Liaudies patarlė byloja: roges ruošk vasarą... Bet ir gūdžią žiemą apsnigtais keliais į klaipėdiečių būstus dviračiu išskuba krosnių ir židinių statytojas Povilas Majus, su savimi veždamasis kailiais apmūturiuotą gyvą talismaną - kalaitę Pupą. Ir nors šis žmogus atvyksta ne elniais, daugelis jį sutinka kaip Kalėdų senį, nes vargšams jis mūrija krosnis už pusę kainos, ir jo dėka supleška kaitri ugnis seniai užgęsusiuos turtuolių židiniuos.
Ponų kronis - židinys
"Nepavadinčiau savo amato menu. Įrengiu židinius pagal rusiškus, itališkus bei vokiškus katalogus. Geriausi pasaulyje yra švedų židiniai - su "stačiais išėjimais", o masyvesni palaiko didesnį karštį. Dar rusų laikais išmokau mūrininko, krosnininko bei tinkuotojo amato", - sako smetoniškos inteligencijos senukas. - "Židiniai vėl atėjo į madą ir suklestėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tai kaip altorius namuose: jei įrengi stiklo dureles - liepsna labai gražiai žaidžia, "paleidžia" laisvėn vaizduotės padarus. Ar turi "naujieji lietuviai" skonį? Jie kokio "mikimauzo" nestatys ir klauso mano nuomonės. Ir išeina taurus karališkas židinys. "Laukinis" židinys iš akmenų krūsnies - kiemui, svetainėje tinka koklių su angeliukais bei apnuogintom figūrom. Aš tų nuogų figūrėlių nelaikau už blogį, tik dievobaiminga senutė jų atsižegnoja. Pusantros savaitės kartais tenka dirbti. Esti tiesūs ir kampiniai židiniai - su angomis, karnizais, vieta pasidėti žvakidei ar šeimos relikvijai, juos įrengti sudėtinga. Mandresnis židinys - mandresni pinigai..."
Ugnis turi dvasią...
"Iš židinio ugnies ne tiek daug šilumos, kiek grožio ir jaukumo. Yra specialūs židiniai sušildyti alaus bokalams, ir jau visi sušildo žmogui "dūšią". Aš pats pastatau ir išeinu, nesišildau prie jų", - sakė krosnininkas. Tačiau jis yra įsitikinęs, jog šeima, susibūrusi prie ugnies, prisimena šviesiausius gyvenimo įvykius, čia gimsta ir ateities vizijos, ir meilė suliepsnoja. Be jo Klaipėdoje yra likę vos pora dar ir už poną Povilą vyresnių krosnininkų, sulaukusių per aštuonias dešimtis metų; pagal seną tradiciją krosnininkų gildija, nelyg "šventa trejybė" susieina gaisrinėje. Vienas draugų jau paralyžiuotas: ak tos profesinės sąnarių ligos! Meistras sako, jog "britkiausias" darbas - ardyti seną vokišką krosnį. Juokiasi, jog jam lig šiol nepasisekė, ardant pečių, atrasti lobį.
- "Reikia turėti tą gyslą, pašaukimą ir mylėt savo darbą. Atžagariom rankom jei darytum, vasarą žmonės nestotų į eilę. Štai ši šeimininkė iš Melnragės Molo gatvės užsakė net tris krosnis, ir sakė ieškojusi meistro net trejus metus; kiti buvo brangininkai. Žiemą ką veikiu? Miegu kaip lokys", - šypsojosi krosnininkas. Savo motutei, einančiai jau devyniasdešimt šeštuosius, beveik jau aklai, prieš trisdešimt metų žmogus įrengė patikimą krosnį, tad ši gyvena pati sau viena, net marčių nenori įsileisti. Kalaitė Pupa - mamos dovana ir palikimas. Kur triūsia meistras, visur vežasi kalytę, aršiai ginančią savo šeimininką, jai visada patiesia ant grindų šiltą kailį ir padeda dubenėlį su maistu. Lyg kokia voverė Pupa tupi ir molį minkančiam savo žmogui ant peties. Nėra kada bovytis su moliu ir lipdyt iš jo skulptūras, be to, stingsta rankos.
Povilas Majus užaugino du sūnus: Lietuvos kariuomenės kariškį ir gydytoją. Jis sako, kad sūnai, jaunystėje gal ir iš aukšto žiūrėję į tėvuko darbą, brandžiu protu pripažįsta, jog visai pravartu būtų buvę perimti patriarcho amatą. Paklaustas, kiek per savo gyvenimą išmūrijo krosnių, žmogus susimąsto: "Dievulis žino... Gal būtų visas miestas. Dariau juos pravoslavų dvasiškiui, daktarams, profesoriams barzdotiems menininkams, gal ir įžymybėms. Su senoviška apdaila, jei tinka kambario interjerui, gi kitas prašo su nudaužytom plytom padaryt kaip "atsilikusių laikų". Kokį prezidentą išrinkčiau, jei būtų mano valia? Aš Valdui Adamkui išmūryčiau aukštą, tamsių spalvų židinį, su gražiais kokliais (dar niekur nemačiau šių su žirgais), tik rodos, etiketas nenumato židinio prezidento namuose. Sau jokio nestatyčiau - daug alksninių ir beržinių malkų suryja; nebent sales turėčiau. Eglišakiai išvis krosniai netinka. Gali padaryt tokią krosnį, kuri kuo mažesnį glėbeli malkų surytų. Jokių nelaimingų ar nepaprastų atsitikimų man darbe nepasitaikė - tik vis esu vienas vienužis. Nebent pietaudamas su šeimininkais pasišneku. Man vienatvė pakyrėjusi, jos nelaikau prabanga, bet pripranti žmogus... Va dar Pupa yra. Nesu prietaringas, netikiu jokiais ženklais, nebijau ugnies nei gamtos stichijos. Ne, labdara neužsiimu, "bomžoms" krosnių nedarau, bet jeigu matau, kad žmogus neturtingas ar šeima daugiavaikė, imu už tą patį darbą pusę kainos. Natūra, t.y. buteliais neimu, o gėlę - kodėl ne... Gerai būtų, kad ir rojuje būtų dangiškų krosnių ir židinių - tada ir ten darbo rasčiau..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą