Žemaičiai kiniškų paminklų nenori

Toks gyvenimas

Šalies kapinėse jau keletą metų masiškai dygsta paminklai iš kiniško granito, kuris beveik tris kartus pigesnis už švedišką ar suomišką. Žemaitija - bene vienintelis regionas Lietuvoje, kuriame paminklų pardavėjai ir gamintojai spardosi prieš kinišką produkciją.

Paminklus iš Azijos importuojančios bendrovės direktorė Stanislava Norušienė teigė, jog tautiečių noriai perkamam pigiam granitui Žemaitijos pardavėjai ir gamintojai tiesiog užtrenkia duris.

Klaipėdoje dirbančių akmens apdirbėjų bei pardavėjų teigimu, kiniški paminklai visiškai netinka mūsų klimato sąlygoms. Esą nepraėjus nė dešimtmečiui iš Kinijos atvežtas granitas pradės keisti spalvą, o dar greičiau ims lįsti kiniškas brokas, tikina kai kurie paminkladirbiai.

Prekiauja urmu

Prieš maždaug 4-5 metus viena Šiaulių įmonė į Lietuvą pradėjo importuoti kiniškus antkapinius bortelius, verslas sekėsi, todėl šiauliečiai lietuviams pradėjo siūlyti ir kiniškus paminklus. Šie buvo gerokai pigesni, todėl greitai tapo paklausūs - tokią paminklų rinkos užkariavimo istoriją "Vakarų ekspresui" pasakojo vienos bendrovės atstovė.

Jau dvejus metus granitą iš Kinijos urmu sėkmingai importuoja ne tik šiauliečiai, bet ir bendrovė, įsikūrusi Širvintų rajone. Iš Kinijos į Lietuvą atgabenama apie 150 paminklų modelių, kuriuos iš katalogų atsirenka bendrovės vadovai.

Įmonės vadovė S. Norušienė spaudai yra sakiusi, kad atsivežtą produkciją perka maždaug pusšimtis klientų, o kiniškas granitas dabar Lietuvos paminklinių antkapių rinkoje sudaro maždaug 50 proc.

Kodėl žemaičiai šiuos paminklus perka nenoriai, pokalbininkė turėjo savo versiją - moteris mano, kad šio krašto žmonės atsargiai vertina naujoves ir yra nepatiklūs.

Ekonominė krizė verčia lietuvius keisti mirusiųjų gerbimo brangiais paminklais paprotį - žmonės ėmė dairytis pigesnių akmenų

"Mirusiam artimajam nupirkęs kinišką paminklą žmogus gali pats numirti nuo netikėtumo, praėjus 7-9 metams. Į Lietuvą atgabenami jų paminklai yra tik impregnuojami ir nulakuojami, o juk būtina poliruoti. Užtat praėjus kuriam laikui lietus, šaltis ir vėjas atidengia visą kinišką broką, visas blizgesys dingsta, nes lakas nusilupa. Ir ką mato žmogus? Ogi pilką paprastą akmenį. Siūlė ir mums šio granito, net nedvejodami atsisakėme. Dar nežinau nė vienos kiniškos prekės, kuri galėtų pasigirti kokybe", - minusus vardijo vienos paminklais prekiaujančios įmonės atstovė.

Ji teigė žinanti, kad Vokietijoje bankrutavo ištisos kiniškais paminklais prekiavusios bendrovės, nes jas užgriuvo buvusių pirkėjų skundai ir reikalavimai grąžinti pinigus. Panašūs procesai esą šiuo metu vyksta ir Lenkijoje.

"Kiniškas granitas lauke gali stovėti tik Kinijoje. Jis lietuviškam klimatui iš viso nepritaikytas, gana greitai pradeda keisti spalvą. Lietuviai įpratę pirkti pigiai, nedidelis toks antkapinis akmuo kainuoja vos 400 litų, kai už suomišką ar švedišką akmenį tektų sumokėti apie 1 200 litų. Štai jums ir visa populiarumo paslaptis", - pasakojo Klaipėdoje veikiančios gamybinės įmonės vadybininkas Artūras Jurgutis.

Jis spėjo, kad po kelerių metų Lietuvoje kapinės atrodys ne taip, kaip dabar - iš Azijos pargabenta produkcija ims keisti savo veidą, o greitai pasipelnę verslininkai dings iš rinkos.

Momentine aukso gysla kiniškų paminklų importą vadinantis vadybininkas sakė, kad kitaip nei lietuviams, švedams pigi produkcija galvų nesusuko. Švedijoje vertinama kokybė, taikomi aukšti reikalavimai paminklų gamybai ir gerbiami mirusieji.

"Viena švedų įmonė, su kuria bendraujame, prisipažino, kad iš kelių konteinerių, parplukdytų iš Kinijos, pavyko parduoti tik 3 paminklus", - tikino A. Jurgutis.

Krizė - ir kapinėse

Paminklų gamybos ir pardavimo versle ilgus metus išdirbusi ponia Marytė Kinijos akmenų nepeikia, o klaipėdiečių nenorą jais prekiauti vadina lietuvišku pavydu. Moteris pasakojo savo akimis įsitikinusi, jog kalboms, esą kinai apgauna lietuvius lakuodami paminklų paviršius, pagrindo nėra.

"Vienas klientas prašė mūsų, kad nušlifuotume paminklą, nes buvo kiek subraižytas. Kai sužinojau, kad jis pargabentas iš Kinijos, pasakiau, kad garantijos galutiniam rezultatui neduosime, bet įsitikinome, jog akmuo iš tiesų buvo gerai apdirbtas ir poliruotas. Šios srities rinkoje dirba senbuviai, žinoma, kad jie nenori priimti naujokų, o jei dar jiems sekasi... Mes gi lietuviai", - šypsojosi pardavėja.

Vis dėlto pirkėjams ponia Marytė, kaip pati sakė, siūlo akmenis iš Švedijos. Jie, kaip ir suomiški - išbandyti laiko ir "amžini". Lietuvos paminkladirbiai jau senokai akmenis importuoja iš šių šalių. Anksčiau gabendavosi iš Ukrainos ir Karelijos, bet padidinti muitai visus kelius uždarė.

Nuo šių metų vasaros pakilo paminklų kainos ir gerokai smuko pardavimas. Anksčiau vidutinio dydžio akmuo kainuodavo 2 500 litų, o dabar - apie 3 000 litų ir daugiau.

Dienraščio kalbinti pardavėjai prisipažino, jog dar prieš metus, artėjant Vėlinėms, vos spėdavo vykdyti užsakymus. Šiemet - ramu. Kai kuriuos nuo užsidarymo gelbėja papildomų paslaugų teikimas, pavyzdžiui, stalviršių, marmurinių plytelių, grindų gamyba.

Pagarba daug nekainuoja

Valerija JANKŪNAITĖ, etnologė

Akmenis ant kapų ritinti pradėta jau krikščionybės laikais, nes tikėta, kad tai sutrukdys vėlei prisikelti. Kiek vėliau akmenis pakeitė mediniai kryžiai. Lietuvių kapai būdavę kuklūs ir labai švarūs. Artimieji juos puošdavo kankorėžiais, augalų šakelėmis, būtinai barstydavo smėliu. Gėlių nebuvo, o ir papročio jomis puošti kapą lietuviai neturėjo, nes manyta, kad mirusiajam gėlių nedera nešti. Vietoj žvakių lietuviai kapinėse kurdavo laužus ir degindavo senus, sutrešusius kryžius.

Tik XX amžiaus pradžioje pas mus atėjo tradicija deginti žvakeles Mirusiųjų dieną. Tarybiniais laikais norint statyti paminklą reikėjo gauti architekto leidimą. Leisdavo tik jei jis būdavo toks, kaip visų. Kapinėse visi paminklai buvo vienodi. Ir štai griuvus sovietų uždangai žmones užvaldė noras gyventi įvairiai. Kapinės šį norą taip pat puikiai atspindi.

Mano nuomone, pagarbos išėjusiajam pakanka tik užrašant pavardę ant kuklaus paminklo. Asmeniškai - labiau patinka kryžiai, sukurti liaudies meistrų. Prie kuklių kapelių tiesiog traukia prieiti, o štai prie tokių, kurie iš tolo šviečia brangumu - nejauku, pradedi svarstyti, ar prie jų derės atneštos gėlės.

Lietuvoje nebeliko ir laidojimo tradicijų - visi skubame gyventi. O būdavo, kad į paskutinę kelionę žmogų palydėdavo tik tuomet, kai visas kaimas atsisveikindavo. Ir mirti išlydėdavo ne į ligonines, kaip dabar, bet namuose - tyliai, ramiai, paskutinio žodžio išklausydavo. Nebenori mūsų visuomenė apie tai diskutuoti, viskam laiko pritrūksta, net samdomi darbuotojai kapui sutvarkyti, bet ar iš tiesų atotrūkio priežastis yra tik ši?

Vaida JUTKONĖ