs kritikuojamas dėl kelių konkrečių iniciatyvų. Pavyzdžiui, kalorijų nurodymas ant alkoholio butelių etikečių.

– Aš ne dėl to kritikuojamas. Kritikuojamas ne dėl kalorijų, o kad komisija laiku nepateikė raporto. Aš perėmiau vadovavimą, tai, žinoma, dar užtruks porą mėnesių, bet tikrai pabaigsime. Tačiau šio straipsnio pagrindinė mintis yra apie alkoholio strategiją. Tai labai prieštaringa sritis. Aš manau, kad rizikos veiksnių: tabako, alkoholio, riebalų, fizinio aktyvumo, kovojant su chroninėm ligom, valdymas turi būti sisteminis. Alkoholio pramonė turi vieną požiūrį, Europos Komisija norėtų turėti kur kas siauresnę strategiją. Dėl to ir kyla ginčai.

– Tiesa, kad jūs ketinate inicijuoti diskusiją dėl stojimo sutarčių pakeitimo, kad EK įgautų didesnes galias sveikatos politikoje visoje ES?

– Ši diskusija jau buvo inicijuota 2002–2004 m. Ir buvo numatyta suteikti daugiau galių Europos Komisijai ir tik du referendumai nubraukė tą poziciją. Šiandien visiškai akivaizdu – Europos Komisija turėtų turėti daugiau galių. Štai paskutinis pavyzdys – išorės sienų kontrolė. Reikia steigti net specialią tarnybą tam, tačiau visokių baimių dar yra. Faktas, kad komisiją reikia matyti ne tik kaip sutarčių sergėtoją, bet ir kaip tas sutartis vykdančią, ypač tose srityse, kurios artimos žmonių gyvenimams. Akivaizdu, kad reikia diskutuoti dėl galių balanso.

– Bet kaži ar ta diskusija būtų vaisinga? Stojimo sutarčių niekas nesutiks persirašinėti, Europos konstitucija žlugo. Tai diskusija dėl diskusijos iš esmės.

– Šiuo atveju manau, kad diskusijos, palaikymas valstybėse ir visuomenėse yra būtinas. Visuomenė turi girdėti įvairias idėjas. Jeigu nebus formuojama pažangių Europos idėjų platforma, tuomet mes pralošim nacionalistams, radikalams, ksenofobams ir matysim, kas darosi aplinkui.

– Kalbant apie kai kurias diskusijas. Lietuvoje kai kurie politikai, konkrečiai – Valentinas Mazuronis, Rolandas Paksas ir dar keletas – teigia, kad dabartinė pabėgėlių kvotų sistema yra skaldanti Europą. Ką jūs manote apie tokius pareiškimus? Jie siūlo netgi atšaukti Lietuvos įsipareigojimus.

– Blogai, kada žmonės tokią jautrią temą paverčia savo rinkimų vėliava. Aš galiu patikinti, aš buvau karščiausiuose taškuose, pavyzdžiui Lesbo saloje, pats stebėjau pabėgėlių išlaipinimą ir mačiau kokia yra situacija. Akivaizdu, kad karas Sirijoje tęsis ir tie žmonės stengiasi paprasčiausiai išgyventi. Niekas garsiai nekalba, kad jau dabar ekonominiai migrantai yra parsiunčiami atgal. Kartais priverstiniu būdu. Bet negi 500 mln. gyventojų Europa negali išspręsti 800 tūkst. Karo pabėgėlių klausimo? Juokinga. Be to, ką tik Lietuva paminėjo „Nord Baltik“ ir „LitPol Link“ jungčių atidarymą. Tai kiek ES mokesčių mokėtojų pinigų čia investuota? Tai čia, kai pinigai investuojami į infrastruktūrą ir galimybes, vadinasi, viskas gerai. Čia Europa solidari. Bet ten, kur reikia kartu pasidalinti naštą, kad visa netektų Graikijai, Vokietijai ir Italijai, tai ten nereikia solidarumo. Šioje situacijoje jau reikia kelti rinkiminius lozungus ir sėti baimes. Tokioje situacijoje daugelis Europos Sąjungos šalių pradeda nebesupranti Lietuvos.

– Kalbant apie priėmimo sąlygas Lietuvoje. Atvyko pirmoji šeima: iki trijų mėnesių laikotarpis Rukloje, po to 4 asmenų šeimai – vos daugiau nei 400 eurų per mėnesį išmoka. Ji mokama tik metus. Šeima nuomotis būstą turės rinkos sąlygomis, pragyventi, iš karto susirasti darbą. Kaip jūs vertinate šias sąlygas?

– Sunku dabar pasakyti, reikia pažiūrėti, kaip tai bus įgyvendinama praktikoje. Man buvo labai svarbu ir įdomu pamatyti tuos reportažus. Tai visiškai normali šeima, kuri sako „aš galiu dirbti“. Manau, kad tokių šeimų yra begalės. Aš pats buvau susidūręs su pabėgėliais, tik ką išlipusiais į krantą. Didžioji dalis jų yra išsilavinę, norintys dirbti, turintys mažų vaikų. Ir svarbiausia – galintys užsidirbti. Bet yra sukurta labai daug internetinių mitų: dėl visokių ligų, dėl to, kad pabėgėliai nori vykti tik į tam tikras šalis. Taip, yra ir tokių žmonių, bet jų yra labai nedidelis procentas.

– Po teroro aktų Paryžiuje, kai Prancūzija ėmėsi formuoti koaliciją prieš „Islamo valstybę“, prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad tokiose koalicijose, kuriose yra Rusija, Lietuva nedalyvaus. Jūs tokią poziciją sukritikavote. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, jūsų partijos kolega, replikavo taip: „Užsienio politiką formuoja prezidentas, o ne maisto saugos komisaras. Ir ačiū Dievui“. Kaip jūs tai vertinate?

– Deja, labai gaila, kad ir ne užsienio reikalų ministras formuoja politiką. Labai gaila. Bet tuo pačiu L. Linkevičius turbūt žino, kad aš atstovauju ne tik komisaro portfeliui, bet ir Komisijos pozicijai. Man įdomu, kokį klausimą Linkevičius užduotų Federicai Mogherini arba prezidentui D. Tuskui? Ką jis darytų užsienio reikalų ministrų taryboj, kai bus priimti sprendimai? Mes turime suprasti, kad kalbant apie daugelį konfliktų, turime žinoti, kokie metodai yra taikomi tam, kad būtų galima viską išspręsti. Vienus konfliktus reikia užšaldyti, kitus kontroliuoti, spausti, kad jie būtų sprendžiami. Deja, pasaulis yra toks. Izraelis yra okupavęs ir aukštumas, ir Vakarų Krantą. Tačiau visi puikiai supranta, kad derybose su Izraeliu yra diskutuojama apie atskiras sritis, o kitur nepripažįstama jų okupacija. Mano klausimas L. Linkevičiui: ar jis mato paraleles užsienio politikoj, ar jis galvoja, kad turi dvigubus standartus ir juos gali skirtingai taikyti?

– Kitas dalykas – laisvės premijos skyrimas Vytautui Landsbergiui. Šiuo metu projektas grąžintas Seimui tobulinti. Ar projektas bus grąžintas į Seimo posėdžių salę, nežinia, bet jūs siūlote šios premijos Vytautui Landsbergiui neskirti.

– Kad siūlau neskirti – taip suformulavo žiniasklaida. Aš sakiau, kad aš nebalsavau už Laisvės premijos įstatymą. Manau, kad ši premija negali būti skirta iš biudžetinių lėšų. Nacionalinės premija – taip, bet Laisvės premijai reikėtų privačių fondų, įnašų ir t.t. Tų fondų taryba ir spręstų, kam skirti, nes jeigu skiriame Laisvės premiją iš biudžetinių lėšų, šis klausimas visada bus politizuotas. Kita vertus, aš tikrai manau, kad Laisvės premiją reikia skirti disidentams, kovotojams, žmogaus teisių gynėjams. Nežinau, ar kas nors drįstų lyginti V. Havelą, L. Valensą ir Landsbergį. Dovanokite, bet tarybinaisi laikais jo tarp disidentų nemačiau. Aš jį pažįstu, vertinu. Jis turi savo pliusų, savo minusų ir jis turi visus apdovanojimus. Net keista, kodėl reikia taip sukomplikuoti Laisvės premiją. Sąjūdis turėjo daug žvaigždžių ir Landsbergis – viena iš jų, bet ne vienintelė. O kai kas nori daryti vieno asmens kultą. Atleiskite, bet demokratinėsrespublika negali būti vieno žmogaus kultas.

– Komisare, pradžioje kalbėjome apie tą rašinį. Jis, beje, prasideda tuo, kas europiečiams turbūt skamba neįtikėtinai, kad Europos komisaras yra gimęs Sibire, kalėjęs KGB kalėjime. Jūs dažnai apie tai pasakojat?

– Ne, aš ne dažnai tai pasakoju, bet žiniasklaida tuo domisi.

– Kaip europiečiai reaguoja į tai?

– Komisijoje kolegoms tai irgi įdomu, žinoma. Kartais pajuokauja. Mes Komisijoje turime įvairių titulų žmonių, tai į mane kartais juokais kreipiasi „misteris Gulagas“. Bet tai, žinoma, šiltas pajuokavimas.